Pasakos

Kartą ji nuėjo prie šulinio ir pamatė senelį, mėginantį pasemti vandens. Elenytė prilėkė prie jo ir pasiūlė padėti. Senelis atsidėkodamas padovanojo jai auksinį žiedą. Mergina norėjo kažkam išsipasakoti apie savo sunkų gyvenimą, todėl ji pasiguodė šiam seneliui. Šis, atidžiai ją išklausęs, paslaptingai ištirpo ore. Grįžo namo Elenyte su gražia senelio dovana ir viską papasakojo tėvui, o pamotė, išgirdusi viską, atėmė iš Elenytės žiedelį. Tuoj pat tokio žiedelio užsigeidė ir Eglė. Pamotė pasiuntė ją prie šulinio ir pasakė, ką reikės daryti. Eglė prie šulinio pamatė tą patį senelį, semiantį vandenį. Jis paparšė Eglės pagalbos, bet toji atšovė, kad senelis pirma duotų žiedelį, o po to ji padės. Senelis supyko, suplojo rankomis ir praskrido virš Eglės kaip viesulas, ir toji pradingo.

Oliveris - tai mažas rudas kačiukas, vienas atsidūręs milžiniškame Niujorke. Bet jis sutinka Dodžerį ir jo draugus šunis, kurie pamilsta jį ir priglaudžia. Oliveris ir jo draugai gal ir būtų laimingi, jeigu ne žiaurus ir klastingas ponas Saiksas...

Seniai seniai danguje gyveno dievai. Taip kaip ir žmonės jie statėsi namus, dirbo (kiekvienas jų turėjo savo darbą). Jie elgėsi labai panašiai kaip žmonės. Tik darbas buvo kiekvienam dievui atskiras, pavyzdžiui, ugnies dievas turėjo rūpintis viskuo, kas susiję su ugnimi: kur turi būti gaisras ar kur turi užgesti koks laužas. O augalų dievas turi rūpintis viskuo, kas susiję su augmenija: kur koks augalas turi augti ar nudžiūti. Taip ir kiti dievai, kiekvienas turėjo savo rūpesčių. Į darbą, kaip ir žmonės, jie važinėdavo automobiliais, tik nepaprastais, o ypatingais, labai greitais, kad galėtų visur pasaulyje suspėti. Tik vienas vandens dievas gyveno neturtingai ir neturėjo pinigų gerai ir brangiai mašinai.

Ne taip seniai gyveno didelė turtinga šeima: ponas, ponia ir trys jų dukros. Gyveno laimingai, vargo ir nelaimių nežinojo. Jie turėjo viską, ko tik širdis geidė: didelį namą su nesuskaičiuojamais turtais, gražia alėja, kur mielai žaidė mergaitės, daug puikių tarnų. O svarbiausia - jų šeimoje vyravo meilė ir supratimas. Kartą ponas Matejus panoro padidinti savo turtus. Jis norėjo tapti ne tik dar turtingesniu, bet dar galingesniu. Jis svajojo atrasti tokį būdą, kuris akmenį auksu paverstų. Tam reikėjo daug lėšų ir jėgų. Ponas pamiršo šeimą, vaikus. Jis vis dirbo ir dirbo - bandė išrasti stebuklingą būdą auksui gauti.

Pamotė ir jos dukros nieko negalėjo suprasti. Ir tada Maša viską papasakojo joms. Kada jos viską išgirdo, ėmė juoktis. Joms buvo labai juokinga, kad Maša turės pildyti varlės norus. Taip Maša gyveno devynias dienas. Dešimtą rytą varlė paprašė, kad ji nukirstų jai galvą. Maša nenorėjo to daryti, nes varlė padėjo, kada reikėjo pagalbos. Bet varlė priminė pažadą, ir mergaitė turėjo nukirsti jai galvą. Ir staiga prieš ją atsistojo gražus jaunuolis. Jis papasakojo apie savo gyvenimą ir piktus burtus. Jaunuolis visiems pasakė, kad nori vesti Mašą. Kada pamotė ir jos dukros sužinojo apie šitą stebuklą, jos visos iš karto sprogo iš pykčio.

Aukštai aukštai Paryžiaus katedros bokšte, pasislėpęs nuo žmonių akių gyvena paslaptingas varpininkas vardu Kvazimodas, kuris dar vadinamas Paryžiaus katedros kupriumi. Jam dvidešimt metų ir visą savo gyvenimą jaunuolis praleido savo žiauraus ir klastingo globėjo, teisėjo Klodo Frolo, uždarytas katedros varpinėje, nes jis... pabaisa, nepanašus į kitus žmones. Jo veido bruožai iškreipti, kojos trumpos ir šleivos, o ant nugaros kėpso kupra. Vieninteliai Kvazimodo draugai - trys akmeninės pabaisos - chimeros, kurios atgyja tik jam vienam ir tik su juo šnekasi. O apačioje šurmuliuoja gyvenimas. Vienišas Kvazimodas trokšta atisidurti tarp žmonių. Aikštėje kuprius atsiduria pačiame šventės verpete ir tada prasideda istorija...

Gyveno kartą didelė daugiavaikė debesų šeima. Ji buvo iš Kamuolinių debesų giminės, labai garbingos ir garsios visame pasaulyje. Tėvai stengėsi tinkamai auklėti savo vaikus, gerbė protėvių tradicijas. Kiekvienas debesėlis turėjo savo pareigas. Tėvai griežtai stebėjo, kad visi darbai būtų atlikti laiku ir tinkamai. Nes dėl menkos klaidelės galėtų stipriai sutrikti planetos Žemės sveikata. Mergaitės-debesytės globojo augalus, berniukai-debesiukai rūpinosi upėmis ir ežerais. Mamytė, Kamuolinė Debesienė prižiūrėjo vaisius ir daržoves, o tėtis, Kamuolinis Debesis valdė vandenynus. Vaikai stengėsi nesupykdyti tėvelio, kitaip jis pradėdavo rūstauti ir vandenynuose kildavo audros. Siaubinga liūtis niokojo viską aplinkui. Kol tėtis nurimdavo, vaikai slėpdavosi po mamytės prijuoste.

Ėjo kažkur du keliautojai. Staiga vienas iš jų pamatė piniginę. Pakėlė jis savo radinį ir nustebo: piniginėje buvo daug pinigų.

- Žiūrėk, - pasakė jis savo draugui,- aš radau piniginę su pinigais.

- Pasakyk geriau - mes radome, juk mes keliaujame kartu, o aš manau, kad kelionėje keliautojai turi dalintis ir laime, ir nelaime.

- Kaipgi! - ėmė prieštarauti pirmasis keliautojas. - Aš radau piniginę, reiškia ji yra mano. Ir su tavimi nesidalinsiu.

Gyveno kartą viena mergaitė, kuri galvojo, kad ji yra pati gražiausia ir protingiausia. Tiesą sakant, taip ir buvo: ji tikrai buvo labai graži ir labai gražiai šoko. Ji gerai mokėsi, tik vieno dalyko - geografijos nemokėjo. Tėvai jai dažnai sakydavo, kad geografija - labai reikalingas mokslas, bet ji galvojo: ”Kam aš tą geografiją mokysiuosi. Man gi nereikės važiuoti labai toli, o jei reikės - važiuosiu traukiniu ar automobiliu. Geriau aš šoksiu!” Taip ji ir gyveno visą laiką šokdama ir nemokėdama geografijos. Vieną dieną ji atėjo namo ir nerado savo mylimiausios katytės. Visur pažiūrėjo, bet niekur nerado. Ką dabar daryti? Reikia eiti ieškoti. Bet kur eiti? Dabar ji suprato, kodėl reikėjo mokytis geografijos. Bet, deja, buvo per vėlu - reikėjo kažkur eiti ieškoti katytės. Mergaitė taip mylėjo savo katytę, kad buvo pasiruošusi padaryti viską, kad tik ją rastų.

Šiuolaikinėje Japonijoje pasakos įvardijamos terminu minwa (liaudies pasakojimai), kuris, lyginant su europietiška tradicija, apima praktiškai visus stambiuosius pasakojamosios tautosakos žanrus. Tačiau kasdienio gyvenimo praktikoje vartojamos dvi sąvokos - mukashibanashi ir densetsu. Terminu mukashibanashi (senovės pasakojimai) vadinamos visos stebuklinės, buitinės, juokų ir kitos pasakos. Jų struktūra panaši į mūsų kraštų pasakos struktūrą, bet pasakojimas yra daug dinamiškesnis, pradžią ir pabaigą sudaro beveik nekintančios formuluotės, kartojasi nuolatiniai frazeologiniai junginiai, visiškai nėra dialogų arba jų labai nedaug. Daugelyje siužetų kasdieniškos gyvenimo situacijos su dideliu išradingumu keičiamos į netikėtas, nelauktas, tuo pat metu įvedant švelnų humorą ar pajuokavimus. Šiose pasakose dar galima atsekti ankstyvuosius liaudiškojo tikėjimo elementus, kai žmonės tikėjo į savo toteminius protėvius (lokio, drakono vaikas, mergelė-gervė), randama gana daug ankstyvojo šintoizmo religinių maginių ritualų, kurių pagrindiniai veikėjai yra sudievintos gamtos jėgos (saulė, vėjas, vandens, kalnų dvasios).

Atėjo žiema. Apsidairė, ar visi medžiai ir žolės numetė vasaros parėdus, ar išbarstė sėkleles, ir jas šiltai apklojo. Apsidairė, ir visą žemę apklojo sniegu, upes ir ežerus sukaustė ledu.
Stūkso sustingę nuo šalčio miškai, sodai. Ir, ta, mažytė žolytė miega, kietoje sustingusioje žemėje. Miega ir sapnuoja apie vasarą, kaip smagu buvo augti, mėgautis saulės spinduliais. kaip tarp medžių šakų, ir žolių, slapstėsi paukšteliai, vaikus perėjo, savo giesmelėmis visus džiugino.

Prieš daugelį metų gyveno viename kaime gydytojas. Jis labai mėgo visokias brangenybes ir brangakmienius. Gydytojas kartą ėmė galvoti: "Jei aš pagydau turtingą žmogų - jis man dosniai atsilygina, o jei vargšą - beveik nieko negaunu." Ir nenorėjo jis nuo to laiko priiminėti neturtingų žmonių, slėpėsi nuo jų, nes susirgusių vaikų motinos vaikščiojo paskui jį maldaudamos išgydyti jų vaikus. Bet godus gydytojas atsisakydavo padėti neturtingiems žmonėms. Kartą susirgo pats gydytojas. Kažkas turėjo jį slaugyti. Nė vienas turtuolis nenorėjo apie jį nė girdėti. Viena neturtinga našlė jo pasigailėjo ir priėmė į savo namus, kuriuose dažnai nebūdavo net duonos kąsnio. Našlė slaugė gydytoją, kol jis pasveiko.