Jurga Ivanauskaitė

Esu Švedijoje. Vaizdas pro langą labiau primena dekoraciją nei realų gyvenimą: daug sniego, maži pastelinių spalvų namukai su burinių laivų modeliais ant palangių, lesyklėlės, pilnos įmitusių, apokaliptinio gripo dar nepaliestų paukščių ir rubuilių voveraičių su sidabrišku žiemos kailiu. Bet žmonių nėra. Jei jie ir pasirodo, tai lyg statistai filme, tarkim, dvi pabrėžtinai garsiai kvatojančios merginos prajoja ant gūniomis užklotų žirgų ar per sniego pusnis pravažiuoja apšarmojęs dviratininkas. Kartais pagalvoju, kad tai yra kažkoks alternatyvus rojus, sukurtas kuo labiau panašus į Žemę vien tam, kad aš įtikėčiau, jog vis dar esu gyva. Dekoracija absoliučiai netinka batalinėms scenoms. Bet aš žūtbūtinai, iš paskutiniųjų kovoju. Dažnai prisimenu Milos Jovovič Žaną d‘Ark, pro ašarų, siaubo ir regėjimų miglą lūžtančiu balsu komanduojančią milžiniškai vyrų armijai. Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė. Lolita V. vis paskambina ir paklausia, ar man jau kyla kūrybinių idėjų. Net nežinau, ką atsakyti, nes jaučiu, kaip gyvenimu kartoju dramatiškiausius „Miegančių drugelių tvirtovės“ epizodus. Kaip tai pavadinti – kūryba, antikūryba, parakūryba, metakūryba? Aš išklausiau panašią į Emanuelės diagnozę ir dabar einu beveik tokius kaip jos kryžiaus kelius. Tik per plauką Naujųjų metų naktį nepakliuvau ligoninėn kaip Larisa, o mano bičiuliai buvo prigrasinti, kad jei taip atsitiktų, pasikarčiau chalato diržu ant radiatoriaus. Aš jau pavažinėjau invalido vežimėliu kaip Grytė.

B. Bertoluccio filme „Mažasis Buda“ yra epizodas, kurį žiūrint ir net vien jį prisimenant mane visada nukrečia šiurpas: praėjus kelioms minutėms po Nušvitimo, princas Sidhartha ieško naujojo savo būvio patvirtinimo, todėl įmeta dubenėlį į vandenį, o šis pradeda plaukti prieš upės srovę. Štai toks plaukimas prieš srovę man ir yra pagrindinis tiek kūrybinės, tiek gyvenimiškosios drąsos simbolis. Jis nebūtinai reiškia kokį nors revoliucinį veiksmą, bravūrą ar akių draskymą. Plaukikai prieš srovę manding buvo tokie romūs žmonės kaip Motina Teresė ar Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paskutinė mano perskaityta ir labai sukrėtusi priešsrovinė knyga yra jokių „intymumų“ ar „nuodėmingumų“ neužgriebianti Marlenos Haushofer „Siena“. Vien Vilniaus naktiniuose baruose kasvakar apsinuogina dešimtys merginų, o pasaulyje – milijonai, bet ar kas pasakytų, kad striptizo šokėjos profesijai reikia ypatingos narsos ir heroizmo? O ar kamikadzei, šachidui, čečėnei mirtininkei, kurių drąsa neįmanoma suabejoti, reikalingas intelektas? Žinau, kad nemandagu į klausimus atsakinėti klausimais, tačiau šitaip tik bandau užčiuopti bent kelias sąvokos „drąsa“ briaunas. Manau, kad kūrybinė drąsa visada yra būtinybė, o ne įnoris, ne bandymas eksperimentuoti ar racionalus tabu laužymas. Juk ir gyvenime drąsa dažniausiai būna išprovokuota neišvengiamybės, kuri neišvengiama neretai yra tik pačiam herojui, o aplinkinių stebėtojų dažnai suvokiama kaip kvailybė, įžūlumas, šventvagystė ar nusikaltimas.

Jurga Ivanauskaitė yra rašytoja, mėgstanti rašyti apie moteris, meilę ir pražūtį. Prieš sėsdama rašyti savo atsiliepimą, buvau panūdusi akcentuoti kitas šios kūrybos turinio bei rašytojos nuostatų dominantes, būtent: tikėjimą, meilę ir viltį, – kurias maždaug 1991-1993 m. spaudoje ir savo knygose analizavo, aiškino bei aiškinosi pati rašytoja, tačiau persigalvojau. Minėtosios dominantės akivaizdžiai įkūnija europietiškąją bei krikščioniškąją gyvenimo sampratą, kuri po publicistinės-eseistinės Tibeto trilogijos išleistame J. Ivanauskaitės romane „Sapnų nublokšti“ (2000) iš esmės komplikavosi. Naujojo Jurgos romano „Miegančių drugelių tvirtovė“* siužetinės linijos Tibeto religinės praktikos bei filosofinių klausimų neliečia, iš esmės tai romanas, kurio negalima tiesiogiai paaiškinti remiantis europietiškąja bei krikščioniškąja pasaulio samprata, nors nuorodų į Adomo ir Ievos ar antikinio androgino situaciją yra. Šio romano vaizdinių bei pasaulėjautos sistemoje glūdi arba kažkoks europietiškosios bei krikščioniškosios mąstymo sistemos trukdis (esminė komplikuojanti idėja), arba kokie nors kiti, gal budistinės, gal induistinės pasaulėjautos motyvai. Bet akivaizdu, kad tai, kas romane „Ragana ir lietus“ (1993) kankino autorę, lieka aktualu ir šių dienų rašytojai – neišsprendžiama eroso ir aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo dilema, žmogiškoji viltis, iš asmeninių nuoskaudų situacijos gebanti arba ne brėžti bendresnius klausimus apie gyvenimą ir mirtį.

Aš tiesiog desperatiškai stengiausi ir, ko gero, tebesistengiu peržengti tuos barjerus, kurie skiria mane, kaip uždarą esybę, nuo visuotinybės, nuo Viseto. Tam tikru gyvenimo periodu pagrindinis barjeras, kuris neva įkalina sielą, atrodo kūnas. Kita vertus, kūnas kaip tik ir suteikia galimybę išsiveržti iš savęs ir susilieti su kita kūniška būtybe. Simone de Beauvoir rašė, kad „meilė buvo skirta moteriai kaip aukščiausias jos pašaukimas, todėl nukreipdama ją į vyrą, ji ieško jame Dievo, tačiau jei dėl kokių nors aplinkybių ji negali mylėti žmogaus, jeigu jai tenka išgyventi nusivylimą arba jei ji yra per daug reikli, tuomet ima garbinti kaip dievybę patį Dievą“. Ko gero, visą gyvenimą blaškausi tarp šių dviejų kraštutinumų, o tai neišvengiamai atsispindi mano kūryboje. Beje, jei kokius tabu ir sulaužiau, tai pirmiausia realiame lygmenyje. Kūryboje tikrai nesijaučiu tabu laužytoja, gal todėl, kad niekada jokių draudimų negrioviau sąmoningai, dėl provokacijos, o tiesiog bandydavau apmąstyti situacijas, kuriose atsidūriau, stengdamasi iš savęs išsiveržti. Manau, kad mano kūryboje daugelį šokiruoja ne „akiplėšiškos“ sekso scenos, tačiau erotikos buvimas šalia religinio matmens. Mes vis dar tikime, kad tai yra du krantai, kurie niekados nesusieina, nors net per Komuniją dalijamas Kristaus kūnas, ne siela.

Žurnalas "MOTERIS" jau 15-ąjį kartą skelbia Metų Moterį – charizmatišką, kūrybingą, visuomenine veikla gerai žinomą asmenybę. 2006-ųjų Metų Moters titulą pelniusi rašytoja, Nacionalinės premijos laureatė Jurga Ivanauskaitė sako: "Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą." "Jurga – iš tų žmonių, kurie kiekvienam sutiktam savo kelyje dovanoja stebuklingas akimirkas. Kiekvienas turime jas savas, bet, jei sudėtume į vieną dėlionę, matyt, sukurtume neįtikėtiną paveikslą. Jame tilptų ir Jurgos užburiantis juokas, ir tyla, jos klajonės, paklydimai ir atradimai, jos meilės ir nusivylimai... Tai nuostabi gyvenimo šventė, padovanota mums visiems", – ta proga redakcijos skiltyje (žurnalas "Moteris", 2007/sausis) rašė Gražina Michnevičiūtė, žurnalo "Moteris" vyriausioji redaktorė. Jurga Ivanauskaitė bus pagerbta tradiciniu žurnalo "Moteris" organizuojamu renginiu ir rankų darbo sage. Jame taip pat bus pagerbti žurnalo "Moteris" išrinkti 2006-ųjų šauniausi, veikliausi, talentingiausi įvairių sričių atstovai. Tai: Aistė Diržytė ("Metų optimistė"), dr. Alfredas Bumblauskas ("Metų atradėjas"), Marius Veselis ("Metų projektas"), Arūnas Matelis ("Metų kūrėjas"), Dalia Ibelhauptaitė ("Metų premjera"), "LT United" ("Metų ambasadoriai"), Erika Umbrasaitė ("Metų drąsa").