Jurga Ivanauskaitė

Vilniaus mažajame teatre buvo pristatytas naujasis Jurgos Ivanauskaitės romanas Miegančių drugelių tvirtovė. Diena pasirinkta neatsitiktinai – pagrindinė herojė rašo dienoraštį, kurio paskutinis įrašas padarytas 2005-ųjų lapkričio 27-ąją. Taigi renginio laikas buvo iš anksto suplanuotas, tik nebuvo numatytas toks rašytojos gerbėjų antplūdis, todėl daugeliui atėjusiųjų teko glaustis prie sienų. Pati J. Ivanauskaitė visą vakarą slėpėsi už širmos, o renginio pabaigoje stebuklingai pasirodė ir atsakė į keletą klausimų. Rašytoja sakė pirmąkart išgirdusi, ką kalba kritikai, nes kai sėdi priešais žiūrovus, tenka galvoti tik apie atitinkamą savo veido išraišką. Kalbėtojai, įvardyti kaip kritikai ir literatūrologai, kalbėjo labai rimtai ir iš esmės: diagnozuota, kad naujasis rašytojos romanas pasmerktas populiarumui. Kaip ir per kiekvieną I. Ivanauskaitės knygos pristatymą, sakyta, jog tai pati geriausia jos knyga, o rašytoja pavadinta viena iš įspūdingiausių mūsų literatūrą provokuojančių autorių, be kurios ateityje knygų išvis nebeįsivaizduosime. Romanas kupinas apokaliptinių nuojautų – jau pačioje pradžioje rašoma apie cunamį, praūžusį per praėjusias Kalėdas. Pagrindinė herojė yra vidutinio amžiaus krizės (pirmosios meilės, senėjimo ir mirties baimės) kamuojama moteris, kuri apsiima globoti buvusias prostitutes. Įvykiai švieži, medžiaga intriguojanti.

Nors klasės draugeliai Jurgos nekabino - juk buvo per daug paslaptinga, kad drįstų prieiti, - velnių priėdusi būsimoji rašytoja rado būdą paragauti pirmojo bučinio. Ir klaikiai juo nusivylė! „Su klase buvome Leningrade (Sankt Peterburge). Su drauge pasprukom nuo grupės ir užkliuvom už kažkokių prancūzų, o jie mus nusivedė į tuomet kultinį „Astorijos“ viešbutį. Pavaišino šampanu ir šokoladu, bet visai nesitikėjom, kad įvykiai gali turėti dar kokią nors tolesnę eigą. Prancūziški bučiniai mūsų irgi nesužavėjo. Sprukom iš to viešbučio klykdamos ir didžiai pasipiktinusios. Įdomu, kokį įspūdį palikome vyrukams iš Paryžiaus... Neseniai paskaitinėjau mokyklos laikų dienoraščius - ten nieko kito, išskyrus meilę, iš viso nėra. Vien dūsavimai, aikčiojimai, ašaros ir aimanavimai „pažiūrėjo-nepažiūrėjo į mane“. Tų meilės objektų tiek daug ir visi užšifruoti tokiomis gudriomis pravardėmis, kad dabar net sunku atsekti, kas yra kas“, - juokiasi Jurga. Nenuostabu, kad lietuvaitės moksleivės tąsyk sužavėjo prancūzus. Jurga, nors ir ribojama griežtos uniformos, mėgo ją puošti įmantriai nertomis apykaklėmis ir rankogaliais. Madų vaikydavosi ir po pamokų. „Nežinau, kas tas madas sugalvodavo, bet, pavyzdžiui, vieną vasarą „Čiurlionytėj“ buvo labai madingos ilgos gėlėtos suknelės. Visos klasės mergaitės tokias turėjo. Kitą vasarą tas pats nutiko su margais čigoniškais sijonais, po kuriais būtinai turėjo būti pasijonis su mezginėliais.“

Manau, kad susidūrus su budizmu ir visa Tibeto dvasine kultūra iš esmės pasikeitė ne tik mano rašymo samprata, bet ir savęs pačios, bei realybės suvokimas. Labai norėjau išvengti žodžio "susidūrimas" ir pavadinti viską kaip nors švelniau - "susilietimas" ar "susiliejimas", bet visa tai, ką per pastaruosius 3-4 metus keliaudama ir gilindamasi į Rytus išgyvenau, turi ne vien tik palaimos bet ir katastrofos prieskonį. Viename senoviniame sakraliniame Indijos tekste yra pasakyta, kad Apokalipsė įvyks tuomet, kai iš tikrųjų susidurs Rytai ir Vakarai, t.y. jų dvasinės kultūros. Taigi, vieno pasaulio pabaiga manyje lyg ir įvyko, o ko vertas besitveriantis naujasis - dar sunku pasakyti. Vos tik pradėjus naujai į viską žvelgti man atrodė, kad yra kažkoks esminis skirtumas tarp grožinės literatūros, kaip tu sakai "išgalvojimo meno" ir "tikrovės atspindėjimo". Žvelgiant iš budistinio taško, toji tikrovė, kurioje mes, neišmanantieji gyvename, irgi yra tik prasimanymas, iliuzija, sudrumsto proto ir kankinančių emocijų sukurta totali saviapgaulė. Pasaulis yra visai ne toks kaip mums atrodo. Bet, būtent žodžiai, sąvokos, kalba labiausiai sustiprina tos iliuzinės tikrovės galutinį įsitvirtinimą. Rašant "grožinė literatūrą" tas iliuzijos šydas dažniausiai tik dar labiau sutankinamas, kuriamas miražas miraže, apgaulė apgaulėje.

Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą. Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę. Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą. "Magaryčios" - žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų įlaikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį. Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis - šiaudo.

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti? Dabar, kai viskas aplink kinta žaibo greičiu ir kai laiko spiralė yra tarsi susispaudusi, 100 metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių - pradedant terorizmu, baigiant paukščių gripu ir kitokiais apokaliptiniais judesiais, kuriais Žemė sakytum bando nusimesti žmonių giminę nuo savo iškankintos nugaros. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis Lietuva, čia gyvens daugiau nei trys milijonai lietuvių, jie kalbės lietuviškai ir rašys senoviškomis raidėmis su "paukščiukais" ir "nosinėmis". Ne visada viską lemia įstatymai. Svarbiausias turbūt yra mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums patiems iš pačių istorinio laiko gelmių perduota. 2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl? Taip. Prieš kokią dešimtį metų keliaudama po Himalajus, paklausta iš kur aš, kažkodėl atsakydavau, kad iš Švedijos, ir pradėdavau skiesti niekus apie šalis prie Baltijos jūros. Žodžio Lithuania tuomet beveik niekas - nei rytiečiai, nei vakariečiai - nežinojo, vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda.

Šeštadienį mirė prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Apie tai pranešė jos artimieji. Pasak jų, J. Ivanauskaitė bus pašarvota Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, laidojama antradienį Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje. Rašytoja mirė po ilgos kovos su viena sunkiausių vėžio formų. Nors prieš kelis mėnesius Lietuva džiaugėsi, kad populiariai rašytojai pavyko įveikti klastingą ligą, pastaruoju metu J. Ivanauskaitė vėl jautėsi prastai. „Gal ligai būdingi potvyniai ir atoslūgiai, bet man gydytojai nieko nežada ir jokių prognozių jau nėra“, – vienam iš laikraščių sausio mėn. sakė 45-erių J. Ivanauskaitė. Užuojautą dėl rašytojos mirties pareiškė prezidentas Valdas Adamkus ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Kaip sakė šalies vadovo atstovė spaudai Rita Grumadaitė, V. Adamkus pažymi, kad J. Ivanauskaitės mirtis yra didelė netektis ne tik meno bendruomenei, bet ir visai Lietuvai. "J.Ivanauskaitė buvo didelio talento žmogus ir nepaprastai talentinga asmenybė, kuri, deja, nespėjo išnaudoti visų savo kūrybinių galių. Tačiau ir gyvendama ligos paženklintą gyvenimą J.Ivanauskaitė liudijo, kad iki paskutinės akimirkos galima dirbti ir kurti", - sakė V. Adamkaus atstovė spaudai.

Ivanauskaitė Jurga, prozininkė, dramaturgė, eseistė. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys "Pakalnučių metai". Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Jurgos Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kt. kalbas. 1994 m. Jurga Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. 1998 m. buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos“, 1999 m. fotografijos paroda „Tibetas – kita realybė“.
Nuo 1988 m. – LRS narė.

Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti... Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar. O Jurgos "čia ir dabar" nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai "Pakalnučių metai" ir "Kaip užsiauginti baimę", septyni romanai – "Mėnulio vaikai", "Pragaro sodai", "Ragana ir lietus", "Agnijos magija", "Prarasta pažadėtoji žemė", "Placebas", "Sapnų nublokšti", "Miegančių drugelių tvirtovė", kelionių publicistikos knygos "Ištremtas Tibetas", "Kelionė į Šambalą", interviu rinkinys "Švelnūs tardymai" ir esė knyga "Kelionių alchemija", o kur dar poezijos knygos, pasakos vaikams, pjesės. Rašytojos knygos verstos į latvių, estų, rusų, lenkų, vengrų, kroatų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. Kelionės po Indiją, Nepalą, Tibetą įkvėpė Jurgą surengti keturias fotografijų, mandalų ir tapybos parodas. Dabar mūsų pokalbis vyko be apsimetinėjimų, kad lyg ir "nieko neatsitiko", kad viskas bus gerai, kad tereikia iškęsti tik dar vieną kitą chemijos terapijos procedūrą. Jurgos liga sunki, bet... Žmogaus tikėjimas stebuklu yra nesunaikinamas. Kartais tai viskas, kas belieka, bet tai nėra jau taip mažai.

Man svarbu būti laisvai ne nuo žmonių, bet nuo visuomenės manipuliavimų. Tarpsnį, kai buvo galima apgailestauti, jog nėra vaikų, vyro ir tradicinio šeimos modelio, sėkmingai praleidau Rytuose. Ten mačiau moterų – joginių, orakulių, dvasinių mokytojų – gyvenimo pavyzdžių, kurie man pasirodė labai patrauklūs. Viena iš pagrindinių jas globojančių dievybių vadinasi Vadžrajoginė, ji vaizduojama kaip nuoga ugniaspalvė šokanti moteris, alkūnės linkyje lengvai prilaikanti magišką skeptrą. Tas skeptras ir yra vyro simbolis, tačiau ji jo nelaiko desperatiškai įsitvėrusi, bet ir niekada nepaleidžia. Ji yra absoliučiai laisva ir nepriklausoma, bet be to skeptro neįsivaizduojama. Metafizinėje Tibeto tradicijoje sakoma, kad būtent toks ir turi būti moters santykis su vyru. Keista, bet Lietuvoje visos stiprios moterys atrodo nepriklausomos. Tačiau nežinia, kaip su tuo magišku skeptru... Gal jos net nenorėtų būti laisvos, tačiau likimas taip klostosi. Rytų kultūroje daug žavėjimosi moterimi, o vyrų veide parašyta: „Noriu tave perprasti“. Komplimentai – malonus dalykas, net jei žinai, kad jais apdovanojama kiekviena praeinanti pro šalį. Mūsų vyrai komplimentų bijo lyg grėsmės savigarbai. Baidosi ir žodžio „meilė“, tarsi jį ištarus subyrės vyriškasis pasaulis. Moterys suauga, o jie tarsi įstringa paauglystės kompleksuose. Nuolat papuolu į skandalus, bet juos sukeliu ne aš, o žiniasklaida.

"Kelionė į Katmandu" - berods taip vadinosi Audronės B., hipių hipės, romanas, glausta rašysena parašytas keliuose storuose pailguose bloknotuose, kurį "rijau" tįsodama baltame Nidos smėlyje prieš gerą dešimtį metų. O gal ta istorija buvo išspausdinta "šlubuojančia" mašinėle ir man slapta įduota "Vaivoje" ar kitoje šventoje Gorkynės vietoje. Nebepamenu. Tik prisimenu fatališką meilę, muziką, lyg iš gausybės rago plūstančius visų rūšių narkotikus, žinoma, mirtį bei egzotišką miestą, kurio Audra B. niekada neregėjo. Ir aš netikėjau kada nors gyvenime išvysianti Katmandu. Visada svajojau nukeliauti į Katmandu, kuris man buvo Gėlių Vaikų eros, nežabotos laisvės, kontrkultūros, haliucinogeninių vizijų sinonimas, palaimos vieta, besąlygiškai saugoma milžiniškų stupų su žydromis ir oranžinėmis dievų akimis. Kadaise šaunuoliai iš Vakarų, švilpiniuodami kokią Jimo ar Jimmio (Morrisaano ar Hendrikso) melodiją, atkeliaudavo iki Katmandu krovininiais, pakeliui susistabdytais sunkvežimiais, atsibelsdavo pavieniais, vos kelis šimtus tekainuojančiais džipais vis papildydami "žolytės", "lady Hemp" atsargas Turkijoje, Pakistane, Afganistane, Indijoje. Tai buvo Aukso amžius ir didvyrių karta, nepažinusi nei baimės, nei nusivylimo, nei nuovargio. Mano kelionė iš Dharamsalos tetruko 3 paras, tačiau, kai temstant įriedame į megapolį per paskutinį dešimtmetį tapusį Katmandu, aš jaučiuosi visai iškankinta ir svajoju tik apie karštą dušą (tai - nerealu) bei minkštą lovą (tai - įmanoma).

Miela Jurga, pabandykime pasvarstyti rimtą problemą. Modernioji civilizacija mums sukūrė patogų, linksmą, daliai žmonių labai sotų pasaulį, bet drauge žmogaus viduje ji pasėjo netikrumo jausmą, abejones, nusivylimą ir tuštumos pajautą. Tai liečia ne tik modernaus žmogaus santykį su Dievu. Modernus žmogus negali visiškai pasitikėti ir mokslo pasiekimais, nes jie visą laiką kinta. Naujas žinojimas nestiprina žmogaus pasitikėjimo savimi pačiu ir civilizacija. Ar ne todėl ne vienas ima įvairiausiais būdais ieškoti vidinės atramos. Viena tokių paieškų - religijos keitimas. Kuo tai gresia žmogui? Kuo jis rizikuoja? Ar čia esama pavojų? O gal tik nekalti žaidimai, kuriuos pažaidęs lengvai sugrįžti į pradinį tašką? Taigi, Jurga, kas, tavo manymu, skatina žmogų tokiam žingsniui? Savo knygoje tu cituoji Jungą, sakiusį: „... žmonės ryžtasi viskam, kad išvengtų akistatos su savimi pačiu...“ Ar tai nėra priežastis, dėl ko žmogus staiga ima ir apsisprendžia nerti į kitą pasaulį, persiimti kita kultūra? Ar tai nėra bėgimas nuo savęs paties? Manau, kad kiekvienas motyvuoja savaip – kodėl jis traukia į Rytus. Aš ten važiavau ieškoti pati savęs. Pradžioje tai atrodė labai lengvas uždavinys. Vėliau perskaičiau tokią sufijų patarlę: „Ir vieną baisią dieną tu sutiksi save...“ Ten, Rytuose? Nesvarbu kur. Tiesiog, jei pradėjai ieškoti savęs, vieną baisią dieną galbūt save susitiksi. Visi žinome užrašą Delfų orakulo šventykloje: „Pažink save“.