Politikai

SIA “Parekss lizings” kreipėsi į Vilniaus m. VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyrių prašant UAB “Parex lizingas” vadovui Zigmui Vaišvilai iškelti baudžiamąją bylą pagal tris LR Baudžiamojo kodekso straipsnius – “Turto iššvaistymas” (LR BK 184 str. 2 dalis), “Skolininko nesąžiningumas” (LR BK 208 str. 2 dalis) bei “Pramoninės nuosavybės teisių pažeidimas” (LR BK 204 str. 1 dalis). Vadovaujant Zigmui Vaišvilai UAB “Parex lizingas” vykdė sandorius, kurių metu buvo įsigyjamas ir nuostolingai parduodamas bendrovei priklausantis turtas. 2002 m. Z. Vaišvila vienasmeniškai sudarė sandorį, kuriuo perleido 100 proc. UAB “Parex lizingas” valdytų dukterinės įmonės UAB “Oruva ir Ko” akcijų už 10 000 JAV dolerių kainą, kai tuo tarpu vien per 2002 m. UAB “Oruva ir Ko” įsigijo turto už 9 mln. litų. Atskirais sandoriais, už beveik 7 mln. litų sumą, iš bankrutuojančios AB “Oruva” buvo įsigyta įvairaus kilnojamojo turto, visiškai nereikalingo pagrindinei UAB “Parex lizingas” veiklai (finansinio tarpininkavimo) vystyti. Šie sandoriai, gerokai sumažinę bendrovės apyvartines lėšas, akivaizdžiai viršijo normalią ūkinės veiklos riziką ir apsunkino normalią bendrovės ūkinę veiklą. Buvęs UAB “Parex lizingas” administracijos vadovas, žinodamas apie didelius UAB “Parex lizingas” skolinius įsipareigojimus viršijančių 30 mln. litų, sudarinėjo turto pirkimo bei pardavimo sandorius su kitais juridiniais asmenimis be akcininkų, valdymo organų sutikimo, šiais veiksmais padarydamas didelę turtinę žalą.

Mokslų akademijoje antradienį vykusioje konferencijoje “Ekstremali Lietuvos energetikos būklė” energetikos specialistai ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo nariai vėl sugrįžo prie Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo. Pasak konferencijos pirmininko dr. Zigmo Vaišvilos, IAE darbo pratęsimas yra vienintelė alternatyva. “Elektros energijos kaina 2010 m. Lietuvos vartotojui gali padidėti iki 100 proc. Yra pagrįstų abejonių dėl kitų elektrinių patikimumo ir katilų techninės būklės”, – sakė Z. Vaišvila. Pasak Z. Vaišvilos, Lietuva turėtų ginti savo interesus civilizuotai. “Visų pirma reikėtų kreiptis į šalis nares dėl Stojimo sutarties pakeitimo. Turime nedelsiant pradėti ruoštis ir nacionalinio intereso gynybai Europos Teisingumo Teisme”. Pasak mokslininkų, energetikos specialistų, IAE darbo pratęsimą svarstyti verčia objektyvios priežastys: ekonomikos krizė, sunkiai prognozuojamos kuro kainos, vis dar nenutiesti transeuropiniai elektros tiltai ir didėjanti priklausomybė nuo gamtinių dujų. Galimus Lietuvos energetikos problemų sprendimo būdus vardinę konferencijos dalyviai minėjo tarpsisteminių jungčių įrengimą, stabilaus esamų jėgainių darbo užtikrinimą bei nepertraukiamą kuro importą iš trečiųjų šalių. Pasak energetikos specialistų, jau 2010 metais, uždarius IAE, Lietuvą ištiktų energijos deficitas.

Drauge su Mokslų Akademijos darbuotoju Sauliumi Lapieniu ir būsimais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės nariais Alvydu Medalinsku, Artūru Skuču ir Gintaru Songaila suorganizavo 1989 m. birželio 3 d. renginį Lietuvos TSR Mokslų Akademijoje, kurio metu buvo išrinkta 35 narių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, renginio metu pasiūlė vienyti jėgas ir rinkti iniciatyvinę grupę. 1988 m. birželio 21 d. vienas nesankcionuoto Sąjūdžio mitingo prie Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, organizatorių, kurį drauge su Arvydu Juozaičiu ir Artūru Skuču iškart po mitingo bandė sulaikyti tarybinė milicija. 1988 m. birželio 29 d. vienas nesankcionuoto Sąjūdžio mitingo prie ELTA pastato dėl slapto LKP CK nutarimo viešai neminėti Sąjūdžio vardo, viešumo ir kvietimo į istorinį LPS mitingą Vingio parke liepos 9 d., organizatorių. Aktyvus LPS iniciatyvinės grupės narys Sąjūdžio mitinguose, diskusijose su LKP CK vadovybe ir kitomis tuometinės valdžios struktūromis. 1988 m. liepos-rugpjūčio mėn. žaliųjų klubai „Žemyna“ ir „Atgaja“ drauge su Sąjūdžiu organizavo dviračių ir baidarių žygį per Lietuvą, skirtą Baltijos jūros gelbėjimui, baigiamasis renginys Palangoje – Baltijos jūros apkabinimas – rugsėjo 3 d. sutraukė apie 100000 žmonių. Akcijos metu vyko mitingai ir susitikimai su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Aktyviai dalyvauta ir roko marše per Lietuvą.

1990 m. kovo 11-ąją Zigmas Vaišvila tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. 1990 m. vasario 24 d. rinkimai į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Ventos rinkiminėje apygardoje Nr.78 (dalis apygardos – Akmenės rajone, dalis – Mažeikių rajone), kaip LPS kandidatas, Zigmas Vaišvila tapo deputatu (pirmojo rato rinkimuose iš 90 išrinktų deputatų 72 – LPS atstovai, antrame rate iš 43 išrinktų – 35 sąjūdiečiai). 1990 m. vasario 24 d. išrinkti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai nepatikėjo pirmosios sesijos paruošiamojo darbo Prezidiumui ir aparatui, sudarė 4 darbo grupes, koordinavusias valstybės atkūrimo ir Aukščiausiosios Tarybos struktūros bei veiklos principų paruošimą. Zigmas Vaišvila vadovavo Teisėtvarkos ir krašto apsaugos grupei. Sąjūdžiui laimėjus rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą daugumą, Sąjūdžio deputatų klube Zigmas Vaišvila pasisakė prieš Kazimiero Antanavičiaus ir Vytauto Landsbergio siūlymą Ministru Pirmininku siūlyti A.M. Brazauską, nepritarė Valdemaro Katkaus, Algirdo Saudargo, Aleksandro Abišalos ir Vytauto Landsbergio siūlymams nepriimti visų Nepriklausomybę atstatančių dokumentų iškart, drauge su Kazimieru Saja aktyviai agitavo atkurti Lietuvos nepriklausomybę iki 1990 m. kovo 12 d., kada Maskvoje buvo sušauktas neeilinis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas dėl TSRS prezidento institucijos steigimo ir įstatymo dėl respublikų išstojimo iš TSRS mechanizmo.

AB „Klaipėdos naftos“ pardavimas Lenkijos valstybės koncernui sukurtų ne tik naftos gamybos, bet ir visišką transportavimo ūkio monopolį. Po „Leo LT“ įkūrimo, tiesmukiškumu prilygstančio tik „Williams“ istorijai „Mažeikių naftoje“, Lietuvos valdžia ryžtingai siekia šios monopolijos sujungimo su energetikos monopolija. „Leo LT“ padėjo į vienas rankas paimti ir pagrindinę valstybės elektros energijos gamybą, ir jos paskirstymą. Jau po AB „VST“ vadinamojo privatizavimo ne tik elektros energijos vartotojai, bet ir alternatyvios elektros energijos gamybos šaltinių (hidro, vėjo ir kogeneracinių elektrinių) savininkai pajuto, ką reiškia specialiai sureguliuotos pagamintos elektros energijos supirkimo kainos. Juk kol Elektrėnuose gaminamos elektros energijos supirkimo kaina bus pusantro karto didesnė už vėjo jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimo kainą, rinkoje negali atsirasti alternatyvių šaltinių. Problema naujiems elektros energijos gamybos rinkos dalyviams tapo ir galimybė gauti leidimą statybai bei parduoti elektros tinklams pagamintą elektros energiją, nes minėto leidimo tenka prašyti konkurento, o jis juo nesuinteresuotas. Vertinant valstybės ir privataus kapitalo santykį „Leo LT“, būsimų Lietuvos elektros energijos tiltų verslas nebuvo įvertintas. Šis verslas yra didžiulė vertybė, o valstybė jį nemokamai atidavė „Leo LT“.

“Veidas”: Prieš kelerius metus išsižadėjote politikos, sakydamas, kad joje prisižiūrėjote “kokčių dalykų”. Bet akivaizdu, kad į ją grįžote. Ar politika jau neatrodo kokti? Z.V.: Iš mano pasitraukimo 1992 m. net valstybės paslaptis buvo padaryta, man pačiam to nežinant. Tikrai buvo koktu. O jubiliejiniai Sąjūdžio metai sutelkė žmones vėl imtis veiklos. Matom, kur viskas krypsta: valdžios atotrūkis nuo žmonių, jų nuomonės ignoravimas iki pasityčiojimo, oligarchinės valstybės susiformavimas, dėl kurios aiškių užuomazgų Sąjūdžio iniciatyvinė grupė dar 2005 m. gegužę perspėjo prezidentą. “Leo LT” susikūrimas, manau, vainikavo žmonių nuomonės nepaisymą. Tylėti būtų amoralu. Visa tai paskatino klubą užimti aktyvią poziciją ir sakyti žmonėms tiesą. Apie tai kalbėjome lapkritį spaudos konferencijoje. Gerai, kad ne prieš Seimo rinkimus, kad nebuvo spekuliacijų. “Veidas”: Kas būtų galėjęs įsivaizduoti, kad buvęs žaliųjų lyderis ims ginti atominę jėgainę? Konferencijoje “Ekstremali Lietuvos energetikos būklė” pareiškėte, kad vienintelė alternatyva – pratęsti jos darbą. Pakeitėte požiūrį? Z.V.: Prieš konferenciją pasitikrinau istorinius šaltinius. Lietuvai laikas žinoti teisybę, kad ir Tarybų Lietuvos valdžia siekė sustabdyti trečiojo reaktoriaus statybą, tik jiems nesisekė. Žaliųjų judėjimas, pirmiausia Juozo Dautarto vadovaujamas “Žemynos” klubas, kuriame buvau pavaduotojas, surinko apie 900 tūkst. parašų dėl trečiojo bloko statybos sustabdymo.

VSD įkūrė K.D.Prunskienės kabinetas ir vadovu paskyrė Mečį Laurinkų, kuris ir suformavo branduolį iš buvusių KGB darbuotojų. Sausio įvykių metu pas mane atėjo M.Laurinkaus sukomplektuoti vadovaujantys VSD darbuotojai ir pareiškė, kad jei jie apsisprendė dirbti Lietuvai, dėl ko pavojus buvo iškilęs ir jų šeimoms, tai jie nori tikrai dirbti, o ne tik gauti algą. Tarnybos vadovas faktiškai juos paliko likimo valiai. Iškviestam Mečiui sakau, kad reikia dirbti, o jis tik mikt kairėn, mikt dešinėn. Buvo matyti, kad jam apie darbą kalbėti yra sudėtinga, bet paprašė leisti dar mėnesį tęsti darbą. Terminas baigėsi 1991 metų kovo 19-ąją, referendumo dėl SSRS išsaugojimo dieną. M.Laurinkui atsistatydinus, kurį laiką jo pareigas laikinai ėjo išeivis iš prokuratūros Viktoras Zedelis, darbas įsisiūbavo. Vėliau G.Vagnorius ir V.Landsbergis paprašė manęs perimti šias pareigas, nes, anot jų, VSD vadovo posto labai siekė kauniečiai, reikia rimtą alternatyvą priešpastatyti. Sutikau tik su sąlyga, kad neilgam, nes darbo Vyriausybėje ir taip buvo apstu. Tačiau esminiai darbai ir įvykiai šiame fronte prasidėjo po pučo Maskvoje, kai G.Vagnorius mane paskyrė vyriausybinės komisijos “Dėl SSRS Valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje uždarymo” pirmininku, kurio funkcija buvo perimti VSK dokumentus, turtą ir juos inventorizuoti. Po pučo SSRS VSK pirmininko pareigas laikinai ėjo Šebaršinas, jis vadovavo ir užsienio žvalgybai. Savo atsiminimuose jis aprašė pokalbį su manimi. Kaip tai nutiko?