Juozas Venclova

Smulkiau aprašyti, kiek lietuvių tauta yra davusi Lenkijai, reikėtų nemažos knygos, nes iš tikro lietuviai lenkams yra nepaprastai daug davę, ko neslepia net patys lenkų objektyvūs mokslininkai kaip prof. dr. S. Koscialkowski, prof. dr. J. Ochmanski, prof. M. Roemer, prof. dr. J. Otrębski ir ištisa eilė kitų. Todėl čia pasitenkinsime fragmentiniais dalykėliais. Visų pirma lietuvių tauta davė Lenkijai garsią jogailonių dinastiją, kuri sukūrė pačioj Lenkijoj Aukso amžių: dr. J. Retinger "All About Poland", 1941, 78 p. pabrėžė: "The reign of the Jagiellonian dynasty (1386-1572) was Golden Age of Poland". O kadangi Jogaila pavedė Lietuvos Bažnyčios reikalus tvarkyti Lenkijos primui ir Lietuvos švietimą — Krokuvos universitetui, tai nuo Jogailos laikų prasidėjo lietuvių lenkinimas, kuris per keletą šimtų metų sulenkino daugybę lietuvių. Lietuvių lenkinimas per Lenkijos Bažnyčią dar ir dabar nenustojęs, ką pastebi A. Kizlaitis (70-4): "Iš Suvalkų trikampio rašo: "Seinų lietuviai parapieciai nuo panaikinimo lietuviškų pamaldų 1946 m. nuolat rūpinasi jų grąžinimu. Deja, nei Lomžos vyskupas, nei pats kardinolas Wyszynski apie tai nė girdėti nenori", žinovų apskaičiavimu (Z. Stoberski ect) šiandien lenkų tautoj randasi keletas milijonų lietuvių kilmės asmenų. Eo ipso lietuviai gerokai padidino lenkų tautą.

Visagalio Kūrėjo patvarkymu kiekvienas žmogus priklauso kuriai nors tautai ir turi savo tėvynę. Vienas iš didžiausių pasaulio pedagogų prof. F. Foerster (panaudotos literatūros numeris 38-knygos puslapis 212) nurodo: "Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet taip pat ir savo krašto, savo tautos ir jos istorijos vaikas...". Italų tautos gaivintojas G. Mazzini (panaudotos literatūros numeris 84 - knygos puslapis 133) konstatavo: "Mūsų Tėvynė, tai Dievo duotas mums namas". Priklausymas tautai ir turėjimas tėvynės įpareigoja žmogų sąžiningai atlikti pareigas savo tautai ir savajai tėvynei, kaip nužymi tautų filosofai. Vokietis prof. M. Boehm (15-): "Priklausymas savo tautai reiškia dalyvavimą pačios tautos gyvenime... Pati tauta reiškiasi per savo žmones, kurie savo asmeninį gyvenimą pajungia savo tautos ir savo tautybės išlaikymo tarnybai bei jos suklestėjimui". Mūsų mintytojas Vydūnas (148-13): "Tautos vaikai turi savo pareigas". Tokiu būdu žmogaus pareigos savo tautai ir tėvynei ir sudaro jo tautinį pašaukimą. Pirmiausia kiekvienas žmogus turi būti ištikimas savajai tautai. Vienas didžiausių krikščionybės teologų Šv. Tomas Akvinietis savo kapitaliniame veikale "Summa" aiškiai nurodo, jog žmogus Šalia savo pareigų Dievui privalo būti ištikimas ir savo tėvynei bei tautai. Kitas žymus teologas prof. T. Toth (135-116) ragina: "Mano mielas, mylėk ir tu savo tėvynę. Juo labiau ji bus pažeminta, tuo labiau ją mylėk... Savo tėvynę tik tas myli, kas kartu su ja kenčia ir džiaugiasi... kas tėvynės ateitį laiko savo ateitimi... Bet pirmiausia mokėk tėvynei gyventi".

Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): "From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ". Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): "Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo... Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto". Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį. Istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas. O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija - krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas. Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų "kritiški istorikai" kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.