Lietuva

Valstybės gerovė didžia dalimi priklauso nuo jos visuomenės (tautos) pasitikėjimo ir pasididžiavimo savo valstybe. Žmonės, nejausdami tampraus ryšio su valstybe (valstybės idėja), praranda atsakomybės jausmą prieš ją, prieš visuomenę ir savo tautą. Tai kelia didelę grėsmę visos tautos išlikimui ir tobulėjimui, valstybės gyvybingumui ir plėtrai. Lietuvai, kaip mažai valstybei, didelę reikšmę turi visuomenėje ir tautoje glūdintys resursai – solidarumas, patriotizmas, kūrybiškumas, tradicijų ir vertybių puoselėjimas, intelektualiniai gebėjimai. Šie veiksniai gali daryti reikšmingą įtaką socialiniam saugumui ir socialiniam valstybės brandumui, kuris turėtų būti laikomas struktūrinės valstybės galios dalimi. Iki šiol Lietuvos visuomenės ir politinės tautos būklei ir ryšiams su valstybe nebuvo skiriamas adekvatus jų reikšmei dėmesys, nors gana aiškiai ir dažnai akademiniuose ar politikos sluoksniuose pabrėžiama, kad Lietuvos pilietinė visuomenė nėra susiformavusi, valdžia yra nutolusi nuo visuomenės ir nepateisina tikrųjų tautos lūkesčių, o lietuvių tautai trūksta tokių savybių, kurios spartintų valstybės gerovės plėtrą. Iš esmės problema nėra nauja, tačiau trūksta jos išsamios ir nuoseklios analizės, ypač susiejant esamos būklės įvertinimą su galimomis politinėmis ir socialinėmis priemonėmis, galinčiomis duoti pozityvių rezultatų.

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis. Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie "vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, "po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me. Jau­nas žmo­gus jau­čia­si gy­ven­si­ąs am­žius. Kas­die­ny­bės ver­pe­tuo­se daž­nai sun­ku su­sto­ti ir pa­gal­vo­ti – vis bė­gi, vis bė­gi, vis bė­gi. Gy­ve­ni­mo ma­no sau­lu­tė jau lei­džias. Kas pa­da­ry­ta, tai pa­da­ry­ta, kas ne­spė­ta ar ne­su­ge­bė­ta – taip pat ži­no­ma ir jau ne­pa­kei­čia­ma. Skau­du ty­lė­ti, pa­sa­ky­ti ata­skai­tin­gai bei pro­tes­tuo­jant pras­min­ga ir bū­ti­na bent sa­vo ar­ti­mie­siems – su kuo bu­vai, kas esi šian­dien, kuo lie­ki, su kuo iš­ei­ni, nes kiek­vie­nas tru­pi­nė­liu at­sa­ko­me, juo la­biau ne­no­rint niek­da­riams po mir­ties be­jė­giš­kai ir veid­mai­niš­kai pa­tar­nau­ti pri­pa­žįs­tant jų pa­do­ru­mą. Šian­dien, de­ja, lie­ka šird­gė­liš­ka is­to­ri­nė prie­vo­lė vis­ką ap­mąs­ty­ti, api­ben­drin­ti ir pa­sa­ky­ti, kad sie­lai bū­tų leng­viau, kad lais­ves­nis jaus­tu­mei­si, ir bū­tent tuo lai­ku, kaip sa­kė vie­nas au­to­rius, „kol dvi­vei­džiai med­kir­čiai pjau­na Lie­tu­vą kaip miš­ką“. Ty­lė­da­mas at­ro­dy­tum ir lik­tum lyg įbau­gin­tas, pri­klau­so­mas, su­lau­žy­tas ar vi­siems be­si­lanks­tan­tis, vis­kuo pa­ten­kin­tas ir so­tus pri­si­tai­kė­lis bei pa­glos­to­mas veid­mai­nis Lie­tu­vos vals­ty­bės eg­zis­ten­ci­nia­me iš­šū­ky­je, nu­ny­ki­mo me­to ma­ro puo­to­je.

Kad panagrinėtume bendravimą tarp įvairių tautų ir kultūrų, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kas tai yra tauta, kultūra, visuomenė? Tauta - istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius. Kaip matome, kiekvienai tautai yra būdinga bendra kilmė- jokia tauta negali atsirasti staiga, jokia tauta negali pasipildyti nariais iš kitų tautų- Lietuvoje gyvenantis čečėnas tikrai netaps lietuviu. Kitas kiekvienos tautos (ne valstybės) išskirtinis požymis yra jos kalba. Juk daugelio pasaulio valstybių teritorijose gyvena daug skirtingų tautų, jas viena nuo kitos nesunku atskirti ir vaikui- kiekviena tauta kalba tik jai būdinga kalba. Galime didžiuotis savo lietuvių kalba, kurią mes per penkiasdešimt pastarosios okupacijos metų išsaugojome (nors buvome stipriai rusinami) ir kuri mus skyrė nuo kitų. Deja, tuo negali pasigirti baltarusiai, ukrainiečiai. Baltarusių kalba praktiškai yra mirusi, ja daugiau kalba tik seni žmonės Baltarusijos kaimo vietovėse. Ukrainiečių padėtis gal šiek tiek geresnė, tačiau asmeniškai mane nustebino vieno sutikto ukrainiečių žurnalisto pozicija šiuo klausimu- jam nepatiko Ukrainos valdžios organų priimti įstatymai valstybinę ukrainiečių kalbą vartoti visur - parduotuvių reklamose, gatvių pavadinimuose ir t.t. „Be praeities nebus ateities!“. Labai taiklus ir prasmingas šūkis. Juk kiekviena tauta turi savo istoriją, savo didvyrius ir savo išdavikus. Žinoti savo istoriją, šaknis yra kiekvieno sąmoningo tautos piliečio pareiga.

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.