Istorija

Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859m. lapkričio mėn. Fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose. Susidariusioms sąlygoms ypatingai didelę reikšmę įgavo kova dėl prezidento valdžios. Vergvaldiškoje “demokratų” partijoje nebuvo vienybės rinkimų platformos klausimu. Nuo šios partijos, kurios pagrindinė jėga buvo Pietų vergvaldžiai, įvairiomis priemonėmis siekę paskleisti vergiją visoje šalyje, atskilo Šiaurės demokratų partija. Pastaroji atstovavo reakcinėms stambioms buržuazijos grupėms, susijusioms su verdvaldžiais, bet nelinkusiomis pritarti prievartiniam vergijos skleidimui Šiaurėje ir Vakaruose. Atskilo taip pat pasienio ir iš dalies Pietų valstijų vergvaldžių grupė, kuri gynė kiek nuosaikesnę vergijos skleidimo programą. Skilimas demokratų partijoje susilpnino jos pozicijas prezidento rinkimų metu.

Grįžęs į Venesuelą, įsitraukė į kovą prieš Ispanijos valdžią. Bolivaras prisijungė prie patriotų, kurie užgrobė Karakasą ir 1810m. paskelbė nepriklausomą vyriausybę. Jis nukeliavo į Britaniją prašyti pagalbos, bet gavo tik neutralumo pažadą. Tada jis grįžo į tėvynę ir ėmė vadovauti patriotų armijai. 1811 ir 1813 metais Bolivaras skelbė Venesuelos respubliką, bet ją užkariavo Ispanija. 1816 metų pabaigoje Bolivaro būrys Haičio prezidento padedamas, išsilaipino Venesueloje, panaikino vergovę ir dekretu paskelbė, kad žemė (1817m.) bus dalijama išsivadavimo kariuomenės kariams. Savo pažadais jis sutelkė dar didesnę kariuomenę ir plačiųjų liaudies masių pritarimą. 1819m. Bolivaras su savo kariuomene išlaisvino N. Granadą (dab. Kolumbiją) ir pats buvo išrinktas Didžiosios Kolumbijos (Venesuelos ir N. Granados) prezidentu.

Išminčius Talesas iš Mileto kas rytą dėkodavo dievams: už tai, kad sukūrė jį žmogumi, o ne gyvuliu, alėjiečiu, o ne barbaru, vyru, o ne moterimi. Paklausus, ar įmanoma vedus gilintis į filosofiją, Platonas atsiduso: „Kaip jums atrodo, kada lengviau gelbėtis sudužus laivui – vienam ar su žmona ant pečių?“ Kai neryžtingas žmogus kreipėsi į filosofą patarimo, vesti jam ar ne, šis patarė: „Daryk kaip nori. Vis vien gailėsiesi. Graži žmona teiks džiaugsmo kitiems, o negraži – bus bausmė tau“. Šmaikščių posakių galima susirinkti daug, bet visi jie rodo, kad graikai į moterį žiūrėjo iš aukšto, kaip į naštą, reikalingą tik pratęsti giminę. Nejaugi taip buvo iš tikrųjų? Juk Graikija nuo seno garsėja savo filosofais, poetais, karžygiais, bet apie moters padėtį stengiamasi nutylėti. Todėl šiame darbe pasistengsiu iš arčiau pažvelgti į moterų kasdienybę, vestuvių papročius, mergaičių auklėjimą, susipažinti su filosofų mintimis apie moterį. Didelę teritoriją užėmusioje Graikijoje buvo daug susikūrusių miestų – valstybių, kurių tradicijos ir papročiai visur šiek tiek skyrėsi, todėl stengiausi palyginti tik Atėnų ir Spartos miestus, tarp kurių tradicijų ir kultūrų skirtumas buvo ryškesnis.

Gajus Oktavijus Augustas kilęs iš volskų krašto plebėjų Oktavijų giminės, iki to laiko dar mažai pasižymėjusios ir išlaikiusios senąsias romėnų tradicijas. Uždaro būdo jaunuoliui sumaniai pavyko įveikti senatą ir Antonijų, kuris iš pradžių atsisakė pripažinti Augusto paveldėjimo teisę. Suorganizavęs žygį į Romą, Augustas privertė senatą priimti jo sąlygas, susitarė, su Antonijumi ir Lepidu ir sudarė su jais (II) triumviratą (43 m.pr.Kr.). Siaubingomis proskripcijomis buvo sunaikinti visi priešininkai, 130 senatorių (tarp jų ir Ciceronas) ir 2000 raitelių. Po pergalės prieš Cezario žudikus Brutą ir Kasijų ties Filipais 42 m.pr.Kr. rudenį Augustas ir Antonijus pasidalijo provincijas (Augustui atiteko lotyniškieji Vakarai, Antonijui – graikiškieji Rytai), Lepidui liko pasitenkinti Afrika.

Kristupas Kolumbas (1451 – 1506). Jaunystėje plaukiojo su piratais ir įgijo patyrimo. Kolumbas išstudijavo daugybę žemėlapių, planų, kelionių aprašymų ir priėjo išvadą, kad, jei Žemė apvali, plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją.
Kolumbo vardu pavadinta daugelis JAV miestų, kalnas, upė ir universitetas, be to, nesuskaičiuojama daugybė gatvių, kinų ir vaistinių. Kolumbo diena – tai paradų ir linksmybių diena. Tačiau nė per vieną sukaktį nebuvo tokių didžiulių demonstracijų kaip 1965 metais. Gatves užtvindė daugiausia italų kilmės amerikiečiai; jie protestavo prieš teoriją, kuri buvo žinoma jau seniai, bet netikėtai gavo naujų ir labai rimtų patvirtinimų. Kaip tik porą dienų prieš Kolumbo dieną “New York Times” pasirodė straipsnis, kuris suaudrino italų kilmės amerikiečius, nė nemanančius kam nors užleisti savojo genujiečio Kolumbo prioriteto. Mat straipsnis, datuotas “Niu Heivenas, spalio 10”, pačioje pradžioje skelbė tokią sensacingą žinią:
“Jeilio universitetas šiandien pranešė apie nuostabiausią mūsų amžiaus kartografijos atradimą – apie išlikusį vienintelį ikikolumbinių laikų žemėlapį tų Naujojo Pasaulio kraštų, kurious XI amžiuje atrado Leifas Eiriksonas”. Prie straipsnio buvo pridėtas ir žemėlapis.

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės – tai Vokietija, Austrija – Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės – Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš karo išstojo dar 1918 m. kovo 3 d., su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį.

Senasis Testamentas aukštutinįjį Tarpupį vadina ,,Aram Nacharaimu” - ,,Sirija tarp upių”. Tos šalies miestus ištikusi Dievo rūstybė. Ten, Ninevijoje, ir toliau į pietus, didžiajame Babilone, viešpatavę baisūs karaliai, kurie garbinę ne tik jį, bet ir kitus dievus, todėl buvę nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mums tas kraštas yra žinomas Mesopotamijos vardu. Šiandien jį vadiname Iraku, o jo sostinę - Bagdadu. Jo ribos šiaurėje siekia Turkiją, vakaruose Siriją ir Jordaniją, pietuose Saudo Arabiją ir rytuose Persiją - šiandieninį Iraną. Abi upės, Eufratas ir Tigras, kurių ištakos yra Turkijoje, šią šalį pavertė kultūros lopšiu (kaip Nilas Egiptą). Jos teka iš šiaurės vakarų į pietryčius, susilieja netoli šiandieninės Basros į bendrą vagą (senovėje taip nebuvo) ir įteka į Persų įlanką.

Politinio gyvenimo kryptis 10-14a. buvo politinės valdžios monarchistinės centralizacijos tendencija. Brandžiųjų viduramžių laikotarpyje geriausiai centralizaciją sekėsi vykdyti anglijos karaliams. Didž. Britanija mažiau nukentėjo nuo normanų, niokojimas buvo mažesnio masto. Užėmus sostą Vilhelmui I karalius žemės buvo išsimėčiusios po visą kraštą, todėl separatizmas čia buvo sunkiai įgyvendinamas. Be to miestai buvo politiškai silpni. Buvo labiau centralizuota negu žemyne vasaliteto sistema (mano vasalo vasalas - mano vasalas). Anglijoje karalių rėmė ir atsikėlę normandai, anglų baronai (stambūs žemvaldžiai), bažnyčia, laisvieji valstiečiai. Tokiu būdu susidarė situacija kai karaliaus valdžia stipri, palankios sąlygos centralizacijai.

Žydų gimimo vieta yra Izrealio žemė (Eretz Israel). Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.