Proza

Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų akys spindi, lūpos šypsosi. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie taip gali slinkti oru, švelniai ramiai. Kokie jie laimingi. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Vienas vyriškis man kerinčiai šypsosi. Jo lūpos viliojančiai šypsosi. Jo lūpos storos, ryškiai raudonos ir drėgnos. Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane užvirsta lavina žmonių. Jų pilnas kambarys. Visi jie žiūri į mane liūdnai, lyg prašydami išmaldos.

Eglynėlis. Sekmadienio pavakarys, gana nuobodokas ir gana nemalonus. Kai bitė zimbia, o saulė vis leidžias ir negali nusileisti. Kai gamta ir visi garsai ima staiga ir nutilsta. Tarytum būtų kažkokios rankos tie visi garsai paimti ir sušluoti į sterblę. Medžiai tyli, ir paukščiai nekalba. Nelygu objektai kuriame panoptikume, kur pastatyta tiek daug nejudamų ir negyvų figūrų. Taip nejauku, kai ima viskas staiga tylėti. Kad ir mūsų paprastoje, be jokių išmislų ir be jokių šposų giraitėje. Šventadienio papratimu aš vis dėlto brendu į savo giraitę. Tamsios čia eglės, ir tiek. Kai kuriais šventadieniais pirma čia pasirodydavo laibos panos baltais gobtuvais į bažnyčią eidamos, o dabar - nieko.

Domicė užsirūkė papirosą. Buvo labai nuvargusi - nieks šiandie jai nesisekė: iš ryto susivaidijo su savo namų "dama", paskui kiek vėliau neberado savo kambary ridikiulio su keliais laiškeliais, kurių visiškai neprivalėjo skaityti kiti. Skaityti - dergti jos šventenybė - jai buvo graudu. Nesisekė. Nors ir dabar: kuomet laikrodžio varpeliai stoty pradūzgeno jau pirmą po pusiaunakčio, jinai tartum išguitas šuo vienų viena. Ir valkiotis kažkodėl nelinksma - didžiai įgriso. Pasipurtė. Šalta speigo banga su aštriomis sniego kruopelėmis staigiai papūtė į ją, stabdė, kaitino trynė skruostus, tempė, vertė jos elegantiškų kailinių skvernus.
Sujudėdama pečiais, įtraukė kaklą, glaudė galvą giliau į lapės apykaklę ir rankas slėpė giliau į švelnią, šiltą muftą.

Aš buvau labai pavargęs. Tikriau pasakius, nevalgęs ir iš veido išbadėjęs. Taip pat palaikiais drabužiais, nudėvėtais. Atrodė, it būčiau kelias dienas nesiprausęs. Bet viską tuomet atstojo jaunatvė. Tų jėgų tiekis! Žmogus savo viduje jėga ir svajonėmis, visokiomis kelionėmis į ateitį, visokeriausiais niuansais, viską, regis, susprogdintum. Jos netilpo žmoguje. Kaip reikiant nesusišukavęs ir neapsiprausęs, nes sodžiuje vasaros metu, kai maudais dažniausiai upėje, mažai tokių dalykų teboji. Neapsivilkęs kaip reikiant, nes nebuvo pinigų. Batai, seniai nepakaustyti, krypo į šonus, kaip išmanė. Pagaliau nedavalgęs.

Mergina mieste stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir vakar. Sena žydė dėstė, kaip ir vakar, po tuopa savo krautuvėlės lentas ant bačkų. Taip pat - limonadą, saldainius ir savo apipuvusius obuolius pardavinėti, kurių vienas kitas, daugiau pagedęs, tekdavo ir merginai. Šiandien numatoma kaitri diena, tad ir geras uždarbis. Miesto tuopa, pasekdama savo sodžiaus kolegų įpročiais, norėjo irgi sušlamėti savo, kaip žinoma - garsiais sidabro lapais rytmečio giesmę ir sudėti skaidriau rytmečio himną saulei, bet, įsprausta tarp bjaurių, susigrūdusių namų, tepajėgė palinguoti tik vieną savo nutriušusią šaką ir tuo parodė miesto nususėlio natūrą.

Jis važiavo miestan. Tat žinojo visi. Vaikas, nelaukdamas tėvų, pirmas atidarė duris į dvarelio seklyčią ir nustebo: seklyčia buvo gražiai išpuošta, labai apšviesta, pilna žmonių ir jauki. Vaikas buvo striktelėjęs atpakaliop, bet susilaikė. Tai nepridera jam. Jis pradėjo sveikintis paeilium su visais. Susibūrė vaikų kuopon. Žaidė. Šaudė dovanotais pistoletais į kartoninį siekį. - Ar ponas Mykolas važiuoji miestan? - užkalbino jį "Stasiūnė", dešimties metų mergaitė. Jam patiko "ponas" ir nustatė pobūdį tolimesniam pašnekesiui. - Taip, šiandien. Neužilgo. Reikia nepasivėlinti traukinin. - Šiandien! Tuojau? - suskubo atsiliepti apstojusi jį vaikų kuopa. Jis norėjo žaisti: kunigas ir altorius (taip vaikai žaidė), bet susigriebė: tai ne jam.

Violeta prisiminė, kad Adonis prašė paskambinti. Surinko telefono numerį: 26-11-36. “Klausau”- atsiliepė vyriškas balsas. “Adoni, čia tu?”. “Taip, aš”- patvirtino. “čia Violeta skambina, nepamiršau”. “Kokia Violeta, aš nepažįstu jokios Violetos?”- vyriškas balsas nustebo. Tik dabar Violeta suvokė, kad sapną palaikė realybe. Adonį ir jo telefono numerį ji susapnavo. Viskas atrodė nerealu. Tai, kad ji taip gerai atsiminė skaičius, o dar labiau tai, kad telefono numeris iš tiesų buvo Adonio. Kokia kvailystė? Violeta įsijungė televizorių. Lietuvių astronomas kalbėjo apie pasirodžiusią kometą. Violeta gana pasyviai klausėsi.

Violeta grįžta iš darbo. Atsirakina duris. įeina. Nusivelka striukę, nusiauna batus. Kaip visuomet tyliai eina į savo kambarį. Nustebina namų tyla. Ar ji jau vėl išmoko nematyti ir negirdėti daiktų, žmonių? Ar namuose tikrai nieko nėra? Atidaro savo kambario duris. Ant lovos guli vaikinas, žiūri į ją kerinčiai ir šypsosi. “Nieko sau, kas tau …”. “Tavo mama mane įleido”- šypsosi jis toliau. “Ką ji sau galvoja, lyg aš pati negalėčiau susirasti draugo, gal man jo paprasčiausiai nereikia!”.”Tau patinka moterys?”- šypsosi jis nekalto vaiko šypsena. “Ne! Man patinka vienatvė”. ”Netikiu, pažiūrėk man į akis, tau juk reikia vyro, kuris tave glostytų, glamonėtų, mylėtų…”- jo nesibaigianti šypsena ir žibančios akys ima ją erzinti. “O man patinka pas tave. Taip tuščia. Tavo mama negali suprasti, kaip tu gali gyventi tuščiame kambaryje.

Rytdieną apie pietus mane sulaikė mano gimtoji ir miela Dubysa (aš juk faktinai namie!). Sraunios bei krauklios tai būta upės - tegu giminė. Čia, žinoma, nė kalbos negalėjo būti pereiti upę. Visur kriokė, griovė ir gąsdino vanduo, kad Ir ledo pluta apsiklojęs. Tik aš pastebėjau - miestelio pažįstamas iš jaunystės malūninkas savo valtelėje triūsė apie savo malūno galingąją užtvanką, bijodamas, kad srovė jam neišgriautų pylimo silpnesnėje vietoje. Pats malūninkas, rizikuodamas daug kuo šitoje "Niagaroje". Man įsiprašius į valtelę, mudu abudu laikėmės kiek galima arčiau pylimo, kartais abu beviltiškai įsitvėrę į pylimo kyšančius žabarus.

Griausmingai staugia vėjas. Pilkais kunkulais besirisdamas, šliaužia jisai tamsiomis gatvėmis ir kaukia drebėdamas tarp tylių juodų namų. Tartum žvėris apgalėtas, o baisiai mušamas cypia iš skausmo - kirčių ir raitos, vingiuojas. Ir tas vėjas staugiantis tai stabdė mane, įsispyręs į krūtinę man savo geležinėmis rankomis, tai vėl, išsibėgęs iš užpakalio, drūčiai stumtelėdavo - tartum parversti norėjo. Bėgau. Plakiau į plytas akmenines, vėjas garsiai nešė žingsnius tyliomis gatvėmis. Priešaky kažkieno uždegti keli žibintuvai - platūs, minkšti spindulių skriduliai, pasupami vėjo, susvyruoja ir numeta bailiai kelis spindulius ant žalių sunkių sienų.