Dailė

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmąjam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos. Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi 1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse, išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo.

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys (Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę). Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos, Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji kryptis negu graikiška. Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m.

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolaikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.

Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo skulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovėsi ir galvojęs apie ką kitą.

Rembrantą domino žmonės. Piešiniuose menininkas perteikdavo jų nuotaikas, studijavo galvą ir jos struktūrą. Per daugelį metų Rembrantas sukūrė tūkstančius savo paties veido piešinių, eskizų, paveikslų. Jis sugebėjo pagauti akių ar lūpų kampučių išraišką. Daugelis turtingų olandų prašė Rembrantą juos nutapyti. Per dvejus pirmuosius metus Amsterdame jis nutapė daugiau kaip 500 užsakytų portretų. Jis stengėsi kiekviename portrete perteikti ne kokį nors vieną momentą, o visą žmogaus biografiją, kiek galima giliau įsismelkti į slapčiausius žmogaus sielos kampelius. Norint visą tai išreikšti drobėje, reikėjo daug ir įtemptai dirbti. Iki Ticiano Europa neturėjo tokio talentingo portretų meistro. Rembrantas tapė ir grupinius portretus. Jis mokėjo perprasti asmenybę, įvairias aplinkybes ir skirtingas vietas.