Išsamiau norėtųsi aptarti Žemaičių seniūno ir LDK maršalkos Alberto Radvilos ir Dirvėnų tijūno bei Tauragės seniūno Vaitiekaus Važinskio bibliotekas. Abi jos istorikams nežinomos, o buvo pakankamai reikšmingos ir ženkliai išsiskyrė iš išvardintų knygų rinkinių. 1593 m. Vilniuje buvo išleistas “Trenodijų” – “Raudų mirus P. Albertui Radvilai, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiui” rinkinys. Jų autoriai – Vilniaus Akademijos Mergelės Marijos sodalicijos geriausi poetai. Kas buvo šis Radvila, ar yra daugiau žinių apie jo biblioteką, sukauptą “garbei Tėvynės ir sūnaus Jono Radvilos naudai”? Katalikiškai linijai priklausęs Radvilos Radvilos Juodojo sūnus Albertas (1558-1592) atsidūrė brolių Mikalojaus (Našlaitėlio) ir Jurgio šešėlyje, ir duomenys apie jo veiklą sausoki. Mokėsi Leipcige, Romoje. Valdė dideles žemes Kauno paviete, o nuo 1583 buvo Žemaičių seniūnas. Visokeriopai rėmė katalikų bažnyčią – fundavo Vilniuje didįjį Šv. Jono bažnyčios altorių, aprūpino pajamomis Rumšiškių bažnyčią. Vadinamas Lietuvos Justinianu, nes vadovavo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo steigimui (1581). Deja, apie jo biblioteką ar joje buvusias ir išlikusias knygas informacijos trūksta. Tegalime spėti, kad raudose apdainuota biblioteka buvo laikoma jo rūmuose Kaune. Greičiausiai ji atiteko vieninteliam sūnui Jonui (Jonui IX Albertui Radvilai), minimam eilėse.

1455 m. balandžio 14 dieną Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dovanojimo rašte Radvilai Astikaičiui minimos Biržų žemės. Šiuo žmonių dovanojimo aktu (privilegija) Radvilai Astikaičiui leista anksčiau jo pirktoje žemėje apgyvendinti dovanotuosius žmones. Ši data laikoma ankstyviausia dokumentų paliudyta Biržų paminėjimo data. Miesto istorija susijusi su didikų Radvilų gimine, kuri čia šeimininkavo nuo XV a. vidurio iki 1811 m. Biržų Radvilų šakos pradininkas buvo Jurgis Radvila – legendinės Barboros Radvilaitės tėvas. Jai ištekėjus už Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto, Biržų Radvilos buvo gausiai apdovanoti ir tapo turtingiausiais bei įtakingiausiais Lietuvos didikais. Jie 1586 m. Biržuose pradėjo statyti pilį – tvirtovę ir baigė ją apie 1589 m. Nuo patrankų šaudymo tada nebesaugojo net storiausios sienos, todėl aplinkui pilį buvo supilti gynybiniai pylimai, viską juosė vandens grioviai. Ruošiantis tvirtovės statybai, 1575 m. užtvenkus Apaščios ir Agluonos upelius, Biržuose atsirado Širvėnos ežeras – seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. 1589 m. Kristupas I Radvila Perkūnas išrūpino Biržams Magdeburgo (savivaldos) teises, pastatė pirmąsias bažnyčias Radvilų remiamiems reformatams. Buvo įsteigta mokykla.

Skelbiamas Kėdainių liuteronų kunigo Heinricho Johanseno rankraštinis literatūrinis traktatas, dedikuotas kunigaikštytei Liudvikai Karolinai Radvilaitei, paskutinei Biržų ir Dubingių Radvilų protestantiškosios giminės šakos atstovei, parašytas vokiškai Kėdainiuose 1680 metais, saugomas Slaptojo valstybinio Prūsijos kultūros paveldo archyvo Karaliaučiaus istorinio valstybinio archyvo fonde. Ten pat yra ir lotyniškas šio traktato variantas, kurio turinys atitinka vokiškojo rankraščio tekstą. Į nežymius abiejų tekstų – lotyniškojo ir vokiškojo – skirtumus (papildymus, patikslinimus ar praleidimus) nurodoma skelbiamo rankraščio dalykiniuose komentaruose. Traktatas parašytas dviem kalbomis, mat adresuotas ne tik kunigaikštytei, dar tik einančiai tryliktuosius metus ir Johanseno vadinamai „žaliuojančia liauna kunigaikštiškosios giminės atžala“, bet ir jos kunigaikštysčių gubernatoriams bei ekonomams Kazimierzui Krzysztofui Kłokockiui, Stanisławui Niezabitowskiui, Johannui Richardui Fehrui ir patarėjams Morsteinui ir Reygeriui (jų vardai nenurodomi), kurių vieni galėjo nemokėti vokiečių, gimtosios kunigo Johanseno, kalbos, ir jiems turėjo būti skirtas lotyniškasis variantas.

Z. Kuchovičius rašo XVI a. didžiosios kunigaikštienės –karalienės biografiją, tobulai ,,įsijautęs” tik į savo laiko ir aplinkos moterų elgesį. Anos epochos supratimas, ką tik žuvusios karalienės Elžbietos vietoje atsidūrusios Barboros Radvilaitės nuotaikų ir išgyvenimų suvokimas Z. Kuchovičiui svetimas, nenaudingas, todėl jo ir nėra. Daug autorių: Orzechowskio, Rysinskis, Gornickis, Starovolskis, Okun, Stryjkovskis, Balinskis, Jasnovskis ir kiti apie karalienę Barborą rašo, parodydami jos gerą išauklėjimą, pamaldumą ir santūrumą. Todėl Z. Kuchovičius negalėjo išsiversti, neatvilkęs iš Krokuvos purvyno garsiosios Dianos di Cordona ar kitos panašios rūmų damos ,,titulo” – ,,meretrix magna” (,,didžioji ištvirkėlė”). Jeigu Lenkijoje tokių buvo, tai kaip galėjo nebūti Lietuvoje? Reikia pasistengti, kad Lietuvos ,,džiunglėse” nebūtų gražiau kaip Lenkijos ,,nedžiunglėse”. Tas pat su karalienės Bonos burtininkėmis, rūmų tarnautoja Svinska ir šmeižtų nešiotoju Lobockiu –juos visus ,,perregistruoja” į Radvilų valdas, nors Zavichosto kaštelionaitė Svinska gal nė nežinojo kurioj pusėj Lietuva yra. O apie burtininkėmis susirūpinusią Boną Žygimantas Augustas savo laiške Radvilai Juodajam aiškiai parašė. Kas ką būtų sugalvojęs, esant tokiam priešiškumui, pats Žygimanto Augusto vedybų faktas yra nepaneigiamas kunigaikštytės Barboros dorumo ir jos asmens vertės įrodymas.