Tautiškumas

Po pastatruoju metu įsiplieskusių, neapykanta ir pykčiu persmelktų politinių intrigų ir garsiai nuvilnijusių „visuomeninių“ postringavimų, visuomenės aktualijų ir naujienų portale „Slaptai.lt“ beskaitant 2012 m. vasario 27 dienos dr. Algimanto Matulevičiaus straipsnį „Esame ties riba: netramdomi „valstybininkai“ sunaikins valstybę“ ir jame „vingriai“ išguldytus samprotavimus, norom nenorom, vienas po kito kylo klausimai: kokia tikroji žodžio Valstybininkas esmė ir ką reiškia šis žodis dabartinėje Lietuvių kalboje? Vargu ar turime kokį nors kitokį pasirinkimą, kaip dėl mūsų pačių negailestingai, beprotiškai ir nežmoniškai iškreiptų vertybinių sąvokų, grąžinti žmonėms išdidžią šio žodžio reikšmę. Jei turime savo pačių - mūsų visų, Valstybę - Lietuvos Respubliką, tai, regis, net ir be dabartinės lietuvių kalbos žodyno suvokiame, jog žodis valstybininkas reiškia ne ką kitą, o mūsų pačių valstybę, jos reikalais bei ateitimi pasišventusiai besirūpinantį Žmogų. Lietuvos Respublikos Pilietį, didžiaja raide, Politiką ar kitą Lietuvos Respublikos Visuomenės veikėją. Tokių, didžiaja raide iškiliai rašomų, Valstybininkų Lietuva savo istorijoje turėjo ne vieną ir net ne dešimtį, pradedant karaliumi Mindaugu, didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Algirdu, Kęstučiu ir Vytautu Didžiuoju.

Kalbant apie pilietiškumą ugdymą svarbiausia būtų pabrėžti, kad pilietiškumas yra visa apimantis. Visų pirma, pilietiškumas reiškia, kad visi piliečiai turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir jausti, kad juos gina demokratinė visuomenė, o visų antra, pilietiškumas reiškia, kad kiekvienas turi dalyvauti sprendžiant visai visuomenei rūpimus klausimus. Taigi pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis. Lietuvoje daug kalbama apie pilietiškumą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai daug diskutuota, rengti vadovėliai, programos, mokyti pedagogai. Tačiau ar kas nors pasikeitė? Vis dažniau pasigirsta balsai, kad pasikeitė, tačiau, deja, ne į gerąją pusę. Dabartiniai 30-mečiai puikiai prisimena, kaip mokyklose vos ne visos mergaitės į kasas buvo įsipynę trispalvius kaspinus, o berniukai buvo įsisegę trispalves. Tam tikra prasme tai buvo būtinybė, kitaip net neįsivaizdavome. O dabar? Dabar būti tautišku, pilietišku (nors mokyklose tiek daug investuota į to ugdymą) yra vos ne gėda. Tarsi kontrastas tam buvo tai, kai vizito JAV metu vandens parke prieš delfinų šou, visi atsistojo ir, ranką prie širdies priglaudę, sugiedojo himną. Atrodo, smulkmena. Bet sujaudinanti iki širdies gelmių. Po daugybės tokių „smulkmenų“ nebestebina tūlo amerikiečio net, sakyčiau, aklas patriotiškumas. Pažvelkime į pedagogus. Juk tam, kad vaikas taptų tikrai pilietišku, reikia, kad mokytojas irgi būtų pilietiškas. Pilietiškumo pamokų neužtenka. Ar užtenka mūsų mokytojų darbo kokybės, jų kompetencijų vaikų pilietiškumui ugdyti?

Iš kur Lietuvoje kartais kyla noras supriešinti dvi labai svarbias vertybes: tautiškumą ir pilietiškumą? Iš labai siauro arba kraštutinio šių dviejų vertybių traktavimo, kai į tautiškumą žvelgiama per nacionalizmo prizmę, pasireiškiančio savo tautos kėlimu į padanges niekinant, jeigu yra galimybių ir engiant, kitas tautas, o pilietiškumą suvokiant kaip kompleksą tų vertybių gynimo, kurios dabar vis labiau tampa svarbios Europoje, bet nėra priimtinos nemažai daliai žmonių Lietuvoje, kur labai svarbios tradicijos. Žinoma, jeigu kas nors į piliečių teisių gynimą žiūrės visų pirma tik kaip, pavyzdžiui, į seksualinių teisių gynimą, o neretai ir vis labiau provokuojantį jų propagavimą, net bandant įkišti į Lietuvos mokyklas bei darželius pasakas apie dvi princeses ar du princus, kurie mylėjo vienas kitą, tai viena problema. Tradicinė visuomenė, kuri yra labai stipri Lietuvoje, matyt, ir toliau norėtų auginti savo vaikus, tikinčius ne tik gėrio pergale prieš blogį, bet ir amžina princo bei princesės meile. Jeigu pilietiškumas būtų suvokiamas tokia vienpuse tolerancijos dvasia, kuri vis labiau sklando Europoje, esą tolerancija neleidžia kalbėti apie tai, kad Europos šaknys slypi krikščioniškoje kultūroje, kad kalėdinė eglutė ir Kalėdų Senelis, ką jau kalbėti apie kur nors pakabintą kryžių, gali įžeisti kito tikėjimo žmogaus jausmus, tai tradiciškai Lietuvos visuomenei gali būti ir nepriimtina. Daugelis mūsų, matyt, norėtų gyventi ne tik tų pasakų apie princą ir princesę dvasioje. Net ir tie, kurie nėra giliai tikintys, nevaikšto į bažnyčią ar nueina tik kartais, nori laikyti save krikščioniškos kultūros žmonėmis.