Pasakos

Karalaitė Snieguolė gyveno puikiuose rūmuose kartu su pikra pamote karaliene. Pamotė jos nemylėjo, vertė dirbti pačius juodžiausius darbus ir dėvėti skarmalus. Snieguolė ryžosi bėgti. Ji apsigyveno miške, nykštukų trobelėje. Tačiau pamotė ją surado. Mergaitė atsikando užnuodyto obuolio ir užmigo mirtinu miegu. Ją pažadinti galėjo tiktai tikros meilės bučinys. Staiga nykštukai nustebę pakėlė galvas: kažkur tolumoj dundėjo žirgo kanopos ir buvo girdėti skambus vyro balsas.

Gyveno kartą sau Jungiklis. Jis buvo mažas mažutėlaitis, o be to dar ir juodas.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lemputė. Ji buvo didelė didelė, ryški, pasipuošusi nuostabiu gaubtu. Tad visai nenuostabu, kad Jungiklis ją įsimylėjo.
Jam labai patiko mylimosios charakteris. Ji tai užsiplieksdavo - ir tada atrodė linksma ir nerūpestinga, tai užgesdavo - ir atrodė susimąsčiusi ir švelni.
Lemputė kabojo kambario centre, o Jungiklis riogsojo kampe, kur tegalėjo tik dūsauti. o Lemputė jam tik koketiškai mirksėjo. Bet kartu būti jie negalėjo. jungiklis nepaprastai kentėjo.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lango Stiklas, kuris atrodė blankiai, buvo nei koks. Jo netgi niekas nepastebėdavo, nebent kartais kas nors apšaukdavo.

Gaspadine vien pasikepe žosė po peč' ėr ėšėje liuobtės'. Pakepe, saka:
- Kol' ėškeps, aš pasėliuobs'.
Ain jin apsėliuobs, sosėtionk čėgonė tarpdory:
- Poniut', ge tamst nepažįst' Žosinska Jona? Gėvena Pečėnyk', on
Terbons' ėšsėkrauste.
- Aik to, - saka, - no mana galvos! Aš nepažįst nė kokia ta Jona, nė
kokia Žosinska! Aik to, aik tėk no mana galvos!
- No ka nepažįst', poniut', tė sodiev, ka nepažįst'.
Ėr ėšėje.
Paskiau ji jo pabuvs saka:
- Reik' traukt' to žųs' ėš po pečios, jo bos ėškeps.
Pradara peč', ka dyks tas pečs'! Tad ji soprata, koks tė Jons Žosinsks.

Kartą gyveno trys broliai. Jie neturėjo tėvų. Jų tėvai žuvo kariaudami su velnių karaliumi Memfosu. Todėl broliai norėjo atkeršyti už tėvų mirtį, bet neturėjo kariuomenės ir visai nežinojo, kaip kariauti. Tada broliai nusprendė išjoti į tolimas žemes ieškoti žmonių, kurie galėtų įstoti į jų armiją, kartu jie norėjo įgyti patirties, kad žmonės tikrai patikėtų, kad jie esą karvedžiai. Vyresnysis brolis Orinas pasakė, kad visiems trims reikia joti skirtingais keliais. Taip jie ir padarė. Jauniausias brolis jojo per žemes, plaukė per marias. Ir pasiekė jis mišką, sustojo ten pailsėti. Staiga iš kažkur išniro senas senas senelis, kuris paprašė valgyti ir gerti.

Tai pasaka apie gražuolę Aurorą. Ji pamilo princą Filipą. Piktoji ragana Diabolina užkeikė ką tik gimusią karaliaus dukrelę Aurorą. Ji išbūrė, kad mergaitė, sulaukus 16 metų ratelio verpste įsidurs pirštą ir mirs. Gerosios fėjos užtikrino, kad Aurora nemirs. Ji užmigs ir miegos kol ją pabučiuos. Taip ir atsitiko. Princesė miegojo šimtą metų, kol ją pabučiavo princas Filipas.

O buvo taip. Aušo diena. Visos gėlės skleidė savo mažus žiedelius, dilgėlė irgi kėlėsi iš savo pilko sapno. Ji neturėjo ką parodyti šiam pasauliui, bet ši dilgėlė buvo kitokia. Ji be galo troško laimės.
Tą patį rytą piktžolė paklausė vėjo:
-Atsakyki man, vėjau, kodėl aš neturiu žiedų? Kodėl manęs niekas nemyli?
-Sunkus klausimas, - tarė šiaurys. - Bet jei nori būti lyg gėlė, turi eiti į pasaulį. Gal ir rasi savo laimę!
-Laimę? - nustebo žolelė.
Ir išėjo dilgėlė į pasaulį laimės ieškoti. Nuėjo pas varnėną:
-Dangaus karaliau, ar nematei mano laimės?
-Kodėl manęs to klausi? - tarė varnėnas ir nuskrido savo keliu.
Eidama toliau ji sutiko upę:
-Vandenėli, kur mano laimė? Gal tavyje nuskendo?
-Ne! - tarė upė. - Tavo laimė kažkur toli.

Vieną kartą mažasis brolis sėdėdamas ant palangės, pamatė atšliaužiantį žaltį, kuris buvo labai silpnas. Jis lenkė galvą į vieną ir į kitą pusę ir graudžiai verkė. Pagailo vaikučiui to žalčio. Jis priėjo arčiau, norėdamas paimti tą žaltį, parsinešti jį namo ir pagydyti. Staiga žaltys pasivertė ragana ir suėdė tą vaikelį. Parėję namo, broliai rado tik kraujo klaną. Išsigando broliai, ėmė garsiai šaukti ir ieškoti mažojo broliuko. Viską, kas atsitiko, papasakojo pelė, kuri viską matė. Ji perspėjo, kad tas žaltys labai piktas ir galingas. Vyresnieji broliai vis dėlto nusprendė ieškoti mažėlio. Jie šiltai apsirengė, pasiėmė maisto ir išėjo. Ilgai jie keliavo. Juos klaidino kažkieno pėdos, gąsdino pelėdos. Jie perėjo pelkes, įveikė sniego bei smėlio audras.

Ši istorija apie neturtingą, bet gerą vaikiną Aladiną ir gražiąją princesę Žasminą. Istorija prasideda tada, kai Žasmina pabėga iš pilies ir atsiduria Agrabacho turguje. Ten ją išgelbėja nuo pikto pardavėjo jaunuolis Aladinas. Taip prasideda Žasminos ir Aladino draugystė...

Kartą buvo grybų karalystė, kurią valdė ne bet koks, o pats storiausias ir pats griežčiausias karalius Baravykas. Nuo senų senovės grybai kariavo su kirmėlių karalystės gyventojais. Tiek abiejų šalių karaliai, tiek piliečiai pykosi vieni su kitais. Dažnai kildavo karai, vykdavo ilgametės kovos. Daugybė grybų sukirmijo, žuvo kovose. Daug grybienų liko našlėmis, o grybukai augo be tėvų. Kirmėlės tiek nuostolių nepatirdavo, nes jos buvo išradingesnės, stipresnės ir labiau patyrusios kovose. Stipriausia iš jų buvo Kirmėlė Kirmėlaitė, kurios niekas nugalėt neįstengė. Ji buvo išdidi, sumani ir tikra gražuolė: oda rausva, švelni, bet tokia tvirta, kad jos pradurti niekas neįstengė. Kirmėlė Kirmėlaitė labai didžiavosi savimi, nes jos visi bijojo.

Iš pradžių Antonio labai apsidžiaugė, bet paskui suprato, kad nieko jis nenori ir pasiūlė jai kartu pavakarieniauti. Ir atsirado daug visokiausių patiekalų. Jaunasis dailininkas buvo labai alkanas ir visai užmiršo apie savo naująją draugę. O fėja nepastebimai išnyko. Vaikinas, pastebėjęs, kad draugės nėra, labai susigėdo. Ir tada jis sau tarė, kad kitą kartą viskas bus kitaip. Bet kada vėl atėjo fėja, Antonio niekaip negalėjo sugalvoti antro noro. Jis labai norėjo turėti gražų namą, kur jie abu galėtų laimingai gyventi, bet jis paprašė tik kelių monetų popieriui ir pieštukams nupirkti. Fėja išpildė ir šį norą ir vėl, nieko nesakiusi, išnyko. Trečiąjį kartą, kada vėl ateis fėja, Antonio nusprendė pasakyti jai apie savo meilę, ir tegu būna taip, kaip ji norės. Bet kada vėl atėjo fėja, jis pagalvojo, kad yra nevertas jos meilės. Ir vėl Antonio nežinojo, ką pasakyti fėjai, ir tik pasakė, jog jaučiasi labai vienišas. Ir vėl fėja išnyko nieko nepasakiusi.

Gražuolė davė priesaiką ir turėjo jos laikytis... Už tai, kad buvo paleistas jos sergantis tėvas, jai teko likti Pabaisos belaisve... Amžinai. Nors ir labai nelaiminga, Gražuolė pasiryžo nelaužyti duoto žodžio. "Atrodo, aš pradedu prisirišti prie jo," - pamanė Gražuolė stebėdamasi savim. Pati nustebusi, kad ėmė jausti palankumą šiai šlykščiai būtybei. Taip, tai ne gražuolis princas, bet turi daug gerų bruožų. Matydama, kad pabaisa miršta, Gražuolė nulenkė galvą ir sielvartingai pravirko. Tą pačią akimirką viską aplinkui užliejo keista šviesa. Ir staiga, tarytum palytėtas stebuklingos lazdelės, siaubūnas pavirto gražuoliu princu.

Gėlės ir medžiai, smilgos ir krūmai ruošėsi Saulėgrąžos karnavalui, kuris kasmet trunka po kelis mėnesius...
Kiek čia buvo rūpesčių, kiek paslaptingumo, šnibždėjimosi apie papuošalus, kvepalus, apie karnavalo karalienės rinkimą!
Aguona siuvosi raudoną čigonišką sijoną, Ieva pasidabino baltu nuotakos šydu, kaštonas ruošėsi vaidinti daugiašakę žvakidę, o drovioji Ramunėlė rikiavo savo lapelius porom ir ne porom - ji buvo būrėja (juk ne veltui ir žmonės mėgsta jos lapelius skabyti ir žodžius "myli" - "nemyli" šnibždėti). Kiek sumanumo, kiek spalvų čia reikėjo, kad viešpatautų džiaugsmas ir linksmybės! Net patvorio Varnalėša ir ta prie žalios savo suknelės prisisiuvo pilkšvas sagas...