Mokslo sritys

Ir jei esu aiškiaregys aš tikras ir kupinas tos aiškiaregio dvasios, kuri kalnynu aukštu tarp jūrų štai dviejų keliauja,- tarp praeities ir ateities keliauja kaip debesis sunkus,- ir priešas žemumų tvankiųjų ir viso, kas yra pavargę ir mirti nei gyventi nebenori: žaibams tamsioj krūtinėj pasirengęs ir šviesai išganingai, pritvinkęs tų žaibų, kurie, pritardami jų pranašiškiems blyksniams, vis sako "Taip!" ir žodį šį šypsniu palydi; - bet palaimingas tas, kurs taip pritvinkęs! Ir iš tiesų ilgai kabot ties kalnu turi, kaip debesis audros apsunkęs, tasai, kas ateities įžiebti žiburį privalo! O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo! Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!

Tad kas nutiko man, bičiuliai mano? Jūs regite mane sutrikusį, nerimastingą, nenoriai klusnų ir pakilusį jau eiti - deja, tolyn nuo jūsų eiti! Išties Zaratustra dar kartą sugrįžt vienatvėn savo turi: tačiau šįsyk be ūpo lokys į savo gūžtą grįžta! Tad kas gi man nutiko? Kas liepia tai daryti?- Tokia valia piktos valdovės mano, jinai man apie tai kalbėjo; ar aš kada jos vardą esu jau jums minėjęs? Prieš dieną, vakarėjant, prabilo į mane tyliausia valanda manoji: toks vardas tos baisios valdovės. Iš tikro taip įvyko,- nes viską man jums pasakyti reikia, kad širdys jūsų nerūstautų ant to, kurs šitaip netikėtai pasitraukia! Ar teko baimę jums patirt, kuomet žmogus užmiega?- Per visą kūną ligi kojų pirštų jinai pagaugais eina, nes žemės nebejaust jis ima ir į sapnų nugrimzta karalystę. Sakau, kad jūs suprastumėte. Kai vakar vakare tyliausia valanda atėjo, man žemės jausmas dingo: aš nugrimzdau sapnų pasaulin.

Gyvenimas - šaltinis malonumo; tačiau kur valkatos drauge sueina gerti, tenai visi šaltiniai užnuodytais pavirsta. Aš mėgstu, kas švaru ir gryna; tačiau pakęsti neįstengiu aš snukių iššieptų ir troškulio visų tų nešvariųjų. Jie metė žvilgsnį į šaltinį: dabar jų snukiai išsiviepę iš ten man atsispindi. Jie šventą vandenį sudergė nuodais to savo geidulio gašlaus; ir kai bjaurius sapnus savuosius jie malonumais pavadino, užnuodijo jie dar ir žodį šitą. Nerimastinga ir liepsna pavirsta, kuomet drėgnas jie širdis savo į ugnį deda; net ir dvasia gurgėti, smilkti ima, kai valkatos arčiau ugnies prieina. Salsvu ir tyžtančiu pavirsta jų rankose ir vaisius: o žvilgsnis jų net vaismedį dar nudžiovina.

O bėk drauguži mano, tu į vienatvę savo! Regiu tave aš apsvaigintą didžiųjų vyrų triukšmo ir smarkiai subadytą geluonimis mažųjų. Oriai giria ir olos moka drauge su tavimi tylėti. Vėl būki lygus medžiui, kurį tu myli, būk lygus medžiui plačiašakiui: tylus jisai bangų ošimo klausos, kybodamas virš jūros. Tenai, kur baigiasi vienatvė nuo ten - prekyvietės jau valdos, o kur prekyvietės pradžia, tenai ir triukšmas pasigirsta, didžių vaidintojų sukeltas, ir dar nuodingų musių ten zyzimas kyla. Pasauly mūsų taip jau esti, kad net geriausieji dalykai iš tikro nieko dar nereiškia be vieno to, kurs scenoj juos parodo: juos vyrais dideliais vadina žmonės, šituos statytojus spektaklio.

Sename iš Egipto į Graikiją atkeliavusiame padavime sakoma, kad mokslų išradėjas buvo dievas - žmonių ramybės priešas. Ką gi apie mokslus turėjo manyti patys egiptiečiai, tarp kurių jie gimė? Mat, jie aiškiai matė mokslus pagimdžiusį šaltinį. Iš tikrųjų, pervertę visus pasaulio metraščius ir netgi įvairiomis filosofinėmis struktūromis užpildę visas klaidingų kronikų spragas, mes nerasime tokio žmogaus žinių šaltinio, kuris atitiktų mūsų pamėgtus vaizdinius apie jų kilmę. Astronomiją pagimdė prietarai; gražbylystę - garbės troškimas, neapykanta, pataikavimas, melas; geometriją - šykštumas; fiziką - tuščias smalsumas; visus juos ir drauge su jais net pačią moralę - žmogaus puikybė. Taigi mokslai ir menai atsirado iš mūsų ydų: mes mažiau jų vertingumu abejotume, jeigu juos mūsų dorybės būtų pagimdžiusios.

Kaip mažai vokiškam stiliui terūpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad būtent geriausi mūsų muzikai rašo prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis į stalčių. Antikos žmogus skaitė, jeigu skaitė - tai būdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai, buvo stebimasi ir slapčia klausiama "kodėl"? Stipriu, garsiu balsu - tai reiškia su visais bangavimais, išlinkimais, tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip žavėjosi antikos publika. Tuo metu rašytinio stiliaus dėsniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo dėsnius iš dalies lėmė nepaprastai išlavinta ausis ir gerklos, subtilūs jų poreikiai, o kita vertus,- antikos žmonių plaučių apimtis, stiprumas ir galia. Senovės žmonių požiūriu, periodas visų pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi ištarti jį reikia vienu atodūsiu.

Kad ir kokie dėkingi mes turėtume būti objektyviam protui,- ir kam gi mirtinai neįkyrėjo visa, kas subjektyvu, kartu su prakeikta solipsomeile (Ipsissimositat)! - tačiau galiausiai mes turime išmokti būti atsargūs reikšdami dėkingumą ir susilaikyti nuo perdėjimo, su kuriuo šiandien šlovinamas savojo "Aš" atsisakymas ir proto nuasmeninimas kaip tikslas pats savaime, kaip išganymas ir aukščiausia palaima,- kaip tik tai ir būdinga pesimistinei mokyklai, kuri turi pakankamai rimtų motyvų garbinti "nesuinteresuotą pažinimą". Objektyvus žmogus, kuris jau nebesikeikia ir nebesiplūsta, kaip pesimistas, idealus mokslininkas, kurio mokslinis instinktas po tūkstančių nesėkmių ir pusiau nesėkmių galiausiai išsiskleidžia ir sužydi, be abejonės, yra vienas iš brangiausių instrumentų,- bet jo vieta galingesniojo rankose.

Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąjį, kaip prieš savęs įveikimo mįslę ir tyčinį didžiausią skurdą - kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame - nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos - neįveikiamą jėgą, kuri, sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpažindavo ir gerbdavo savo stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kažką savyje. Kartu šventojo vaizdas keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsižadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui,- sakė ir klausė jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kažkokia priežastis, kažkoks didelis pavojus, apie kurį asketui turbūt duoda žinią jo slaptieji patarėjai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo naują baimę, suvokdavo naują jėgą, kažkokį nežinomą ir dar neįveiktą priešą -"galios valia" priversdavo juos pagarbiai stovėti prieš šventąjį.

Žiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti - kaip dažnai ir lengvai susipainioja ir klysta; žodžiu, ne jų vaikiškumas - tikri vaikai! - bet štai kas: filosofai žaidžia ne visai sąžiningai. O juk kokį didžiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir netiesiogiai, paliečia tiesos problemą. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamiesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, būdami nenuovokesni ir sąžiningesni, kalba apie "inspiraciją"). Iš tikrųjų filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto išankstinę tezę, atsitiktinę mintį, "įkvėpimą", abstrakčiai suformuluotą, išgrynintą slaptą troškimą; visi jie advokatai, tik nenori būti taip vadinami.

"Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, jog laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas". Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai. Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją. - Kas mums darosi, dukrele? - Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.

Atidariusi laukujės duris, ant laiptų pamatė nedidelį vokelį. Ant jo buvo užrašyta: "Sofijai Amundsen". Jis pergudravo ją! Kaip tik šiandien, kai ji taip įdėmiai sekė pašto dėžutę, paslaptines filosofes atsėlino prie namo iš kitos pusės ir, padėjęs laišką ant laiptų, vėl smuko į mišką. Prakeikimas! Iš kur jis žinojo, kad šiandien Sofija nenuleidžia akių nuo pašto dėžules? Galbūt jis (arba ji) pastebėjo ją pro langą? Šiaip ar taip, Sofija buvo patenkinta, kad voką surado prieš pareinant mamai. Sofija vėl nubėgo į savo kambarį ir ten atplėšė laišką. Balto voko krašteliai buvo sudrėkę, matėsi kelios gilios įspaudos. Ką tai galėtų reikšti? Jau seniai nebuvo liję.

Ką, jei ne tai, kas, kaip matai, didžiai mane palaiko. Lieka siela ir Dievas. Jei jiedu teisingi dėl to, kad juose yra tiesa, tai Dievo nemirtingumu niekas negali abejoti. O siela laikoma nemirtinga, jei įrodoma, kad tiesa, kuri negali pražūti, joje taip pat yra. Todėl pasižiūrėkime į paskutinį klausimą: ar kūnas nėra tikrai teisingas, tai yra ar jame yra ne tiesa, bet tarsi kažkoks tiesos atvaizdas? Juk jei ir kūne, kuris, kaip pakankamai aišku, pražūva, mes rasime ką nors teisinga tokio pobūdžio, kaip moksluose, tai tuojau pat samprotavimo mokslas nebebus tiesa, kurios dėka visi mokslai yra teisingi. Juk teisingas ir kūnas, kuris atrodo nesąs sukurtas pagal samprotavimo pagrindus. O jei ir kūnas teisingas dėl kokio nors pamėgdžiojimo ir dėl to nėra grynai teisingas, tai tikriausiai neatsiras nieko, kas trukdytų tvirtinti samprotavimo pagrindus esant pačia tiesa.