Proza

Mudu atsitiktinai susidūrėme Monte Karle. Susėdę vienoje judrioje kavinėje, mes dairėmės po žmones, jūrą ir, patys jais gėrėdamies, ilsėjomės. Pavakarys. Mudu buvome du senu draugu. Žmonės ėjo pro šalį po vieną, porelėmis ir būriais. Retkarčiais išblaškydami mūsų mintis ir atitraukdami mus nuo mūsų vermuto stiklo. Neturėdami nieko doresnio veikti, mes traukėme savo gėrimą, tik kartkartėmis pratardami vieną antrą žodį, nes džiaugėmės gražia žmonija ir gamta. - Tai jau per dvidešimt metų, kaip mes besimatėme? Aš nustebau, išgirdęs šitokią draugo pastabą. Juk tai buvo absurdiška. Nors tai buvo ir visai panašu į tiesą.

Pavasaris baigė žengti į pasaulį. Pripumpuravusi obelies šaka būdavo iš ryto apšarmojusi šiltos drėgmės, lyg sidabro pūkų nuberiama. Ji buvo tokia. Vyturiui buvo lengviau gyventi. O mieste, kai saulė tekėdavo, irgi reiškėsi savas gyvenimas. Miesto gatvėmis žingsniavo ankstyvi keleiviai. Jų žingsniai buvo skubūs, veidai šypsenų nukloti. Jiems bekalbant vienui vieniems. Nes tai buvo pavasaris ir linksmumo laikas. Miesto keleiviai, namie skubiai nusiprausę ir neišmiegoję, rengėsi keliauti vėl už miesto, į plačius, saulės nušviestus laukus. Nes tai buvo šventadienis ir linksmybė turėjo reikštis visur kur. Vyturys skrido aukštyn.

Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas. Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė. Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją. Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks žmogaus vargas neišturėtų, bet ne - ji žiūri įstabiai savo tamsiomis akimis, ir jos kaitriausias palytėjimas nėra palyginamas su jos akių žvilgsniu.

Pabudusi, Violeta prisiminė dalį sapno. Buvo pastebėjusi, kad sapnai pildosi. Tik reikia mokėti juos išsiaiškinti. Jau antra savaitė kaip tęsia studijas universitete. Natūralu, kad ėmė ir susapnavo jį. į magistrantūrą įstojo lengvai. Universitete jos dar nebuvo pamiršę. O profesoriai? Su jais neblogai sutaria. V. Padubinsko vadovaujama rašo kalbinį darbą. A. žinčiauskas tikino ją, kad magistrantūrą ji baigs daug anksčiau, nei kiti. Ji esanti gabi ir galinti peršokti vieną kursą. Violetai padėjo “žinių Kelio” metodai. Jos atmintis buvo apvalyta nuo nereikalingos praeities, jos pačios biografijos faktų. Atsiradus vietos žinioms, ji mokėsi kuo greičiau ir kuo talpiau jas sudėti į galvą.

Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas, į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie Amaterialų Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant scenos kalbėjo vyriškis. Kvietė visus atsisakyti materialinių vertybių, atsisakyti visų žemiškų poreikių, bet kokio priklausymo nuo daiktų ar nuo žmonių, gyventi tik savo vidumi.

Bet galva vis vien tuščia. Jokios temos! Kaip gyvenimas būtų lengvas, jei ant stalo gulėtų patiektoji tema. Mintis staigiai aplanko Lietuvą. Juk Kalėdos buvo apeinamos ir namie. Vienintelis namas - tai Lietuva. Su pirmąja Kalėdų žvaigžde, specialiai Pono Dievo Lietuvai sukuriama ir tokia skaisčia. Kur niekur kitur nėra tokios. Nevalgymu per dieną ir vakare prisiruošimu ir prausimusi, sutikti ir išvysti, įeinant į trobą, Kūdikį, gulintį ant šieno. Taip, tas gerai. Taip ir aš skubėjau kartą į tokias Kūčias. Dar toli tąsyk nuo namų būdamas. Jaunas ir paikus, žinoma, būdamas. Daug jaunesnis nė dabar.

Praėjo Kalėdos. Vainora turi jau bemaž visą šeimyną. Jau pradėjo dirbti po švenčių. Šiandien klojime birbia kuliamoji mašina. Petro dar nėra, bet visi tikisi, jog greitai pareis. "Užtruko žmogus pas tėvus". Dirba klojime ir Marutė. Visiems jau aišku, kas atsitiko jai. Na, ir žinoma, kalba visi ir svarsto jos padėjimą be galo. Ir tankiai tenka nelaimingai šlykštūs žvelgesiai, begėdiški žmonių pasityčiojimai ir retai, oi, kaip retai pasigailėjimo ar užuojautos žodžiai. Šiandien ypač jai buvo negerai, kojos lyg pakirstos. Marutė buvo baisiai atsimainiusi. Iš ryto šeimininkė norėjo, kad Marutė pasiliktų namie, bet pats užtikrino, kad "velnias negriebs", ir išvarė kulti.

Panelė Žvirblaitė, iš tiesų šiuo tarpu nepaaukojusi Baltaragiui nė vienos minties, ramiausiai viena nuėjo Nemuno pakrantėmis pasivaikščioti. Ji mėgo šias vietas. Tiesa, ir ji atsiminė dabar savo kaimyną Baltaragį, bet visai neigiamai. Visi tikėjosi, ji ištekėsianti už jo. Bet nežinia dėl ko. Dėl to turbūt, kad ji kitados sykiu į bažnyčią nueidavo... Bet kokia ji "Baltaragienė" Kažkas, prisėlinęs iš užpakalio, išgąsdino ją, apkabinęs stipriai rankomis jos akis ir paklausęs: - Pasakyk kas? Šiaip bus bloga! Ji žinojo: - Jonelis... - sučypė ji. Ji susigriebė taip pavadinusi. Ji neturėjo taip vadinti jaunų ponaičiukų. Tai buvo John. - Vadink mane visuomet taip!- Kas žino, kas tamsta esi.

- Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!Jo "mamanka" buvo išties per graži. Vaikas džiūsna ėjo miesto ištuštėjusiomis gatvėmis; jo batai buvo dideli, vos pavelkami: tapu tapu! Milinė, irgi nuo svetimų pečių užmesta ant jo įdubusios krūtinaitės, buvo sunki, vos pavelkama. It iš cirko išleistas į gatvę pajacas. Iš po sutrauktų vaiko antakių žybčiojo dvi gudrios akys. Beždžionės gudrumo. Priešais gatve praėjo senas rabinas, kažką murmėdamas ir savo nereikalingai staigiu šnabždesiu išgąsdindamas vaiką. Ant jo galvos buvo užmautas senos mados cilinderis, kaminas. Miestas buvo tuščias; pašaliais krypsnojo keli girti žmonės.