Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti – virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros – virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį per vaikų santuokas. Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Bizantijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes.

Nuo senų senovės giria lietuviams buvo maisto aruodu, o medžioklė buvo visų lietuvių verslas, tačiau suskilus visuomenei į klases, medžioklė tampa tik privilegijuotų asmenų pradžioje verslo, o išnaikinus ir girias, ir žvėris, tik privilegijuotų asmenų pramogų objektu. 1588 m. Lietuvos Statute taip pat numatytos bausmės ir piniginės baudos už svetimų žvėrių sumedžiojimą: už stumbrą – dvylika rublių grašiais, už briedį, danielių ar elnią – šešis rublius grašiais, už mešką arba laukinį arklį – tris rublius grašiais, už šerną – rublį grašiais, už stirną – kapą grašių. Ypač žiauriai buvo baudžiama už padarytus bitynams nuostolius, – už drevės medžio su medumi sunaikinimą, būdavo atskaitomi šeši rubliai grašių, o jei pagaudavo su įkalčiais, pasmerkdavo miriop. Aplamai, tais laikais įstatymai buvo griežti, bet teisingi – jei šlėktą nužudydavo gauja, tai mirtimi bausdavo visą gaują, bet už vieną šlėktą nukirsdindavo ne daugiau trijų galvų, o kas šlėktą sumušdavo ar sužeisdavo, tam viešai nukirsdindavo ranką…

Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, “patrauklios išvaizdos, skanių ir maistingų valgių gaminimo technologija”, – kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija, (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašinėlė). Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, – ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsi, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius ir, matyt, ne tam, kad jais iš patrankų į žvirblius šaudytų…Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius, vėlgi, ne tam, kad vėliau tik Sartuose lenktyniautų, Maskvai varškę spaustų ar vokiečius dešras gaminti mokintų…

Atskirai reikia paminėti Klaipėdą, kuri iki karo garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais promenadų takais su kavinėmis (Klaipėdon su restoranų įrengimu ir virtuve susipažinti atvykdavo įvairių Europos tautų kulinarai ir restoranų savininkai). Klaipėdoje kulinarinė kultūra vystėsi daugiausia anglų, olandų, taip pat vokiečių, truputį prancūzų, kuršių ir žemaičių virtuvių įtakose. Čia buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių. Net dabar pasaulyje žinomi garsieji Memelio strimėlių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, ruginės tešlos abese keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys – Memelio štufatas, (nereika turėti rusiškos baimės žodžiui “Memelis”, – tai senovinis baltų žodis, reiškiantis tykų, nešnekų, ramų.

Pajūrio gyventojai pirmiausia turėtų dėti ant stalo kuršiškai rūkytą ungurį, (bet jokiu būdu ne tą šių dienų virtai keptą koncerogeninį nuodėgulį, kurį Kuršių nerijoje nesvietiškai brangiai pardavinėja Kuršių neriją apgyvendinę atkakėliai iš Lietuvos žemyno, už tą virtą koncerogeną prašydami virš 100 litų. Pav. Vokietijoje už tokius pinigus galima tris didžiausius ungurius gauti). Antra vertus, taip, kaip dabar nemokšiškai yra rūkomi unguriai, t.y. kepami karštuose dūmuose, jie gali būti valgomi tik tą pačią dieną ir tik karšti, nes palaikyti šaldytuve, jie praranda savo skonines savybes ir tampa skoniu panašūs į rūkytas kempines, – įdomu, kodėl šito nepastebi sveikatos centro darbuotojai, o gal jiems yra neišsivystę skonio receptoriai?

Žemaičiai iškart turėtų dėti ant stalo smetoną ir smetonos sviestą, tai visai kitokio skonio, kvapo ir konsistencijos gaminys, nei grietinė ir grietinės sviestas (skiriasi ir gamybos technologija, kurios nūnai neišmano sovietinius mokslus baigę pieninkystės technologai). Būtiniausiai dėkite ant stalo kastinį su virtomis bulvėmis, – šitokio originaliai šviežiai aštraus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai. Nemažiau pasaulio gurmanai stebėsis, gardžiuodamiesi išvirtomis su lupena bulvėmis, pasidažydami į kanapių (Lietuvos policininkai yra tikri neišmanėliai, neleisdami auginti lietuviškų kanapių, kurias tūkstantmečiais ir rūbams, ir maistui naudojo ir vartojo lietuviai, nepatapę jokiais narkomanais) spirgutį ar sėmenų spirgynę. Dar daugiau juos nustebinsite, patiekę žymųjį rūkytą avienos kumpelį, žemaitišką “palendvicą” (žemaitiškai rūkyta nugarinė), žemaitiškai kraujuje nokintą kadagiais gardintą rūkytą jaučio liežuvį ir namine su bulvėmis duona, kepta ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu.

Suvalkiečiai, be jokių dvejonių, labai didžiuodamiesi ir riesdami nosį bet ką gali vaišinti savo nepakartojamu ir vieninteliu visame pasaulyje skilandžiu (tik ne tuo, kur fabrikai gamina) su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant klevų lapų, – šitokio fantastiško skonio mėsos gaminio jokia pasaulio tauta nemoka pagaminti. Nepakartojamo, idelaus skonio daratos, kindziuliai, rūkyti kumpiai ir išpjovos, įvairiausios, galinčios pakerėti žymiusius pasaulio gastronomus, rūkytos dešros. Baršteliai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis kepta antis, pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su liepžiedžių arbata ir liepų medumi – ką nori sužavės. Ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto ant juodųjų serbentų lapų pumpurėlių.

Socialistinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje įdiegė iškreiptą gastronominę estetiką. Net ir šiandien pastebimai pasireiškia sovietinio “obščepito” įtaka visur – maisto produktų ir valgių pasirinkime, įgytuose ir jau “savais” tapusiais skoniuose ir valgymo įpročiuose, patiekalų pasirinkime, jų puošime ir patiekime. Tai suprantama, nes nuo vaikystės įprasti, vieni ir tie patys maisto produktai (teisingiau, košmariškas jų nebuvimas sovietinėse parduotuvėse), jų kasdienis skonis ir kvapas sekė visą gyvenimą. Taip įprotis tapo antrąja natūra, antrąja prigimtimi, nežiūrint į tai, kad ji neatitiko nuo amžių pripratusių prie savo nacionalinės virtuvės valgių lietuvių poreikių. Sovietinė diktatūra maisto vartojime dar tebėra taip įaugusi į lietuvių buitį, kad nūnai, kai maisto parduotuvėse galima rasti beveik viso pasaulio maisto produktus, tik dabar, po truputį, labai atsargiai pradedama išsivaduoti nuo senųjų rutininių įpročių, pripratimo savo racione naudoti vienus ir tuos pačius maisto produktus, nors čia pat, toje pačioje parduotuvėje, toje pačioje lentynoje žmogus gali pasirinkti žymiai pigesnį ir daug vertingesį maisto produktą.