Religija ir tikėjimai

Yra viena tiesa, kuri – kartą suvokta – atrakina atnaujintą Dievo supratimą. Vienas aukščiausias troškimas valdo Dievo sąveiką su mumis. Pirmučiausias Dievo rūpestis visame, ką Jis daro, yra pašlovinti save. Ką? Kuo Dievas save laiko? Savo paties Visatos centru? Taip. Dievas rūpinasi savo garbe. Dievas yra egocentriškas. Kas nors pasakytų – savanaudis. Priimant Jį kaip teisėtai egocentrišką, Jis buvo baisiai dosnus, atiduodamas mums savo Sūnų mūsų išgelbėjimui. Tačiau jeigu mes ką nors tikrai žinome iš Biblijos, tai yra tiesa, kad Dievui nepaprastai rūpi Jo vardo garbė – tiesiog pažvelkite į maldą, kurios Jėzus mus mokė. Prieš prašydami ko nors dėl savęs, mes meldžiame, kad Dievo vardas būtų pagarbintas, kad Dievo karalystė ateitų ir Dievo valia įvyktų (Mt 6,9–13). Ar tai neteisinga? Man tikrai būtų neteisinga būti egocentriškam, tartum aš būčiau Dievas. Bet kodėl? Todėl, kad aš nesu Dievas. Tačiau Dievas yra Dievas, ir dievybės teisė yra daryti, ką nori. Tai Puodžiaus išimtinė teisė daryti, kas Jam patinka, su savo moliu (Rom 9,21). Pagalvokite apie tai. Jėzus sakė, kad didžiausias įsakymas yra mylėti Dievą visa savo širdimi, protu, siela ir jėgomis. Dievas nėra nepaklusnus šiam įsakymui. Jis nėra stabmeldys. John Piper rašo: “Labiausiai mylinti Dievą širdis visoje visatoje yra Dievo širdis”. Maždaug 400-aisiais metais po Kristaus Augustinas gerai paaiškino šį dalyką. Kiekvienas daiktas, aiškino Augustinas, yra arba įrankis, arba tikslas. Įrankiai yra daiktai, kurių tikslas yra ne juose. Pieštukas yra įrankis, kurį naudojame rašymui, tapyba yra įrankis, kuriuo atskleidžiame grožį. Įrankiai iš tikrųjų naudojami kitų tikslams. Dievas vienintelis nėra įrankis, įrodinėjo Augustinas, bet tikslas, kuriam viskas egzistuoja. Visa kita yra priemonės tikslui.

„Neturėk kitų dievų, tik mane vieną” – štai tokia tema trečią vasario mėnesio šaltą trečiadienį mums dėstė, aiškino toks jaunas ir linksmas kunigėlis iš Panevėžio, o susirinkęs smalsus jaunimėlis tyliai karpė ausimis, gaudydami kiekvieną žodį bei kartu įsitraukdami į trumpą diskusiją buvo plačiau supažindinti su pirmuoju Dievo įsakymu platesniu mąstu bei iš naujo pažinti ko Dievas nori ir kodėl. Kunigas Eugenijus Troickis sau į pagalbą pasitelkė ne ką kitą kaip Senąjį Testamentą, kuriame net keliose vietose yra parašytas šis įsakymas tik kitokiais žodžiais ir stiliumi. Vienoje vietoje parašyta, kad Dievas sakė žmogui, kad žmogus negali ir neturi lenktis kalnams, jūroms, vėjams, garbinti saulę ir gamtai. Kodėl? Nes gamta, erdvės r tolimos galaktikos, jūros ir kalnai kaip ir žmogus yra kūriniai, kurie sukurti Dievo ir įteikti žmogui kaip tam tikros valdos. Ir Dievas reikalauja, kad žmogus nesilenktų kūriniams ir neužmirštų tikrojo Kūrėjo, nes nei vienas kitas kūrinys negali suteikti žmogui tos Meilės ir palaimos, kokią teikia Dievas. Vėlgi kun. Eugenis Troickis atkreipė Senajame Testamente į kitą vietą, kur parašyta „tu nepasidirbsi, neišdroši mano paveikslo ir jo negarbinsi” ir kitoj vietoj „nes aš esu pavydus Dievas” ir, pasak mūsų svečio tą žodį „pavydus” galime versti ir į žodį „uolus”. Dievas yra pavydus, uolus, bet kodėl? Ir teminio vakaro svečias sugebėjo į šį klausimą atsakyti, nors kalbant atvirai mano galvoje kirbžda tūkstančiai klausimų ir minčių, kurie norėtų savo smalsumu jį nutarkuoti, sakydamas, kad Dievas iš tikrųjų mums įsako mylėti. Jis įsako mums mylėti ir kiekvienas įsakymas yra meilės įsakymas. Įdomu, iš tikrųjų, kad Senajame Testamente žydai nemini žodžio „laisvė”. Priešingai nei mes, nei šiuolaikinis pasaulis, jie kitaip supranta laisvę. Jų suvokimas tarsi būtų, kad laisvu tampi, kai įvykdai savo pareigą ir turi pasirinkimą. Kaip mes suprantame laisvę? Dažnai mes laisvę suprantame kaip kalnus pinigų, laisvą laiką ir “kaip nori” veiklą. Iš tikrųjų mano akys atsivėrė ir supratau, kad laisvė nėra tas laisvo mėnulio laikas, nėra tas – ką – noriu – veikiu – laikas. Laivė – tai asmeninis pasirinkimas, apsisprendimas ir mums tai suteikė Dievas.

Šis klausimas dar vadinamas ateistų paradoksu, kuriuo ateistai naudojasi norėdami įrodyti, kad Dievo nėra. Tai veikia taip: Skaitoma, kad Dievas yra visagalis. O jeigu jis visagalis, tai jis gali sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų. Jei jis negali tokio akmens sukurti, tai jis nėra visagalis. Jei jis negali to akmens pakelti, tai jis vėlgi nėra visagalis. Abiem būdais įrodoma, kad Dievas negali kažko padaryti. Tai reiškia, jis nėra visagalis. O jei nevisagalis, tai jis neegzistuoja. Tai logiška? Truputį. Vis dėlto, uždavinyje praleista keletas svarbių dalykų, todėl ir išvada negali būti tokia tiksli. Šį uždavinį panagrinėsime naudodamiesi 2 būdais: 1) Matematine teorija 2) Dievo prigimties teorija pagal Bibliją.

Savo ir Jį sekusiųjų santykius Jėzus palygino su piemens ir avių ryšiais. Jis sakė: O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas. Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda. Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą (Jn 10, 2-4). Viskas vyksta būtent taip. Tad kai Dievas kalbės jums, jūs pažinsite Jo balsą ir seksite Jį. Dievas yra visagalis. Jis gali daryti, ką nori. Remdamiesi Raštu, kaip savo vedliu, žinome, kad kiekvienam asmeniui Dievas gali kalbėti unikaliai. Jo žmonės girdi ir pažįsta Jo balsą. Mūsų laikais Dievas visų pirma kalba Šventąja Dvasia per Bibliją, maldą, aplinkybes ir bažnyčią. Šiuos keturis būdus sunku išskirti. Kartais Dievas naudoja maldą ir Bibliją drauge. Dažnai aplinkybės, bažnyčia ar kiti tikintieji padės užtvirtinti tai, ką kalba Dievas. Kartais Dievas panaudoja aplinkybes ir bažnyčią, kad padėtų jums pažinti laikus. Na o dabar prisiminkime, kaip Dievas kalba per Bibliją. Biblijoje užrašytas tobulas Dievo apsireiškimas žmonijai. Čia aprašyti Dievo ir žmonių santykiai bei Jo žodžiai jiems. Visų pirma, Dievas jums kalba per Bibliją. Ar esate kada nors tai patyrę: skaitai Bibliją ir staiga naujai supranti kokią nors jos pastraipą? Taip kalba Dievas! Žmogus negali suprasti dvasinių tiesų, jeigu Šventoji Dvasia jam to neapreiškia. Šventoji Dvasia ir yra tiesos Dvasia (Jn 14, 17). Kai pradedi suprasti dvasinę kokios nors Šventojo Rašto vietos reikšmę ir suvoki, kaip tai pritaikyti, tai reiškia, kad tavy darbuojasi Dievo Dvasia. Tai neveda į netikėtą susidūrimą su Dievu, tai yra susidūrimas su Dievu. Kai Dievas kalba tau per Bibliją, Jis labai asmeniškai ir tikrai su tavimi bendrauja.

Daugelis Naujojo Testamento laiškų buvo parašyti siekiant sustiprinti Dievo žmonių tikėjimą ir juos paguosti. Nors Dievo žmonės nėra pašaipūnai, tačiau dažnai jie užduoda tokius pačius klausimus. Skiriasi tik tai, kaip jie tai daro. Daugelyje psalmių klausiama: „Ar Dievas nebėra geras?” Ir Naujajame Testamente yra daug pavyzdžių, liudijančių, kad Dievo žmonės išsigąsdavo. Daugelis ankstyvosios bažnyčios narių, atrodo, tikėjo, kad Viešpats greitai grįš, bet nesulaukdami Jo, stebėjosi ir klausė: „Kas vyksta? Kodėl Viešpats negrįžta? Kodėl Dievas neatsiunčia Kristaus?” Stebėdami šių dienų pasaulį matome panašius dalykus: klesti bedievystė ir netikėjimas. Tad neturėtų stebinti ir tai, jog kartais mes ir patys klausiame: „Kodėl Dievas tai leidžia? Jei Jis turi valdžią, kodėl leidžia, kad tai įvyktų? Kodėl Jis nieko nedaro? Kodėl nesunaikina savo priešų? Jis gi pažadėjo tai padaryti, tad kodėl to nedaro?” Tokius pačius klausimus kėlė ir apaštalas Petras. Jis į juos ir atsakė, tik atsakymai buvo skirti bažnyčiai bei krikščionims, bet ne pašaipūnams. Petras sako, jog egzistuoja kai kurie bendrieji principai, kurių negalime pamiršti. Pirmasis yra šis: niekada neturime per daug smalsauti apie dvasinius laikus. Biblijoje dažnai perspėjama, kad neturėtume per daug rūpintis datomis ir laikais. Biblija sako, kad turime rūpintis pabaiga, jos laukti, bet neturime pernelyg norėti sužinoti tikslaus laiko, kada tai įvyks. Naujasis Testamentas byloja, kad mes turime visada žvelgti į priekį ir laukti bei tikėtis Viešpaties atėjimo, tačiau, kai tik pradedame skaičiuoti ir planuoti, kada tai įvyks, susiduriame su sunkumais ir bėdomis.

Mozė buvo žmogus, kuris iš tiesų norėjo pažinti Dievą. Išėjimo knygoje skaitome, kaip karštai jis meldė Dievo: Viešpatie, parodyk man savo šlovę (Iš 33, 18). Jo širdies ilgesys buvo patenkintas. Viešpats liepė Mozei iškirsti dvi naujas akmens plokštes, vietoj tų, kurias Mozė supykęs sudaužė, rytą užlipti į kalną ir laukti. Toliau skaitome: Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą. Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: „Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos (Iš 34, 5-6). Tąkart Mozė nematė Viešpaties veido, bet Dievas apsireiškė jam tam tikrais regimais pavidalais, ir leido Jo ieškančiam tarnui bent šiek tiek žvilgtelėti į Jo šlovės spindesį. Šia privilegija džiaugtis galėjo vos keli žmonės istorijoje. Tai, ką Dievas apreiškė tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis, yra nepaprastai svarbu – čia Viešpats apsireiškė kaip maloningasis Viešpats. Ką pagalvojate, išgirdę žodį malonė? Gal pagalvojote apie malonų, mandagų, lengvai bendraujantį žmogų? O gal įsivaizduojate labai taktišką, diplomatiškai reikalus spren-džiantį asmenį? Taip, jei kalbėtume apie žmogų, žodis „maloningas” gali reikšti bet kurį iš šių dalykų. Bet kaip jūs įsivaizduojate Dievą, kuris sakosi esąs maloningas? Ką, jūsų manymu, pagalvojo Mozė, ant Sinajaus kalno išgirdęs taip prisistatantį Dievą? Paaiškindamas Mozei, koks Jis iš tiesų yra, ir atskleisdamas savo esybės esmę, Dievas pavartojo žodį, kuris kildinamas iš šaknies, reiškiančios „su(si)lenkti, nu(si)žeminti”. Tai kalba apie Jo norą parodyti meilę žmonėms, kurie to nenusipelnė, ir laisvai, be jokių sąlygų, daryti gera tiems, kurie gali ir neprašyti Jo palankumo. Žmonėms, kurie neverti jokio gerumo, Jis trokšta atleisti nuodėmes ir išvaduoti nuo bausmės, kurios jie nusipelno. Viešpats yra atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes (Iš 34, 7).