Nesigėdinkime būti valstybininkais
|

Nesigėdinkime būti valstybininkais

Po pastatruoju metu įsiplieskusių, neapykanta ir pykčiu persmelktų politinių intrigų ir garsiai nuvilnijusių „visuomeninių“ postringavimų, visuomenės aktualijų ir naujienų portale „Slaptai.lt“ beskaitant 2012 m. vasario 27 dienos dr. Algimanto Matulevičiaus straipsnį „Esame ties riba: netramdomi „valstybininkai“ sunaikins valstybę“ ir jame „vingriai“ išguldytus samprotavimus, norom nenorom, vienas po kito kylo klausimai: kokia tikroji žodžio Valstybininkas esmė ir ką reiškia šis žodis dabartinėje Lietuvių kalboje? Vargu ar turime kokį nors kitokį pasirinkimą, kaip dėl mūsų pačių negailestingai, beprotiškai ir nežmoniškai iškreiptų vertybinių sąvokų, grąžinti žmonėms išdidžią šio žodžio reikšmę. Jei turime savo pačių – mūsų visų, Valstybę – Lietuvos Respubliką, tai, regis, net ir be dabartinės lietuvių kalbos žodyno suvokiame, jog žodis valstybininkas reiškia ne ką kitą, o mūsų pačių valstybę, jos reikalais bei ateitimi pasišventusiai besirūpinantį Žmogų. Lietuvos Respublikos Pilietį, didžiaja raide, Politiką ar kitą Lietuvos Respublikos Visuomenės veikėją. Tokių, didžiaja raide iškiliai rašomų, Valstybininkų Lietuva savo istorijoje turėjo ne vieną ir net ne dešimtį, pradedant karaliumi Mindaugu, didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Algirdu, Kęstučiu ir Vytautu Didžiuoju.

|

Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas

Kalbant apie pilietiškumą ugdymą svarbiausia būtų pabrėžti, kad pilietiškumas yra visa apimantis. Visų pirma, pilietiškumas reiškia, kad visi piliečiai turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir jausti, kad juos gina demokratinė visuomenė, o visų antra, pilietiškumas reiškia, kad kiekvienas turi dalyvauti sprendžiant visai visuomenei rūpimus klausimus. Taigi pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis. Lietuvoje daug kalbama apie pilietiškumą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai daug diskutuota, rengti vadovėliai, programos, mokyti pedagogai. Tačiau ar kas nors pasikeitė? Vis dažniau pasigirsta balsai, kad pasikeitė, tačiau, deja, ne į gerąją pusę. Dabartiniai 30-mečiai puikiai prisimena, kaip mokyklose vos ne visos mergaitės į kasas buvo įsipynę trispalvius kaspinus, o berniukai buvo įsisegę trispalves. Tam tikra prasme tai buvo būtinybė, kitaip net neįsivaizdavome. O dabar? Dabar būti tautišku, pilietišku (nors mokyklose tiek daug investuota į to ugdymą) yra vos ne gėda. Tarsi kontrastas tam buvo tai, kai vizito JAV metu vandens parke prieš delfinų šou, visi atsistojo ir, ranką prie širdies priglaudę, sugiedojo himną. Atrodo, smulkmena. Bet sujaudinanti iki širdies gelmių. Po daugybės tokių „smulkmenų“ nebestebina tūlo amerikiečio net, sakyčiau, aklas patriotiškumas. Pažvelkime į pedagogus. Juk tam, kad vaikas taptų tikrai pilietišku, reikia, kad mokytojas irgi būtų pilietiškas. Pilietiškumo pamokų neužtenka. Ar užtenka mūsų mokytojų darbo kokybės, jų kompetencijų vaikų pilietiškumui ugdyti?

|

Pilietiškumas neatsiranda mumyse savaime

Pilietiškumas neatsiranda mumyse savaime, tai yra įgūdis, vertybė, kurios turime mokytis kaip ir moralės normų, elgesio etalonų. Tačiau šiame šimtmetyje pilietiškumas, jaunimo tarpe, yra vertinamas kaip kūrybinė išraiška. Matyt tai ir yra tiesa, juk pilietiškiausi žmonės ir yra mūsų jaunimas. Nemanau, kad kas nors drįstų paneigti faktą, kad pilietiškumas ir kūrybiškumas yra vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Šiuos žodžius patvirtina ganėtinai paprasti bandymai kurie leidžia jaunam žmogui eksperimentuoti, stebėti savo aplinką, mąstyti, jausti ir reflektuoti. Pastarasis gebėjimas-ypatingai svarbus, nes mokėdamas reflektuoti, žmogus tampa laisvas, savarankiškai mąstantis, priimantis racionalius, pagrįstus sprendimus ir pagaliau pasijaučiantis kažko vertas pilietis. Ryškiausias jaunimo kūrybiškumo bei pilietiškumo pavyzdys mano manymu būtų Romas Kalanta. Jis ėmėsi drastiškiausiu priemonių norėdamas parodyti visiems, kad kažką šalyje galima pakeisti. Tik šis kūrybiškai apgalvotas žingsnis padėjo kažką sukurti, patobulinti.

|

Pilietiškumas lietuviams?

Šiais pažangos ir technikos laikais gyvenimo taisyklės nepaliaujamai kinta. Kas anksčiau buvo draudžiama – dabar leidžiama, kas anksčiau gražu – dabar pasenę ir nebežavi. Tačiau nežiūrint daugybės pradėjusių nykti socialinių normų, kaip antai: galimybė reikalauti satisfakcijos ir ginklu apginti savo ar savo mylimosios garbę, sunkiai iš vadovėlių ir pokalbių ištrinami pilietybės ir pilietiškumo terminai. Galbūt tai natūralu ir įgimta žmogui? Ne vienas senovės ir dabarties mąstytojas tvirtino, kad žmogus yra bendruomeninis gyvūnas. Tačiau ar visi esame pilietiški – čia jau kitas klausimas. Neabejoju, kad jis ir vertas gilesnės analizės. Klausimo aktualumas mums, lietuviams, yra ganėtinai didelis. Ypač dabar. Žiniasklaidoje dažnai pasigirsta įvairiausių kalbų apie specifinį lietuvių pilietiškumą, pavyzdžiui, apie rankų šildymąsi prie degančio kaimyno namo. Negražu ir nepilietiška…

|

Pilietinis judėjimas – Piliečių forumas

Piliečių forumas buvo įsteigtas 2004 m. kovo 9 d. įvairių pilietinių organizacijų (Lietuvos studentų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Neformaliojo švietimo debatų centras, Mokyklų tobulinimo centras, Santaros Šviesos klubas, Atviros Lietuvos fondas, Jaunųjų konservatorių lyga, Lietuvos jaunųjų centristų judėjimas, Lietuvos liberalusis jaunimas, Holokausto ir žydų kultūros tyrimų centras “Atminties namai”, Lietuvos jaunųjų krikščionių sąjunga, Ukmergės krašto bendruomenių sąjunga ir kitos) bei atskirų piliečių iniciatyva. Forumo narius sieja įsitikinimas, kad tik demokratinė Lietuva šiandien gali išlikti nepriklausoma ir užtikrinti piliečių gerovę. Piliečių forumas yra atviras visoms aktyvioms Lietuvos pilietinėms organizacijoms ir piliečiams, kurie pritaria Forumo nuostatoms ir siekiams bei nori prisidėti prie jų įgyvendinimo. Forumas veikia skatindamas piliečių dalyvavimą viešajame gyvenime, rengdamas viešas diskusijas visuomenei ir valstybei svarbiais klausimais visoje Lietuvoje, atkreipdamas visuomenės, politikų bei valdžios institucijų dėmesį į demokratijos raidai iškylančias problemas, aptardamas ir siūlydamas galimus šių problemų sprendimus, palaikydamas nuolatinį visuomenės ir politikų bei valdžios institucijų dialogą, keldamas politikai viešumo, skaidrumo ir garbingumo reikalavimus.

|

Tyrimas apie Lietuvos tautą

Pilietinės visuomenės instituto (PVI) ir Strateginių studijų centro (SSC) iniciatyva bei Seimo kanceliarijos užsakymu vykdytas tyrimas “Lietuvos tauta: būklės ir raidos perspektyvų analizė”, sukėlęs diskusijas visuomenėje bei sukritikuotas Seimo kanceliarijos. Lietuvoje vyrauja pasyvi politinė kultūra. Dauguma Lietuvos gyventoju, net ir būdami nepatenkinti valstybės vykdoma politika ir priimamais sprendimais, nemano, kad galėtų ką nors pakeisti, ir nesiruošia imtis aktyvios visuomeninės veiklos. Politinis nepasitikėjimas Lietuvoje tampa sisteminis. Svarbiausiomis demokratinės politikos institucijomis – partijomis ir parlamentu – nepasitikima taip nuosekliai ir stipriai, kad gali kilti šių institucijų legitimumo problemų. Dabartinis valstybės valdymo modelis įtvirtino “valstybės dominavimą prieš žmogų”. Jis nesiremia piliečių pasitikėjimu bei bendradarbiavimu, dėl to prarandami ryšiai tarp piliečių ir valstybės. Politikos formuotojai neįvertina aktyvios pilietinės visuomenės kaip būtinos demokratinės valstybės išsaugojimo ir tautos gerovės kūrimo sąlygos. Pastarųjų metų politinės sistemos sukrėtimai vienareikšmiškai liudija demokratinės pilietinės visuomenės stiprinimo poreiki.

|

Profesorius George McKay: “Jūs turite diktuoti pilietinių judėjimų madas”

Didžiosios Britanijos Salfordo universiteto profesorius George McKay, tiriantis alternatyvias kultūras, protestus ir visuomenės judėjimus, sako, kad liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Visuomenės aktyvistai turi drumsti šią ramybę, kad demokratija būtų nuolat atnaujinama ir plečiama. – Lietuvos intelektualai – sociologai ir politologai – dažnai skundžiasi, kad mūsų visuomenė nėra pilietiška, nėra aktyvi, žmonės nenoriai įsitraukia į įvairias visuomenines veiklas, socialinius judėjimus. Jūs tyrinėjate socialinius judėjimus ir alternatyvias kultūras, arba – vadinkime – subkultūras Didžiojoje Britanijoje. Kokios sąlygos, kokia politinė terpė reikalinga, kad šalyje suklestėtų visuomeniniai judėjimai? – Socialiniai judėjimai atsiranda tada, kai visuomenėje iškyla tam tikra problema arba problemų grandinė, kuriai žmonės meta iššūkį. Agituojama prieš tam tikrus reiškinius, kurie turi būti permąstyti, aptarti ir įtraukti į politinių sprendimų lauką

|

Tautiškumas ir pilietiškumas

Iš kur Lietuvoje kartais kyla noras supriešinti dvi labai svarbias vertybes: tautiškumą ir pilietiškumą? Iš labai siauro arba kraštutinio šių dviejų vertybių traktavimo, kai į tautiškumą žvelgiama per nacionalizmo prizmę, pasireiškiančio savo tautos kėlimu į padanges niekinant, jeigu yra galimybių ir engiant, kitas tautas, o pilietiškumą suvokiant kaip kompleksą tų vertybių gynimo, kurios dabar vis labiau tampa svarbios Europoje, bet nėra priimtinos nemažai daliai žmonių Lietuvoje, kur labai svarbios tradicijos. Žinoma, jeigu kas nors į piliečių teisių gynimą žiūrės visų pirma tik kaip, pavyzdžiui, į seksualinių teisių gynimą, o neretai ir vis labiau provokuojantį jų propagavimą, net bandant įkišti į Lietuvos mokyklas bei darželius pasakas apie dvi princeses ar du princus, kurie mylėjo vienas kitą, tai viena problema. Tradicinė visuomenė, kuri yra labai stipri Lietuvoje, matyt, ir toliau norėtų auginti savo vaikus, tikinčius ne tik gėrio pergale prieš blogį, bet ir amžina princo bei princesės meile. Jeigu pilietiškumas būtų suvokiamas tokia vienpuse tolerancijos dvasia, kuri vis labiau sklando Europoje, esą tolerancija neleidžia kalbėti apie tai, kad Europos šaknys slypi krikščioniškoje kultūroje, kad kalėdinė eglutė ir Kalėdų Senelis, ką jau kalbėti apie kur nors pakabintą kryžių, gali įžeisti kito tikėjimo žmogaus jausmus, tai tradiciškai Lietuvos visuomenei gali būti ir nepriimtina. Daugelis mūsų, matyt, norėtų gyventi ne tik tų pasakų apie princą ir princesę dvasioje. Net ir tie, kurie nėra giliai tikintys, nevaikšto į bažnyčią ar nueina tik kartais, nori laikyti save krikščioniškos kultūros žmonėmis.