Laura Liubinavičiūtė

"Žmogus būna laisvas tik kito žmogaus požiūriu. O kai jautiesi laisvas pats ir būni laimingas, tokia laisvė - pati maloniausia pasaulyje". F.Sagan. Artėjančias sutemas tyliai merkė lietus. Debesų išrūgose maišėsi belapės medžių šakos. Paukščiai vaikščiojo žeme. Anapus gatvės pratisai pypdama sustojo šiukšlių mašina. Iš namo išslinko keletas gyventojų, apšvarinusių savo gyvenimą, ir dingo. Šiukšlės išvežtos. Beliko tik laukimas nuščiuvusioje gatvėje. Kartais drumsčiamas ilgesingų stotelės stovo gausmų ir visuomet vėjui pasiduodančių šiukšlių. Tiesa, visų jų neišveši. Laukimas kaip skundas. Sąvartynas. Kad tu niekas ir kad niekada. Nors tėvai, bičiuliai, draugai, pažįstami, matyti ir sutikti, užsuka tave į sūkurį, kad eilinį kartą suvoktum, jog tu vienas iš minios ir vienas minioje.

Visą gyvenimą žiūrėjau į žmones iš aukšto. Iš aštunto aukšto. O dabar sėdžiu ir žiūriu, kaip arbatos granulės snūduriuodamos leidžiasi dugnan. Ir aš žinau, kad tarp mano draugų nėra turinčių apgamą viršugalvy. Dar žinau, kad jie skaito poeziją, surašytą storuose lapuose, o nuo jų kūnų šiurpsta vynas stikle. Ir būtinai taip pat žinau, kad būna gyvenime situacijų, kai šypsena nesutelpa jų žanduose. Per daug. Tvanku. Bet iš viso to neišeitų gera nuotrauka. O tau norėjosi parašyti apie to miesto asfaltą ir po juo išsiraizgiusias medžių šaknis kaip kraujagysles ant pailsusių tavo tėvo rankų. Apie to miesto vaizdą pro tavo langą, kur pats miesto vidurys paslaptingai tylus kaip keistuose italų filmuose ir tik juodos dulkės ant palangės primena kažkur arti važinėjančius tramvajus. Apie to miesto ramybę, kurioje tu vis dėlto parašei apie jį, nors kažkur, už sienos, skambėjo akustinė gitara, kurios aidas, atsimušęs į uždaro kiemo langus, aidėjo paranoja tavo ausyse. Ir tas apninkantis laikinumo jausmas.

Žinojau, kad tu ateisi. Kaip karštas vėjas, įsivėlęs į plaukus tvirtu delnu ir atsispindėjęs languose žaliais taksi žiburėliais. Kaip angeliškas miegančio žmogaus veidas, prisrėbęs oro gūsių su nevalingais sapno tikais ir pragarišku pabudimu. Kaip baltamarškis dažytojas mėlynom kelnėm su dviem vaikiškai didelėm ir baltai varvančiom ledų porcijom. Kaip vėjas saujoje, kai žinai, kad jo neturi, ir tik slydimas tarp pirštų leidžia jausti. Bet suklydau. Paklydau šalimeilėje, kuri buvo ne mano. Vis nauji žmonės atidarydavo duris ir, dėkodami už gražią šypseną, klysdavo. Paklydau ir aš su jais. Ir vis stebėjausi, kiek atvaizdų į širdį gali sutilpti. Kol nemačiom, visai nestaiga ji susprogo. Taip ir palikau padvėsusiu žvilgsniu ir kvailoka šypsena tarp neskaitytų kavos puodukų. Vėliau supratau, ką reiškia pokalbiai su savimi. Ir išsigandusi ugnies sūkurio nerašiau net trumpų laiškų.

Taip ir nutolstam vienas nuo kito. Per minutę. Per metrą. Per nutylėjimą. Ir vis per nesusikalbėjimą. O juk turėtų skaudėti kaip troleibuso važiavimas per kiekvieną grindinio akmenį ataidintis maudimu visame kūne. Ir turėtų norėtis pasileidus bėgti ir šaukti kiekvieną gatvės didžiąją A paeiliui. O skausmas cypteli kaip netyčia pirštu prispaudus gesinamos cigaretės žariją. Todėl aš niekada nebūnu tavo gatvėje, kur niekuomet nevažiuoja nei viena troleibusas. Tik trečią ryto iš nuokalnės šiltai nuvilnija šlapi akmenys žibintų atšvaituose. Tik tenai gyvena žmonės namuose su dideliais langais, juodomis lubomis ir šaltais paveikslais, kurie jiems suteikia teisę šaukti ant vėlyvų gatvės muzikantų, elgetų ir butelių surinkėjų.

Vieną dieną aš būtinai užaugsiu. Ir bus tokia viena diena. Kai drėgmė iš tavo megztinio vis negaruos. Kūnui vis trūks šilumos. Tavo. Mano. Tada aš jau būsiu užaugusi. Ir nebeprisiminsiu tos dienos, kai skaidydami saulę erdvę pildė muilo burbulai. Tik ne aš juos pūčiau. Kai pėdytėmis apglėbusi du grindinio akmenis galvą verčiau į rotušės bokštą. Ir ne man vienai jis rėmė dangų. O aplinkui stovinčių žmonių akiniuose nuo saulės žvynavosi upė ir šiukšlių dėžės. O aš išėjau pasivaikščioti su balandžiais. Gal ir gerai, kad paskui tos dienos neatsiminsiu. Esamajame laike vyksta dabartis. Ateitis bendrauja su praeitimi. O mano tėvas niekada nevadins mamos vardu. A.Morua "Labas vakaras, brangioji" nebus mano mėgstamiausia knyga. Ant palangės stovės vaza su kriauklėmis.

Tu prašei manęs parašyti apie skausmą. Bet mes nebuvome susitikę. Vakar. Užvakar taip pat. Nebesusitiksim mes ir rytoj. Mes nepažįstami. Mes atsitiktiniai praeiviai atsitiktinėj dienraščio nuotraukoj. Aš joje atpažįstu save. Tu - save. Apie skausmą parašysiu vėliau. O kol kas tu man dar negimei… Ir aš galiu tik įsivaizduoti tavo pirmąjį klyksmą. Kai jis papildo liūlančią garsais kambario erdvę. Pilną atsiminimų. Apie garsus. O dabar tau šypso tik sapnai kaip tyli dievybė, sulaukusi išsipildymo. Kai užmerki akis, saulės ratilai daužosi mirgėjimu tarp vokų ir vyzdžių. Kai atsimerkus peržiemojęs žolės ramumas pabunda suanglėjusia ugnimi. Ir vėl užsimerki, kai lietaus ratilai groja baloje saulės zuikučius. Vėlei pavargsti. Užsimerki. Ir tave permerkia tyla.

Nes aš jau buvau tame mieste, kur myliu. Nemyliu. Myliu. Nemyliu. Myliu. Myliu. Myliu. Ir nėra pasaulyje tiek mylių, kaip aš tave myliu. Tave tavo kūne. Kas pasakė? Nežinau. Tik nuėjo myliomis. Paskui, žinoma, sustojo. Prisėdo prie krūvos saldainių. Sušlamštė. Sušlamėjo. Mažai žodžių apie mažus jausmus. Palengvėjo. Numalšino saldumą iki šleikštumo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. To didelio jausmo, matant didelę saldainių krūvą. To gero žinojimo, kaip tai yra skanu. Kai atkando pirmą kąsnį. Kai nebegalėjo liautis. Kai žinojo, kad pasisotins per anksti. Kad godumas nugalės. Ir kad savanoriškai prievartausis dėl užganėdinto žinojimo. Ir pabaigęs liks su praverta burna ir greimu apsitraukusiomis akimis į dangaus vartus. O šalia daug saldaininio popieriaus. Šiukšlės. Laikas. Vanduo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. Tik sunkiausia apgauti prisiminimus. Ir lengviausia viską suversti sapnams.