Jurgis Savickis "Auksinės špilkelės"
Stačiu lakeliu į aukštą kalną lipo jaunikis, plačiu juodu apsiaustu apsisupęs. Buvo tamsu. Krapnojo lietus. Ūpas gamtoje buvo kaip prieš saulės užtemimą ar amžiną priešvakarį. Žolė buvo drėgna ir šalta kaip ledas. Ant upės kranto gulėjo viensėdžiai, tarytum vaikų žaisleliai, netyčia išmėtyti. Mažučiai ir pasakingi. Iš sodybų skrisdavo balsai. Dažniausiai: - Suvaryk bandą! - Ar klojimo durys paremtos? Apačioj žemai plasnojo upė, visai baltytėlė gyvatė ir erzino akmenis dugne. Užstojus ankstybai sambrėškai, nuo žolės nesiskyrė nei pūkų geltoni žiedai, nei mėlynos kampanelės. Viskas buvo pilka. Jadvyga įėjo eglynan, pabaidė voveraitę. Klausė savo kraujo ir širdies plasnojimo.