Svetimybės prasiskynė kelią ir į Palangos įstaigų kalbą

driežas Palangos gintaro muziejuje Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pastebima, jog ne viena įmonė, kavinė ar viešbutis savo pavadinimui parenka ne gražų lietuvišką, o kitos kalbos žodį arba sunkiai suprantamą jų junginį. Tarkim, viešbutis „Klaipėda“, kurį prieš porą metų nuspręsta pervadinti suprantamiau užsieniečiams, tapo „Amberton Klaipėda“. „Vakarinė Palanga“ pasidomėjo, ar šiai tendencijai pasiduoda ir mūsų kurorto įstaigos. Kai kurių kurorto įstaigų savininkai nepaiso vis augančios svetimžodžių pavadinimų tendencijos ir demonstruoja išmonę gražiais lietuviškais savo verslo vardais. Tarkim, viešbučio „Vanagupė“ registratūros vadovė Rasa Grabytė pasakojo, kad šis pavadinimas kilęs iš seno vietovardžio. Pasak jos, dabartinės Vanagupės gatvės vietoje kažkada tekėjo upė, kuri vėliau išdžiūvo ir ten įsikūręs vanagas. Taigi pavadinimas ir lietuviškas, ir susijęs su vieta. „O ir užsieniečiams nėra bėdų ištarti šį žodį, nes jame daug balsių“, - tikina R. Grabytė. Svečių namų „Tarp tujų“ savininkas Vytautas Samulevičius pavadinimą paaiškino labai paprastai – jis kilęs nuo šalia augančių dviejų tujų. Jam niekada nekilę minčių keisti įstaigos vardo ir daryti jį suprantamesnį užsieniečiams, juk dauguma klientų – lietuviai.

Ugnius Mikučionis "Kuršių paminėjimai sagose"

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Viduramžių (XII - XIV a.) skandinavų literatūra labai įvairi. Šiuo laikotarpiu užrašyta daug religinių bei pasaulietinių (juridinių, mokslinių, grožinių) originalių ir verstinių tekstų. Rašyta tiek lotynų, tiek gimtosiomis skandinavų kalbomis. Šioje publikacijoje aptarsime tik nedidelės šios raštijos dalies, vadinamųjų sagų, ypatybes ir raidą. Žodis saga (dgs. sögur) yra susijęs su veiksmažodžiu segja ‘pasakoti, sekti, sakyti'. Taigi pirminė jo reikšmė yra ‘(žodinis) pasakojimas, sakmė, poringė'. Visose sagose pasakojama apie praeitį - vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose - apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį - sagos - viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga (Pálsson 2000: 19-23). Vėliau, ėmus sagas užrašinėti, užrašytieji pasakojimai irgi imti vadinti sagomis, ir dabar išgirdę žodį saga visų pirma įsivaizduojame būtent raštijos paminklus. Kai kalbame apie sagų datavimą, irgi turime omenyje, kada viena ar kita saga buvo užrašyta. (Mėginti nustatyti, kada kuri saga buvo pradėta pasakoti, kada ji atsirado žodinėje tradicijoje - bergždžias reikalas; aišku tik tiek, kad jokia saga negali būti senesnė nei įvykiai, apie kuriuos joje kalbama. Taigi jei sagoje kalbama apie X a. pabaigos įvykius, akivaizdu, kad saga ir pradėta pasakoti ne anksčiau nei šis laikotarpis. Bet jei sagoje kalbama apie legendinę-mitologinę praeitį, tai galima mėginti nustatyti tik jos užrašymo, bet ne „atsiradimo" datą.)