Liūdesys dėl epochos ir užmirštos išminties klodai
Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą. Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai sovietinei erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų – daug visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių Shakespeare’o eilučių. Tam tikrų asociacijų šios eilės gali kelti ir su nūdienos Lietuva – ypač pirmoji šio soneto strofa. Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio gelmių genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja ištrauką iš Giuseppe’s Verdi arijos ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą. Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas. Jie abu įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs Niccolò Machiavelli’o pavidalu – Shakespeare’o „Otelo“ personažas Jagas sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavelli’į.
