Nesigėdinkime būti valstybininkais
Po pastatruoju metu įsiplieskusių, neapykanta ir pykčiu persmelktų politinių intrigų ir garsiai nuvilnijusių „visuomeninių“ postringavimų, visuomenės aktualijų ir naujienų portale „Slaptai.lt“ beskaitant 2012 m. vasario 27 dienos dr. Algimanto Matulevičiaus straipsnį „Esame ties riba: netramdomi „valstybininkai“ sunaikins valstybę“ ir jame „vingriai“ išguldytus samprotavimus, norom nenorom, vienas po kito kylo klausimai: kokia tikroji žodžio Valstybininkas esmė ir ką reiškia šis žodis dabartinėje Lietuvių kalboje? Vargu ar turime kokį nors kitokį pasirinkimą, kaip dėl mūsų pačių negailestingai, beprotiškai ir nežmoniškai iškreiptų vertybinių sąvokų, grąžinti žmonėms išdidžią šio žodžio reikšmę. Jei turime savo pačių - mūsų visų, Valstybę - Lietuvos Respubliką, tai, regis, net ir be dabartinės lietuvių kalbos žodyno suvokiame, jog žodis valstybininkas reiškia ne ką kitą, o mūsų pačių valstybę, jos reikalais bei ateitimi pasišventusiai besirūpinantį Žmogų. Lietuvos Respublikos Pilietį, didžiaja raide, Politiką ar kitą Lietuvos Respublikos Visuomenės veikėją. Tokių, didžiaja raide iškiliai rašomų, Valstybininkų Lietuva savo istorijoje turėjo ne vieną ir net ne dešimtį, pradedant karaliumi Mindaugu, didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Algirdu, Kęstučiu ir Vytautu Didžiuoju.
