Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo skulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovėsi ir galvojęs apie ką kitą.

Rembrantą domino žmonės. Piešiniuose menininkas perteikdavo jų nuotaikas, studijavo galvą ir jos struktūrą. Per daugelį metų Rembrantas sukūrė tūkstančius savo paties veido piešinių, eskizų, paveikslų. Jis sugebėjo pagauti akių ar lūpų kampučių išraišką. Daugelis turtingų olandų prašė Rembrantą juos nutapyti. Per dvejus pirmuosius metus Amsterdame jis nutapė daugiau kaip 500 užsakytų portretų. Jis stengėsi kiekviename portrete perteikti ne kokį nors vieną momentą, o visą žmogaus biografiją, kiek galima giliau įsismelkti į slapčiausius žmogaus sielos kampelius. Norint visą tai išreikšti drobėje, reikėjo daug ir įtemptai dirbti. Iki Ticiano Europa neturėjo tokio talentingo portretų meistro. Rembrantas tapė ir grupinius portretus. Jis mokėjo perprasti asmenybę, įvairias aplinkybes ir skirtingas vietas.

Žoržas Sera (George Seurat, gyv. 1859 – 1891 ). Jo tėvas, Antuanas Chrizostomas Sera buvo keistas žmogus. Jo sistemingas buities organizavimas, giliau žvelgiant, tik išduoda neaiškų gyvenimo ir jo betvarkiško viešėjimo baiminimąsi. Antuanas Chrizostomas vedė Žoržo Sera motiną Ernestiną Fevr. Ji buvo 13 metų už jį vyresnė ir buvo juvelyro duktė. Ernestina Fevr buvo užsisklendusi savyje, ją kankino liūdnos mintys. Pirmieji jų sutuoktiniai vaikai buvo Emilis Ogiustenas Sera ir Marie Berta Sera. Žoržas gimė trečias. Kai Žoržas buvo septynerių, gimė ketvirtasis vaikas, bet jį pakirto liga. Brolio netektis sukrėtė jaunąjį talentą, kuris pirmą kartą susitiko su mirtimi. Ši mirtis aptemdė spontanišką jaunos būtybės tikėjimą gyvenimu. Sera šeimyna gyveno nevaizdingame Mažantos bulvare. Tėvą sūnus matydavo retai, jis jam buvo lyg šešėlis jo gyvenime. Bet ar jis buvo jam svetimas? Šeimynos ir namų aplinkos poveikis įtakojo jaunojo talento vystymuisi. Prasidėjus karui šeima pabėga į Fonteblo.

Leipalingio Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia, stovėdama anksčiau susiformavusios aikštės šone, išsiskiria iš aplinkos dideliu tūriu. Bažnyčia plati, stačiakampė. Abipus presbiterijos prigluduisios zakristija ir koplyčia. Vidaus erdvė halinė, trijų navų. Tiek pagrindinį, tiek ir kitus fasadus skaido tolygiai išdėstyti piliastrai su stambiais kapiteliais ir bazėmis, laikantys masyvų antablementą. Pagrindinio fasado portalas pabrėžtas trikampiu frontonu, o plokštumos tarp piliastrų horizantaliai suraižytos. Langai beveik kvadratiniai, aukštai iškelti. Kitų fasadų langai stačiakampiai, nuleisti žemiau.

Vincentas van Gogas gimė 1853 kovo 30 dieną Grot Zundere (Olandija) pastoriaus Teodoro van Gogo ir Anos Kornelios Karbentus šiemoje. 1862 rasti pirmieji Vincento piešiniai. 1865 van Gogas įstoja į provilnio vadovaujamą mokyklą Zavenberge. Mokslai šiame pensione Vincento nesudomino, o jam vis viena reikėjo pasirinkti profesiją, todėl paskatintas savo dėdės Cento 1869 įstoja tarnautoju Magoje. 1873 įstoja tarnautoju į Giunpilo firmos filialą Briuselyje. Gegužės mėnesį Vincentas pakeliamas tarnyboje ir išvyksta į Londoną. Ten apsigyvena pas ponią Luaje. Vincentas įsimyli jos dukterį Ursulą. 1874 pasiperša jai, bet ši tik pasijuokia ir pasako, kad jau susižadėjusi. Žlunga visos Vincento svajonės. Nevilties apimtas jis grįžta į Olandiją. Liepos mėnesio viduryje vėl išvyksta į Londoną su savo seserimi Ana. Spalio mėnesį van Gogas siunčiamas į Paryžių, kad “išsiblaškytų”. Gruodžio mėnesį ūmai grįžta į Londoną, kur veltui bando sutikti Ursulą. 1875 Vincentas Londone tampa apsileidusiu tarnautoju, o jau gegužės menesį perkeliamas į Paryžių. Gyvena Monmarte, vis labiau bodisi tapyba.

Čiobiškio šv. Jono krikštytojo stačiakampė halinė trinavė bažnyčia stovi aukštumoje netoli dvaro sodybos. Nava skiria trys poros aštuoniakampių stulpų; ketvirta pora kartu su sienomis atitveria skliautuotas zakristijas šoninių navų tęsinyje.
Plokščią pagrindinį fasadą skaido šeši dorėninio orderio piliastrai. Centrinis tarpas kiek platesnis – jame virš stačiakampės įėjimo angos yra didelis pusapskritis langas. Gretimuose tarpuose išskobtos arkinės nišos, stambūs trikampiai sandrikai. Presbiterijos fasadas analogiškos kompozicijos, tik centrinėje dalyje nėra durų, krašinėse plokštunose įrengti langai, o nišose stovi kitų dviejų evangelistų skulptūros. Šoninius fasadus tolygiu ritmu skaido dorėninio orderio piliastrai ir aukšti stačiakampiai langai, juosia platus antablementas.

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.