Gajus Oktavijus Augustas kilęs iš volskų krašto plebėjų Oktavijų giminės, iki to laiko dar mažai pasižymėjusios ir išlaikiusios senąsias romėnų tradicijas. Uždaro būdo jaunuoliui sumaniai pavyko įveikti senatą ir Antonijų, kuris iš pradžių atsisakė pripažinti Augusto paveldėjimo teisę. Suorganizavęs žygį į Romą, Augustas privertė senatą priimti jo sąlygas, susitarė, su Antonijumi ir Lepidu ir sudarė su jais (II) triumviratą (43 m.pr.Kr.). Siaubingomis proskripcijomis buvo sunaikinti visi priešininkai, 130 senatorių (tarp jų ir Ciceronas) ir 2000 raitelių. Po pergalės prieš Cezario žudikus Brutą ir Kasijų ties Filipais 42 m.pr.Kr. rudenį Augustas ir Antonijus pasidalijo provincijas (Augustui atiteko lotyniškieji Vakarai, Antonijui – graikiškieji Rytai), Lepidui liko pasitenkinti Afrika. Kovodamas prieš Pompėjų įvedė tvarka Ispanijoje, Afrikoje ir Italijoje. 33 m.pr.Kr. kilo karas tarp Augusto ir Antonijaus. Po Akcijaus mūšio 31 m.pr.Kr rugsėjo 2 d. Antonijus prarado imperiją ir gyvybę, Augustas tapo Romos imperijos valdovu. Jis iš naujo sutvarkė valstybę, tačiau nesiėmė įgyvendinti helenistinių Cezario planų viešpatauti, o rėmėsi Romos respublikos tradicijomis. Augustas sukūrė imperiją, kuri iš tikrųjų buvo monarchija, bet kiek įmanoma išlaikė respublikos formas.

Seniausioji Romos imperatoriaus valdžia vadinama principatu todėl, kad Augustas aukščiausiąją valstybės valdžią 27 m.pr.Kr. sausio 13 d. perėmė kaip princeps civium – pirmasis pilietis. Principatui ši nuostata, duota Augusto, buvo esminė. Augustas, priešingai negu Cezaris, visai sąmoningai atsisakė helenistinio absoliučios monarchijos modelio ir savo valdžią kūrė, remdamasis Romos respublikos tradicijomis ir palikdamas respublikoje buvusias tarnybas. Tačiau respublikoje vienas žmogus galėjo eiti tik vienas pareigas ir tik vienerius metus, o Augustas tuo pačiu metu užėmė keletą svarbių postų – vienus gana ilgai, kitus ir visą laiką. Augustas tapo absoliučiu milžiniškos imperijos valdovu, imperijos, kurioje romėnų miestų pasaulis susitiko su barbarų genčių pasauliu. Šią imperiją kontroliuoja ir tvarko didžiulis, efektyviai veikiantis administracinis personalas, kaskart vis labiau specializuojamas. Biurokratiją remia ir saugo nuolatinė kariuomenė, išvystyta karinė infrastruktūra, turinti 300000 žmonių, suskirstytų legionais ir išdėstytų stovyklose ar uostuose. 300000 km. kuo puikiausių kelių leidžia kariuomenei bet kur įsikišti.

Įtakingiausiųjų pareigų – diktatūros atkuriant viešąją tvarką – Augustas, žinoma, kuo greičiau atsisakė. Konsulatą perleido kitiems, pasilikdamas tik galimybę įtakoti siūlymus rinkimų klausimais. Tačiau turėdamas į akis nekrintančią prokonsulinę valdžią, jis drauge buvo imperijos vyriausiasis karo vadas, galėjęs kištis net į pavienio miesto karinius reikalus. Pasienio kariuomenė kovojo jam įsakius ir vadovaujama kariuomenės vadų, kuriuos jis skirdavo. Todėl ir triumfo garbė atitekdavo jam. Jis galėjo pradėti mobilizaciją ir savo nuožiūra skelbti karą, sudaryti taiką ir organizuoti sąjungas. Perėmęs liaudies tribūnatą iki gyvos galvos, galėjo šaukti liaudies susirinkimus ir siūlyti priimti sprendimus. Jis ėjo ir kai kurias kitas, ne tokias svarbias pareigas, sakysim, buvo vyriausiasis žynys. Be šitų numatytų teisių, imperatoriaus postas valstybėje buvo susijęs dar su asmenine įtaka, kuria naudotis ypač sugebėjo Augustas. Taigi Augusto įvesta sistema užtikrina romėnų pasauliui du šimtmečius taikos. Taikos, kurią tvirtai garantuoja dar ir nusistatymas prijungti nukariautuosius prie imperijos, pavyzdžiui, Romos pilietybę suteikiant kaip apdovanojimą.

Taigi Roma formaliai liko respublika su senatu ir kasmet besikeičiančiais valdininkais; o iš tikrųjų viešpatavo imperatorius, užimantis keletą svarbių postų. Principato raida rodė tendenciją didinti imperatoriaus teises.

Evaldas Bakonis “Senovės civilizacijų istorija”
Antikos žodynas

Views All Time
Views All Time
6804
Views Today
Views Today
1
0 0