Pasaulis ir jo pabaiga be pabaigos pagal Jurgą Ivanauskaitę
Jurga Ivanauskaitė yra rašytoja, mėgstanti rašyti apie moteris, meilę ir pražūtį. Prieš sėsdama rašyti savo atsiliepimą, buvau panūdusi akcentuoti kitas šios kūrybos turinio bei rašytojos nuostatų dominantes, būtent: tikėjimą, meilę ir viltį, – kurias maždaug 1991-1993 m. spaudoje ir savo knygose analizavo, aiškino bei aiškinosi pati rašytoja, tačiau persigalvojau. Minėtosios dominantės akivaizdžiai įkūnija europietiškąją bei krikščioniškąją gyvenimo sampratą, kuri po publicistinės-eseistinės Tibeto trilogijos išleistame J. Ivanauskaitės romane „Sapnų nublokšti“ (2000) iš esmės komplikavosi. Naujojo Jurgos romano „Miegančių drugelių tvirtovė“* siužetinės linijos Tibeto religinės praktikos bei filosofinių klausimų neliečia, iš esmės tai romanas, kurio negalima tiesiogiai paaiškinti remiantis europietiškąja bei krikščioniškąja pasaulio samprata, nors nuorodų į Adomo ir Ievos ar antikinio androgino situaciją yra. Šio romano vaizdinių bei pasaulėjautos sistemoje glūdi arba kažkoks europietiškosios bei krikščioniškosios mąstymo sistemos trukdis (esminė komplikuojanti idėja), arba kokie nors kiti, gal budistinės, gal induistinės pasaulėjautos motyvai. Bet akivaizdu, kad tai, kas romane „Ragana ir lietus“ (1993) kankino autorę, lieka aktualu ir šių dienų rašytojai – neišsprendžiama eroso ir aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo dilema, žmogiškoji viltis, iš asmeninių nuoskaudų situacijos gebanti arba ne brėžti bendresnius klausimus apie gyvenimą ir mirtį.