Žyma: Tautiškumas

Po pastatruoju metu įsiplieskusių, neapykanta ir pykčiu persmelktų politinių intrigų ir garsiai nuvilnijusių „visuomeninių“ postringavimų, visuomenės aktualijų ir naujienų portale „Slaptai.lt“ beskaitant 2012 m. vasario 27 dienos dr. Algimanto Matulevičiaus straipsnį „Esame ties riba: netramdomi „valstybininkai“ sunaikins valstybę“ ir jame „vingriai“ išguldytus samprotavimus, norom nenorom, vienas po kito kylo klausimai: kokia tikroji žodžio Valstybininkas esmė ir ką reiškia šis žodis dabartinėje Lietuvių kalboje? Vargu ar turime kokį nors kitokį pasirinkimą, kaip dėl mūsų pačių negailestingai, beprotiškai ir nežmoniškai iškreiptų vertybinių sąvokų, grąžinti žmonėms...

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, - korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis. Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko...

Kalbant apie pilietiškumą ugdymą svarbiausia būtų pabrėžti, kad pilietiškumas yra visa apimantis. Visų pirma, pilietiškumas reiškia, kad visi piliečiai turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir jausti, kad juos gina demokratinė visuomenė, o visų antra, pilietiškumas reiškia, kad kiekvienas turi dalyvauti sprendžiant visai visuomenei rūpimus klausimus. Taigi pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis. Lietuvoje daug kalbama apie pilietiškumą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai daug diskutuota, rengti vadovėliai, programos, mokyti pedagogai. Tačiau ar kas nors pasikeitė? Vis dažniau pasigirsta...

Iš kur Lietuvoje kartais kyla noras supriešinti dvi labai svarbias vertybes: tautiškumą ir pilietiškumą? Iš labai siauro arba kraštutinio šių dviejų vertybių traktavimo, kai į tautiškumą žvelgiama per nacionalizmo prizmę, pasireiškiančio savo tautos kėlimu į padanges niekinant, jeigu yra galimybių ir engiant, kitas tautas, o pilietiškumą suvokiant kaip kompleksą tų vertybių gynimo, kurios dabar vis labiau tampa svarbios Europoje, bet nėra priimtinos nemažai daliai žmonių Lietuvoje, kur labai svarbios tradicijos. Žinoma, jeigu kas nors į piliečių teisių gynimą žiūrės visų pirma tik kaip,...

Šiandien, kai vieni teoretikai teigia "postnacionalinės" valstybės etapą, išpažindami tautinės valstybės (o kartais - ir tautos kaip reiškinio) laikinumą, kiti jiems prieštarauja, laikydami tautą fundamentalia vertybe, o tautinį valstybės modelį - patvariausiu ar bent patikimiausiu iš esamų. Vargu, ar įmanoma nepastebėti, jog abiejose pusėse mokslines (arba pretenduojančias į moksliškumą) teorijas įtakoja vertybinės nuostatos, o neretai - ir sąmoningas, kryptingas ideologinis kursas. Politinių ar socialinių ideologijų pretenzijos į moksliškumą - nėra naujas ar išskirtinis reiškinys: ypač tuo pasižymėjo marksizmas, nors nestokoja ir nacizmas, rasizmas...

Keistas tas dabartinis laikas. Vieni teisia prezidentą, kiti keikia jo teisėjus; vieni veržiasi į ES, kiti balsuoja prieš; vieni kaltinami suplėkusiu konservatyvumu, kiti - ištvirkusiu liberalumu; vieni didžiuojasi nauju greitkeliu ar savivaldybės dangoraižiu, kiti aprauda paskutinę šilagėlių augimvietę; vieniems ąžuolų giraitė yra vieta statybos atliekoms išpilti, kitiems - griausmasvaidžio šventykla; vieniems kryžius - laisvės, atpirkimo ir meilės ženklas, kitiems - vergiškos ir fanatiškos mirties medis. Įdomiausia, kad ypač retai savieji įsitikinimai, prieraišumai, kaltinimai, ar nusiteikimai grindžiami aiškiais argumentais. Paprastai svarbiausias savosios tiesos „įrodymas"...