Klaipėdos ginkluotas sukilimas. Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinæs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio, J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

1923 m. sausio 3-5 d. Kaune įvyko slaptos konsultacijos – tarėsi E. Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje J. Žilius, vyriausiasis savanorių kariuomenės vadas J. Budrys ir E. Simonaitis. Šiame pasitarime buvo galutinai parengtas Klaipėdos krašto užėmimo planas.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajame atsišaukime “Klaipėdos gyventojai!”, paskelbtame 1923 m. sausio 4 d., buvo pranešta apie komiteto įsteigimą, jo tikslus, gyventojai kviečiami remti jo politiką, kurti vietose skyrius; nutarta kreiptis pagalbos į brolius lietuvius Lietuvoje, Amerikoje ir kitur. Komiteto skyriai įsteigti Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Priekulėje, Vanaguose. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sujudo visas kraštas. Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius. Iš viso sukilime dalyvavo apie 300 klaipėdiškių savanorių. Į atsišaukimą buvo atsiliepta labai entuziastingai: daug šaulių ir būriais, ir pavieniui traukė Klaipėdos link. Kad nekiltų netvarkos, Šaulių sąjungos vadai pareikalavo neveikti savo nuožiūra; neorganizuoti šauliai buvo sulaikyti pasienyje, nuginkluoti, atimti narių liudijimai. Viskas turėjo būti atlikta organizuotai ir apgalvotai. Savanoriams buvo nustatytos tam tikros sąlygos: 1) kiekvienas savanoris turėjo raštu pasižadėti ištikimai tarnauti pulke 6 mėnesius; 2) turėti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir lietuvių organizacijos liudijimą apie patikimumą; 3) turėti pasą ar kitą asmens liudijimą; 4) savanoriui nustatytas 2 lt atlyginimas per dieną; 5) nelaimės atveju savanorio šeimai suteikiama vienkartinė pašalpa; 6) invalidams garantuojamas aprūpinimas; 7) už maistą atskaitoma iš gaunamos 2 lt algos; 8) kariuomenės vadui suteikta teisė nusižengusį savanotį pašalinti iš pulko.

Savanoriai buvo apsirengæ civiliais rūbais, apsiginklavæ senais ginklais, ant rankovių užsirišæ žalias juostas su raidėmis MLS, t. y. Mažosios Lietuvos savanoris.

Pinigais ir maisto produktais Klaipėdos savanorius rėmė Kaune įsteigtas Klaipėdos lietuviams remti komitetas su skyriais visoje Lietuvoje, o doleriais – Čikagoje sudarytas Klaipėdos gelbėjimo komitetas.

Kaipgi klaipėdiškiai žiūrėjo į krašto prijungimą prie Lietuvos? Vokiečių dvarininkai ir valdininkija pasisakė už “laisvąją valstybæ” ir priešinosi krašto prijungimui prie Lietuvos. Dauguma valstiečių, gausiausias ir lietuviškiausias socialinis sluoksnis, abejojo. Jie bijojo dėtis prie besikuriančios grynai žemės ūkio valstybės, atsidurti Lietuvos valstiečio padėtyje, nenorėjo netekti Vokietijos rinkų žemės ūkio produktams. Prekybininkai ir pramoninkai neprieštaravo Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, nes jiems magėjo Lietuvos rinka, o uostui platus užnugaris – visa Lietuva. Darbininkai irgi nebuvo linkæ dėtis prie Lietovos, nes buvo įsitikinæ, kad sumažės darbo užmokestis ir kad jų socialinė padėtis taps blogesnė – susilygins su Lietuvos darbininkų padėtimi. Vyriausias savanorių kariuomenės vadas J. Budrys pranešė Lietuvos generalinio štabo viršininkui, kad apie 60% vietinių gyventojų pritaria ar remia sukilimą, 30% laikosi pasyviai ir tik 10% remia freištatininkus ar Vokietiją.

Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas pasitraukė į Šilutæ, nes buvo gauta žinių, kad norima jo narius suimti, o veiklą užgniaužti. 1923 m. sausio 9 d. jis išleido svarbų manifestą, skelbiantį, kad komiteto nariai visą krašto valdžią ima į savo rankas, šalina V. Steputaičio direktoriją, paveda E. Simonaičiui per tris dienas sudaryti naują direktoriją, skelbia lietuvių ir vokiečių kalbų lygybæ, visų krašto piliečių lygias teisias. Manifestą pasirašė komiteto nariai: M. Jankus, J. Strėkys, J. Lėbartas, V. Šaulinskis ir J. Brūvelaitis. 1923 m. sausio 13 d. Šilutėje buvo sudaryta E. Simonaičio direktorija, vadinamoji sukilėlių direktorija, jos nariais paskirti V. Gaigalaitis, Martynas Reizgys, Jonas Toleikis, K. Lekšas.

1922 m. gruodžio pabaigoje vyko paskutiniai pasirengimai užimti Klaipėdą. Parengtas detalus sukilimo planas. Lietuvos karinė vadovybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, griebėsi tam tikros apgaulės. Labai slapta nutarta pasiųsti geležinkeliu kelis reguliariosios kariuomenės dalinius su ginklais prie sienos. Kariai vagonuose buvo perrengti civiliais rūbais, oficialiai paskelbta, kad geležinkeliu siunčiamas naujokų ešalonas į pasienio pulką atlikti privalomosios karinės tarnybos. Kita dalis kareivių, pėsčiomis atvykæ prie sienos, irgi buvo perrengti civiliais drabužiais. 1923 m. sausio 10 d. kariuomenės daliniai perėjo Klaipėdos krašto sieną. Lietuvos vyriausybė labai rizikavo mesdama kariuomenæ į Antantės valstybių užimtą kraštą.

Krašte buvo sutelkta daugiau kaip 1000 asmenų: reguliariosios kariuomenės karių, karo mokyklos kariūnų, šaulių ir savanorių, pavadintų Ypatingos paskirties rinktine, kurioje buvo 40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 savanorių. Rinktinė turėjo 63 arklius, 21 kulkosvaidį, 1 komutatorių, 17 telefono aparatų, 3 automobilius ir 4 motociklus. Medicinos personalą sudarė 2 gydytojai ir 6 sanitarai puskarininkiai.

Krašte buvo įvesta ypatigoji padėtis. Sukilėliai pasiskelbė sukilæ prieš vokiškąją krašto direktoriją, tačiau nekariaują su Antante.

Prancūzų karinės jėgos buvo mažesnės, t. y. jie turėjo 250 kareivių, apie 200 policininkų ir apie 150 vokiečių savanorių, tačiau jie buvo geriau ginkluoti, turėjo apie 40-50 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų. Vokietija atsargumo dėlei sutraukė savo kariuomenæ prie Tilžės tilto.

Pagrindinės kovos vyko dėl Klaipėdos. Sukilėlių žygis į Klaipėdą 1923 m. sausio 10 d. sutapo su prancūzų ir belgų žygiu į Ruro sritį. 1923 m. sausio 11 d. savanoriai apsupo Klaipėdą ir pareikalavo, kad prancūzai pasiduotų. Prasidėjo mūšiai dėl Klaipėdos. 1923 m. sausio 15 d. savanoriai įžengė į Klaipėdą, užėmė prefektūrą, t. y. vyriausiojo komisaro G. Petisnė būstinæ, nuginklavo ten buvusius kareivius. Miestas atsidūrė sukilėlių rankose. Prancūzų kareiviai buvo įsitvirtinæ Klaipėdos kareivinėse, reikėjo juos priversti pasiduoti. Po intensyvių susišaudymų buvo sudarytos paliaubos. Kaip pranešė Klaipėdos 7-ojo žvalgų pulko viršininkas vyresnysis leitenantas Staškevičius sausio 16 d. mūšyje žuvo apie 20 savanorių ir kareivių, o 18 d. – du karininkai, keturi kareiviai ir penki šauliai, du sužeisti. Prancūzų nuostoliai buvo mažesni: du kareiviai nukauti, trys sužeisti, 23 paimti į nelaisvæ, iš jų vienas karininkas, septyni kareiviai ir penkiolika vokiečių policininkų.

To meto spaudoje buvo skelbiami įvairūs žuvusiųjų per Klaipėdos sukilimą duomenys. Tačiau V. Vareikis nustatė, kad žuvo 12 žmonių. Tai karininkai: E. Noreika, V. Burokevičius, Karo mokyklos kariūnas V. Stašelis, Milicijos mokyklos kursantas V. Vilkas, eiliniai: J. Simonavičius, A. Viliūnas, P. Trinkūnas ir šauliai: F. Lukšys, A. Jesaitis, J. Pleškys, A. Ubavičius, peršalæs mirė A. Martus.

Sausio penkioliktoji-Klaipėdos išvadavimo, taip pat Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena vėliau buvo paskelbta valstybine Klaipėdos krašto švente.

Kaip minėta, įvykiai Klaipėdoje sutapo su Prancūzijos ir Belgijos kariuomenės dalių įvedimu 1923 m. sausio 11-16 d. į Ruro kraštą ir jo okupavimu. Todėl Klaipėdos įvykiai įš pradžių nesukėlė didesnio atgarsio užsienyje. Kai Antantės valstybės diplomatiniais kanalais pasiteiravo apie jas pasiekusias žinias, Lietuvos vyriausybė paneigė reguliariosios kariuomenės dalyvavimą šioje akcijoje, gyventojai sukilæ prieš nepakenčiamą vokiečių direktoriją.

Vyriausiasis komisaras G. Petisnė vyriausiajam savanorių kariuomenės vadui J. Budriui įteikė protesto notą: prieš prancūzų įgulą panaudota ginkluota jėga ir jis laukiąs instrujkcijų iš Prancūzijos.

Pirmiausia į Klaipėdos įvykius reagavo Lenkija. Klaipėdos uoste 1923 m. sausio 16 d. pasirodė karo laivas “Komendantas Pilsudskis”, tačiau Lenkija, įspėta Sovietų Sajungos vyriausybės, nesiryžo griebtis karo veiksmų ir netrukus laivas iš uosto išplaukė. Antantės valstybės atsiuntė į Klaipėdos uostą savo karo laivų. Iš viso buvo atsiųsti šeši laivai su įgulomis. Klaipėdos padėtis buvo įtempta. Antantės karinių dalinių vadas rengėsi karo veiksmams, tačiau laukė Ambasadorių konferencijos nurodymų. Sužinojæ apie įvykius Klaipėdoje, Anglijos ir Prancūzijos atstovai Kaune įteikė Lietuvai protesto notą, tačiau Lietuvos vyriausybė protestą atmetė: ji neturinti nieko bendra su sukilėliais, paneigė Lietuvos kariuomenės dalyvavimą sukilime, sukilimas vykstąs tik prieš vokiečių direktoriją. Pagaliau Antantės valstybės nutarė su Lietuva tartis.

1923 m. sausio 19 d. Šilutėje įvykæs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, pasivadinæs Šilutės seimu, kuriame dalyvavo apie 120 žmonių, priėmė svarbią deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Suvažiavimas pasiskelbė aukščiausiąja krašto atstovybe. Deklaraciją pasirašė komiteto nariai: M. Jankus, V. Šaulinskis, J. Vanagaitis, J. Brūvelaitis, J. Lėbartas ir 71 įvairių organizacijų bei parapijų atstovas. Atstovai įgaliojo komitetą rūpintis, kad Antantė kuo greičiau pripažintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Lietuvos seimas 1923 m. sausio 24 d. posėdyje įvertino ministro pirmininko E. Galvanausko diplomatinæ veiklą ir patvirtino ankstesnæ, 1921 m. lapkričio 11 d., rezoliuciją-de facto Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos.

Sausio 16 d. Mažosios Lietuvos savanorių kariuomenė persitvarkė į Klaipėdos krašto kariuomenæ. Direktorijos pirmininkas E. Simonaitis 1923 m. sausio 19 d. pasiuntė telegramą Ambasadorių konferencijos pirmininkui: Klaipėdos krašto gyventojai esą susirūpinæ anglų ir prancūzų desantų buvimu Klaipėdoje ir pasirengæ gintis, jei bus tų dalinių puolami, prašė atšaukti iš Klaipėdos Antantės karo laivus, prancūzų įgulą ir vyriausiąjį komisarą G. Petisnė. Lenkija suprato pralaimėjusi ir reikalavo Klaipėdoje atstatyti tvarką. Tuo metu Vokietija telkė savo karines pajėgas prie Nemuno, bijojo, kad Lietuvos kariuomenė nežygiuotų užimti Rytprūsių, t. y. Mažosios Lietuvos.

Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažįsta Lietuvai. Ambasadorių konferencija pasiuntė į Klaipėdą ypatingąją komisiją, vadovaujamą Prancūzijos diplomato Žoržo Klinšano, ir nutarė iki jos pranešimo nedaryti jokių sprendimų. Lietuvos vyriausybės ypatinguoju atstovu prie šios komisijos 1923 m. sausio 24 d. buvo paskirtas A. Smetona. Po poros dienų, t. y. sausio 26 d., į Klaipėdą atvikusi komisija įteikė Lietuvos atstovui notą, kurioje atsisakė pripažinti iki tol padarytus pakeitimus ir pareikalavo atstatyti senąją tvarką. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas griežtai atsisakė vykdyti komisijos reikalavimus ir pareiškė, kad Klaipėdos interesus gins kariuomenė.

Ypatingoji Ž. Klinšanso komisija, būdama Klaipėdoje, kiekvieną dieną informavo Ambasadorių konferenciją apie padėtį krašte. 1923 m. kovo 3 d. į Paryžių pasiųstame pranešime Ž. Klinšasas pažymėjo, kad 1923 m. sausio 10 d. pradėtas Lietuvos sukilėlių žygis esąs sumanytas ir paruoštas Kauno vyriausybės, o įvykdytas reguliariosios kariuomenės, jį finansavæ Amerikos lietuviai.

1923 m. vasario 2 d. Anglijos, Prancūzijos ir Italijos atstovai Kaune Lietuvos vyriausybei įteukė ultymatyvią notą, kurioje ji buvo kaltinama Klaipėdos įvykių organizavimu, t. y. vyriausybė pinigais ir ginklais rėmusi savanorius ir pasiuntusi reguliariosios kariuomenės dalinius. Nota reikalavo per septynias dienas išvesti ginkluotąsias pajėgas iš Klaipėdos krašto, išsklaidyti savanorius, paleisti E. Simonaičio sukilėlių direktoriją ir Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, sudaryti naują direktoriją iš vietinių gyventojų-lietuvių ir vokiečių. Buvo grasinama, jei Lietuvos vyriausybė laiku neįvykdysianti visų reikalavimų, šis klausimas būsiąs perduotas Tautų Sajungos Tarybai ar net būsią nutraukti diplomatiniai santykiai.

Lietuvos vyriausybė sutiko įvykdyti visus Antantės reikalavimus ir veikti sutartinai su Klaipėdos esančia ypatingąją komisija. Tuo norėta apraminti įžeistas Antantės valstybių ambicijos.

Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. sprendimu perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą, kartu nurodė sąlygas, kuriomis tos teisės perduodamos. Klaipėdos krašte numatyta įvesti autonominį valdymą su vietos gyventojų renkama valdžia, pripažinti lietuvių ir vokiečių kalbas lygiomis ir oficialiomis, suteikti Lenkijai laisvą tranzitą Nemunu ir laisvą zoną uoste, Klaipėdos uoste įvesti tarptautinį režimą, į jo administravimą įtraukti Lenkijos atstovą. Visas krašto turtas, iki karo priklausæs Vokietijai, turėjo būti perduotas Lietuvai arba autonominiam Klaipėdos kraštui. Nutarime pažymėta, kad Lietuvai nurodytomis sąlygomis priėmus Klaipėdos krašto suverenitetą, Ambasadorių konferencija drauge su Lietuvos ir krašto atstovais rengs Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą, bet, kol nepasirašyta konvencja, suverenitetas priklauso Antantei. Daugelis nutarimo punktų Lietuvai buvo nepriimtini. Lietuvos vyriausybė pareiškė, kad ji sutinkanti su visais Ambasadorių konferencijos reikalavimais ir nusprendė, pasinaudodama gilėjančiais Prancūzijos ir Anglijos prieštaravimais, išsikovoti palankesnes sąlygas, o tuo tarpu ėmėsi vykdyti pažadus.

Sudaryta V. Gailiaus diirektorija iš keturių narių: dviejų lietuvių-E. Borcherto ir J. Briškaus ir dviejų vokiečių-V. Falko ir G. Panaro. Klaipėdos krašto kariuomenė reorganizuota. Savanoriai šauliai, valdininkai, studentai buvo paleidžiami. Suformuota savanorių policijos 1500 asmenų rinktinė, daugiausia iš klaipėdiškių, vadais paskirti V. Bajoras ir A. Gailius.

1923 m. vasario 16 d. Klaipėdoje buvo surengta šventė. Teatro aikštėje vyko kariuomenės paradas, vakare koncertas. Jame dalyvavo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariai, ypatigosios komisijos atstovai, anglų ir prancūzų karininkai. Prieš koncertą buvo perskaitytas pranešimas apie Ambasadorių konferencijos nutarimą Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Ši žinia sukėlė didelį lietuvių entuziazmą, vieni kitus sveikino, glėbesčiavosi.

Prancūzijos okupacinė kariuomenė su G. Petisnė išvyko iš Klaipėdos 1923 m. vasario 19 d. Antantės laivai išplaukė iš Klaipėdos uosto. Prancūzijos okupacija Klaipėdos krašte pasibaigė. J. Budrys, vadovavæs ginkluotosioms pajėgoms, tą pačią dieną, t. y. 19 d., pasiskelbė perimąs vyriausiojo komisaro pareigas.

Nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis ir nagaudama visų teisių, Lietuva tapo Klaipėdos krašto suverenu, išsipildė svajonė: atgavo dalį istorinių lietuvių žemių ir uostą-vartus į platųjį pasaulį. Šiuo svarbiu įvykiu džiaugėsi visa Lietuva. Kaune buvo pagerbti savanoriai. Dar 1923 m. vasario 19 d. Prancūzijos įgulos išvykimo proga Klaipėdoje buvo iškelta Lietuvos valstybinė vėliava.

1923 m. vasario 20 d. Lietuvos seimo posėdyje buvo pasidžiaugta Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos, apsvarstyti svarbiausi ateities klausimai.

Einančiam vyriausiojo komisaro pareigas J. Budriui pareikalavus, 1923 m. vasario 20 d. buvo uždarytas Lenkijos konsulatas, atstovas turėjo išvykti iš Klaipėdos. Tą pačią dieną aukštuoju Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui buvo paskirtas A. Smetona, o jo pavaduotoju J. Budrys. Steigėsi Vokietijos, Latvijos ir kitų valstybių konsulatai.

Lietuvos ir Vokietijos varžybos dėl savo pozicijų įtvirtinimo Klaipėdos krašte

Klaipėdos krašto politinės jėgos

Vokiečių politinės partijos. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, “laisvosios valstybės” idėja neteko pagrindo ir Heimatbundas buvo paleistas. Vietiniai vokiečių politiniai veikėjai ėmė ieškoti kontaktų su Vokietijos politiniais sluoksniais. Kiti, revanšistinės krypties, buvo pasiryžæ ateityje “nuplauti Versalio taikos gėdą” ir grąžinti Vokietijai visas prarastas žemes. Klaipėdos politiniai veikėjai, Vokietijos valdantiems sluoksniams slapta pritarus, rado bendrą kalbą su revanšistais ir nusprendė toliau vykdyti antilietuvišką akciją krašte. Vokiečių politinių partijų steigimas krašte ir buvo viena svarbiausių Vokietijos revanšistinių priemonių savo tikslams įgyvendinti.

Kultūrbundas. Krašto vokiečiai, buvæ heimatbundininkai, 1923 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėdoje įsteigė Klaipėdos krašto kultūros sąjungą – Kultūrbundą. Jis tapo visų kultūrinių draugijų – dainavimo, muzikos, sporto ir kt. – veiklos centru. Pirmininku buvo išrinktas dvarininkas ir bankininkas, smarkus revanšistas Henrikas Konradas. Kultūrbundo vadovai skelbė, kad jų tikslas išlaikyti senąją, vadinamąją “memelandišką” kultūrą, vadovauti vietos vokiečių kultūrinių organizacijų veiklai, stiprinti Vokietijos įtaką, vykdyti provokišką, separatistinæ politiką krašte. Ši revanšistinė sąjunga turėjo apie 20 tūkst. narių. Vadovai palaikė glaudžius ryšius su Berlyne, Karaliaučiuje, Tilžėje esančiais centrais vokiškumui stiprinti Pabaltijo valstybėse, bendradarbiauti su Berlyne įsteigta Klaipėdos krašto vokiečių – lietuvių sąjunga ( toliau Memelandbundas ), jos skyriumi Tilžėje. Memelandbundas rengė Vokietijos mitingus, leido laikraštį “Das Memelland” ir slapta jį platino Klaipėdos krašte. Gubernatorius J. Budrys Klaipėdos pašto viršininkui J. Augūnui nurodė, kad Berlyne išeinantis laikraštis “Das Memelland” pilnas visokių šmeižtų apie lietuvių veikimą, tyčiojmosi iš lietuvių bei Lietuvos vyriausybės, kaltinimų vokiečių persekiojimų Klaipėdos krašte.

Kultūrbundas su Vokietijos revanšistinėmis įstaigomis susirašinėjo per Vokietijos konsulatą Klaipėdoje, privačius asmenis ir iš ten gaudavo nurodymus. Konsulatas per Kultūrbundą siuntė krašto jaunuolius į nacistų partijos propagandos mokyklas Rytprūsiuose. Jose buvo dėstomi tokie kursai: rasizmas, vokiečių veržimasis į Rytus, teisė į Rytų žemes, Versalio diktatas, nacionalsocializmo kilmė, vado principas ir pan. Vokietija skyrė milijonus litų savo tikslams. Tai buvo nuolatinis Vokietijos kišimasis į Lietuvos reikalus.

Kultūrbundininkai siekdami patraukti į savo pusæ pasyvuosius klaipėdiškius, skleidė įvairius gandus, puolė Lietuvos valdžią, kad ji nesirūpinanti kraštu, varžanti klaipėdiškių laisvæ, naikinanti jų savitą kultūrą, smukdanti ekonomiką, kišantis į autonominius vidaus reikalus, kad ji nesanti sava valdžia.

Kultūrbundo vadovai sujudo prieš artėjančius 1-ojo krašto seimelio rinkimus. Jie puikiai žinojo, kad autonominio ktašto likimas priklausys nuo tų jėgų, kurios įsitvirtins vietos valdžios organuose – seimelyje ir direktorijoje, magistrate, apskričių, valsčių savivaldybėse, kaimų tarybose, kieno interesus jie gins, kaip vykdys Klaipėdos krašto konvensiją ir statutą.

Kultūrbundo ir socialdemokratų partijos vadovai 1925 m. birželio 11 d. sudarė Vienybės fronto rinkimų komitetą; jie siekė visą “klaipėdiškių tautą”, t. y. klaipėdiškius vokiečius ir lietuvius, suvienyti į bendrą vokiečių frontą – Einhatsfrontą. Atsižvelgdami į socialinių grupių interesus, vieno bendro kandidatų sarašo jie vis dėlto nedrįso iškelti, o nutarė “atskirai žygiuoti – išvien mušti”. Tuo tikslu 1925 m. birželio 13. d. Kultūrbundo posėdyje buvo įsteigtos dvi vokiečių politinės partijos: Klaipėdos krašto žemės ūkio partija, kuriai vadovavo dvarininkai J. Guba, K. Dresleris ir H. Konradas; ji atstovavo agrarinės buržuazijos ir smulkiaburžuaziniams kaimo gyventojų slauoksniams, ir Klaipėdos krašto tautos partija, kuriai vadovavo pramoninkas J. Krausas, mokyklų patarėjas R. Mejeris ir Klaipėdos burmistras R. Grabovas; ji atstovavo miesto verslininkų ir pramonininkų bei smulkiaburžuaziniams gyventojų sluoksniams. Šios abi partijos buvo reakcinės, koncervatyvios, propagavo Vokietijos nacionalistų ir revanšistų idėjas.

Kultūrbundas liko Ūkio partijos žinioje. Jam buvo pavesta rūpintis krašto vokiečių kultūrinių organizacijų veikla, “memelandiškos” kultūros saugojimu, o naujai įsteigtoms partijoms – politiniai, ekonominiai ir socialiniai reikalai.

Į Ūkio partijos centro valdybą buvo išrinkti Kultūrbundo vadovai dvarininkai: J. Guba, E. Rademacheris ir Augustas Baldžius. Centro valdyba ne tik įsikūrė Kultūrbundo patalpose, turėjo bendrą pirmininką, bet ir bendrą kasą bei veiklos planą. Jos vadovai rinkiminėse programose pasisakė už laukininkų ekonominės gerovės kėlimą, pabrėžė, kad tai pasiekiama tik glaudžiai bendradarbiaujant su Vokietija. Kartais demagogiškai jie pasisakė už lojalumą centro valdžiai, tačiau už gryną autonomiją, be centro valdžios kišimosi. Šie prieštaravimai rodė, kad partija bet kokiomis priemonėmis siekia išlaikyti kaimo gyventojus savo įtakoje.

Tautos partijos centro valdybą sudarė pirmininkas pramonininkas J. Krausas ir nariai: R. Grabovas, R. Mejeris, miesto burmistras Vilhelmas Brindlingeris, A. Rogė. Partijos vadovams buvo nelengva, nes tarp jos narių kilo didelių socialinių prieštaravimų. Pramonininkai ir prekybininkai, savo gaminiams rinką matydami Lietuvoje, siekė plėsti ryšius su Lietuvos centro valdžia. Paaiškėjus, kad Lietuvos vyriausybė nesugeba greitai spræsti svarbių Klaipėdos krašto ekonomikos klausimų, aprūpinti medžio apdirbimo pramonės žaliavomis, taip pat Ūkio partijos vadovų įkalbinėjami dėtis prie bendro vokiečių fronto, pramonininkai ir prekybininkai atsisakė savo ankstesnių siekių. Vokietijos revanšistiniai slauoksniai Tautos partijos politika stengėsi stabdyti Klaipėdos industrializavimą, silpninti lietuvių buržuazijos įtaką krašte. Tokią politiką aktyviai palaikė autonominių įstaigų valdininkija. Neatsitiktinai Klaipėdos krašto valdininkų sąjunga iki 1933 m. buvo Vokietijos valdininkų sąjungos skyrius.

Lietuvių politinės partijos. Artėjant 1-ojo seimelio rinkimams, į grupeles telkėsi ir aktyvesni lietuviai. Tačiau šios grupelės buvo mažos, neryžtingos, neveiklios, neturėjo kokių nors didesnių politinių tikslų, apsiribojo krašto gyventojų ekonominių bei kultūrinių interesų gynimu. Lietuvos centro valdžios įsteigtų organizacijų skyrių nariams, vadinamiesiems “didlietuviams” ( viena grupė ), ir klaipėdiškių lietuvių organizacijų nariams ( antra grupė ) trūko nuoširdaus bendradarbiavimo. Dalis klaipėdiškių organizacijų narių, nepasitikėdami vadovais, perėjo į vokiškas organizacijas.

Pirmajai grupei priklausė naujai besikuriantys Lietuvos socialdemokratų, Darbo federacijos, Ūkininkų, Šaulių, Tautininkų sąjungų skyriai. Jų programose keliamas tikslas – daugiau klaipėdiškių įtraukti į minėtas organizacijas, glaudus bendradarbiavimas su gubernatoriumi ir Lietuvos centro valdžia. Tarp klaipėdiškių lietuvių šios organizacijos nebuvo populiarios, mažai kas jas rėmė.

Iš klaipėdiškių lietuvių populiaresnių politinių organizacijų buvo Mažųjų laukininkų susivienijimas, įsteigtas 1923 m. Susivienijimo tikslas – atitraukti nuo vokiečių dvarininkų įtakos vidutinius ir mažažemius ūkininkus, slopinti jų germanizaciją; susivienijimas tam tikru mastu rėmė Lietuvos vyriausybės politiką kaime, dalyvavo rinkimuose į krašto seimelius.

Ūkinei autonomijos partijai, tada vadinamai Gaspadoriška autonomijos partija, įsteigtai 1923 m., vadovavo populiarūs laukininkų vadovai: E. Borchertas, Jokūbas Brožaitis, Jonas Aušra ir kt. Partija jungė laukininkus ir taip pat siekė susilpninti vokiečių dvarininkų įtaką kaime, išsikovoti autoritetą tarp lietuvių valstiečių. Partija suaktyvėdavo tik prieš rinkimus. Jos vadovai, spaudoje paskelbæ rinkiminæ programą, svarbiausiu tikslu laikė ekonominių reikalų gerinimą, autonomijos gynimą ir Lietuvos vyriausybės politikos rėmimą. 1934 m. šios abi politinės ūkininkų partijos po ilgų ginčų susijungė į Laukininkų centrą.

1923 m. buvo įkurta nauja politinė organizacija Visuomenės sąjunga. Į ją stojo Klaipėdos krašto valstybinių įstaigų ir įmonių valdininkai ir tarnautojai. Sajungai vadovavo E. Borchertas, V. Gailius, Jonas Aušra. Miesteliuose kūrėsi skyriai, dažnai vyko susitikimai su nariais. Dauguma narių buvo atvykusieji iš kitų Lietuvos vietų, kaip Vladas Grudzinskas, Vladimiras Zubovas, Juozas Zabielavičius, Jonas Juodkazis ir kt. Šios partijos tikslas – padėti Lietuvos vyriausybei įtvirtinti ekonomines, politines ir kultūrines pozicijas autonominiame Klaipėdos krašte; kaip ir kitas lietuvių organizacijas, vyriausybė ją rėmė materialiai. Dar paminėta nežymi Namų savininkų sąjunga, vadovaujama J. Vanagaičio. Buvo siūloma šią partiją prijungti prie Visuomenės sąjungos ir susitelkti į vieną organizaciją, tačiau J. Vanagaitis nesutiko. Jo partija dalyvaudavo tik rinkimuose į Klaipėdos miesto seimelį; 1924 m. išsikovojo vieną atstovą į Klaipėdos miesto tarybą.

Tigi lietuvių organizacijos buvo silpnos, suskilusios į grupes, neturėjo bendros programos, įtakingų vadų, kuriais pasitikėtų klaipėdiškiai. Nutautæ lietuviai žvalgėsi į vokiečius, linko dėtis prie stipresniųjų. Jie buvo įpratæ gyventi didelėje, ekonomiškai stiprioje valstybėje, klausyti vokiečių pareigūnų, vokiečių tvarką laikė gera, priimtina ir nepasitikėjo maža, ekonomiškai silpna Lietuvos valstybe bei jos rinka; per daugelį metų juos buvo paveikusi vokiečių kultūra ir dvasiniai bei ekonominiai ryšiai su Vokietija. Iš tikrųjų Lietuvos centro valdžia ir ekonominiu, ir financiniu požiūriu buvo silpna, o gal nebuvo ir pakankamai įsigilinta į Klaipėdos reikalus.

Be to, klaipėdiškius lietuvius labai veikė vokietininkų propaganda, perdėti ir tendencingi įrodinėjimai, kad Lietuva nekultūringa ir vargana šalis, kad prie jos dėtis reikštų patirti tokį pat skurdą ir vargą, kokį patys didlietuviai vargsta. Propagandistai siūlė nuvažiuoti į Žemaitiją ir pažiūrėti, kas “anoje pusėje” dedasi, kaip tie žemaičiai varganai ir skurdžiai gyvena. Jų keliai esą nesutvarkyti, purvini, tiltai iširæ, laukai žolėti, derliai menki, mokesčiai dideli. O vokiečių valdžia klaipėdiškiams sukūrusi tokią materialinæ gerovæ, tad neverta jos keisti. Vokietininkai dar grasino, kad, vokiečių valdžiai grįžus, ne tik “groslitaueriams”, bet ir prie jų prisidėjusiems būsią blogai, todėl nereikią klausyti tuščių Lietuvos valdžios pažadų. Taigi prieš rinkimus į 1-ojo krašto seimelį lietuvių ir vokiečių jėgos buvo nelygios.

Kritiškai vertinant aplinkybes, galima teigti, kad Lietuvos vyriausybei ir vietos lietuviams bei lojaliems vokiečiams ir kitų tautybių gyventojams iškilo pernelyg sunkus uždavinys, ne pagal jų realią jėgą. Jiems dabar reikėjo gyventi bendroje valstybėje, priprasti prie Lietuvos valstybingumo ir bendrumo idėjos, spræsti konfliktus, ieškoti bendrų kelių taikiai sugyventi. Jei Vokietja būtų nesikišusi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus, neužmezgusi ryšių su Klaipėdos krašto vokietininkais, jų nefinansavusi ir neskatinusi priešintis Lietuvos vyriausybės veiksmams, nebūtų kilæs antivalstybinis ir antilietuviškas judėjimas. Tuo tarpu vyraujančios politinės krašto jėgos, inspiruojamos ir finansuojamos Vokietijos revanšistinių organizacijų, greitai persiorentavo ir priešiškai nuteikė gyventojus. Iš tikrųjų dėl autonominio Klaipėdos krašto Lietuvos ir Vokietijos kova buvo nelygi.

Naudota literatūra:
1. Žostautaitė R. “Klaipėdos kraštas 1923 – 1939 m.”
2. Žostautaitė R.”Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą 1933 – 1939 m.”

Views All Time
Views All Time
3440
Views Today
Views Today
1
0 0