Proza

Violeta grįžo iš darbo. Paskambino draugė. Ji vis tebemėgo šokius ir vis stengėsi prikalbinti ir Violetą. “Nuvažiuoti į “Niujorką”. Kodėl gi ne? Atsipūsti po darbo savaitės”- Violeta sutiko. Tame pačiame “Niujorke” į vaikinus jau žiūrėjo kitaip. Ir viskas atrodė kitaip. Bangavo švelni muzika. šviesiaplaukis vaikinas pakvietė ją šokti. Jo akys kerinčiai žibėjo. Tas šviesias garbanas ir akių žvilgsnį ji tikrai buvo kažkur jau mačiusi. Tik kur? “Koks tavo vardas?”. “Violė”- atsakė ji- “o tavo?”. “Mano irgi iš V raidės. Atspėk”. Ji ištarė sau pranašišką prakeikimą - “Vitalijus”. Nustebusi jo veido išraiška patvirtino - tai jis.

Violeta pabudo visa suprakaitavusi. šilta antklodė ją dusino. Išėjo į miestą. ėjo rami ir tyli, kaip ir kiekvieną dieną po įstojimo į ”Amaterialųjį Kelią”. ėjo nematydama materialių daiktų, žmonių, netgi gatvės. į darbą ir “Amaterialaus Kelio” organizaciją ją nuvesdavo ne gatvė, o atmintis. Bet šiandien buvo kitaip. šiandien buvo sekmadienis. Jai niekur nereikėjo eiti. Bet ji išėjo. Gatvės buvo pilnos žmonių. Visi jie buvo ištroškę reginių. O šiandien vyko viena iš šimto miesto švenčių. Violeta jau senokai nebekreipė dėmesio į daiktus ir į žmones. Gyveno savo vidumi. žmonės ir daiktai neegzistavo. Jie ėmė egzistuoti šiandien, kai Violeta staiga atsitrenkė į vieną iš jų - “Panele, žiūrėk kur eini”.

Pakeliui ūkininkas dar pasiėmė belaukiančią pas gimines savo dukrelę. Ši ūkininko dukrelė buvo įdomesnė ir kiek augalesnė už mano "varnas" ir pirmoji tikroje Lietuvoje mano sutikta dama. Pasibaigė viskas tuo, kad mes trise, nosimis susikniugždę į vieną krūvą, nuoširdžiai ūturiavome. Arkliai, žinoma, niekieno nevaldomi, ėjo tiksliau, nei jie būtų kieno valdomi. Man atrodė mano kompanionė, su kuria aš turėjau garbės ir didelio malonumo sėdėti bendrai ant standriai šiaudų prikimšto maišo, užsikamšęs gūnia nuo nemalonaus vėjo, kad ji mane šildė, žmogų, vidujiniai ir išoriai didžiai nušalusį ir susirūpinusį. Tyčia ar netyčia, aš to neturėjau laiko svarstyti.

Juozuks džiaugės išsprukęs ant gatvės. Jis nebėgo greitai, kaip jam prisakė kelissyk ir grūmojo jo šeimininkas Kuzma Petrovičius, valdytojas ne per didelės batų dirbtuvėlės. Juozukas keliavo sau iš palengvo, jausdamas tikru ponu čionai ant savęs. Laikas nuo laiko jis užsižiopsodavo kur ilgiau, jei pamatydavo ką įdomesnio. O praeidamas pro šalį keptuvės ar kitos kokios krautuvės valgio, Juozuks neiškentėdavo, kad neužsilaikius ir nepastovėjus gerą valandžiukę; lyg traukte traukė kas prie lango. Ir jis, įbedęs smalsiai savo užmiegotas ar užraudotas akeles į tą užžavėtą langą, ilgai, ilgai žiūrėdavo ir lyg visas persikeisdavo;

Kaip tik tuo metu atvykai tu. Tau, žinoma, neliko nieko vertesnio, kaip "ugningai įsimylėti" šią merginą. Kažkodėl tada ėmusią ir pasivadinusią Viva. Kiek žinome, jaunoms mergičkoms nėra uždrausta vadintis Vivomis, jei jos ir vadintųsi Vieromis. Jei tik joms tai patinka. Mandagiai kalbant, man buvo keista ir koktu žiūrėti, kaip Viva tave vedžiojo už nosies. Aš neturėjau tiek širdies tave atgrasyti. Antra, tai nebūtų nė gelbėję. Jūs buvot mat kaip pritapę prie vienas antro. Abudu meno ir scenos žmonės. Jei ne ji tada būtų gavusi viršų, šiandien judu tikriausiai būtumėte kurios mažiau garbingos varjetė vaidilos, nuolat besipešą, be pinigų ir ant primuso makaronus beverdą.

Kapitonas Burba buvo pasiųstas Jūrių ministerijos ypatinga misija į svetimą sostinę uosto pagilinimo ir tranzito reikalais. Jam buvo pavesta, nuodugniai ištyrus dalyką vietoje, sušaukt šiuo reikalu konferenciją. Konferencija turėjo būti sušaukta kuo greičiausiai. Kapitonas Burba, pirmas atvykęs į svetimą šalį ir miestą, pradėjo ne tik dairytis po svetimą miestą, bet ir dirbti; o darbo buvo ik valiai. Diena dažniausiai praeidavo prie rašomojo stalo, kuris jam pakankamai palaužydavo strėnas. Neminint vizitų, kurių jis turėjo daugel. Toks darbas kapitonui nebuvo įprastas, ir jis jį pakankamai kankino. Kai jau viskas buvo prirengta, delegacija, kas blogiausia, nė nemanė judintis iš vietos.

Eglyne sėdėjo jaunas studentas ir jauna princesė batisto baltais rūbais, gan gražiai pasiūtais. Kunigo šeimininkė turėjo ypatingai gražią ranką - stebuklas mūsų eglynuose, stebuklas Paryžiaus langų parodose - ta grakšti parafino rankutė su mėlynomis gyslomis ir mėlynu krauju. Liepsna palietė jos širdį, ji nesiorientavo, bučiavo jį savo lanksčiomis rankomis, glaudė jo gaurinuotą galvą-kudlas prie savo krūtinės ir prašė nieko nesakyti. Per veidus nužėrėjo du skaistūs žemčiūgai. Studentas pratarė: - Bėkim iš čia - toks dabar metas! Pasigirdo kunigo-šeimininko šauksmas, ji suvirpėjo, pašoko, palytėjo jo galvą rankomis, pabučiavo į kaktą ir verkdama nubėgo per girią.

Einu prie ežero. Aplink šilta, šviesu ir tuščia. Sugalvoju išsimaudyti. Vanduo maloniai gaivina. Girdžiu kaip kitame krante šūkaloja vaikinai. Išgirstu kaip kažkuris sako - “pagauk”. Ir pamatau, kad vienas vaikinas plaukia link manęs. Jo šviesios garbanos ir akys spindi ežero paviršiuje. Pasineriu į tą žaidimą. Paplaukiojusi ratais nuo jo, “pasiduodu” - jis paliečia mano petį - “Vitalijus”. “Violė” - prisistatau ir aš. Vandenyje linksma, bet Vitalijus ima mano ranką ir aš paklūstu jo norui žengti žeme. Jis atidaro raudonos mašinos duris. Atsisėdu. O paskui, staiga, iš abiejų šonų užsėda vaikinai. Jų akys žiba velniukais. Raudona mašina lekia beprotišku greičiu,o mano kūnu bėga šiurpas, nežadantis nieko gera.

Aš bastausi gatvėmis. Jos pilnos besiganančių arklių. Arkliai ėda tarp šaligatvių įsiterpusiose gamtos salelėse žolę ir prunkščia pamatę mane. O aš negaliu ramiai eiti gatve, nes kelią vis užkerta arkliai ir turiu kiekvieną arklį apeiti. Pareinu namo. Mano kambario balkone stovi trys mergaitės, dar ne merginos, bet ir ne visai mažos - paauglės, gal 12-kos metų. Viena jų sako kitoms -“atsiminkit, aš kraujuoju, mes turime nuspręsti, ką daryti. Ji šioje žemėje nebereikalinga, ji čia nieko gero neveikia ir net nenori ką nors veikti, ignoruoja dovanotą kūną”. Aš tik nustembu tokia jų šneka ir einu miegoti.

Bet aš pasiilgau namų. Tai buvo prieškalėdiniais laikais. Suėmęs savo algos likučius avansu (jau tuomet manyje, matyti, pasireiškė tikro valdininko pašaukimas), turėjau progos pasisiūdinti naują kostiumą ir nusipirkti kaubojišką skrybėlę. Tiksiančią turbūt būsimam artistui. Laiko tebuvo tiek - suskubti Kūčioms namo. Per tas apgudintas ir mano atlietuvintas sritis. Lengvu sūrmaišeliu, kuprinę užsimetęs ant pečių, keliavau. Toliau laimės ieškoti, vienoje vietoje užbaigęs darbą. Žiema lyg tyčia buvo palaida, net lytinga, visai nepritaikinta mano miestiškiems batams, tikriau - numintų batų likučiams. Keliai visur buvo pabliusę, veik nepraktikuojami.

Mažas kambarėlis. Tamsu. Trošku. Guli viena Marutė, baisiai kentėdama ir kūnu, ir dvasia. Kambaryje visai tylu. Tik už krosnies be paliovos čirškia svirplys. Lauke baisiai pusto. Už sienos, kitame kambaryje, girdėti, kaip šneka žmonės. Girdėti, kaip veja pančius, kaip brūžuoja juos apie vagį, kad išbirtų spaliai. Senis piemuo kažką įdomaus pasakoja apie senovę, apie savo baudžiavą. Marutė klausos, ir sopuliai lyg nustoja. Tiek daug tas senis pripasakoja per ištisus vakarus apie ponus, apie baudžiavą, apie lenkmetį ir rusų kariuomenę. Pasakodamas jis lyg atgyja, atsimena savo gyvenimą, savo pažįstamus, ir liūdna jam darosi gyventi su nauja karta, kuri jo jau nebesupranta.