Jūsų vaikas – bendrauja ar mygtukus spaudo?

Tegu “išsikrauna”

Žaidimai mažina nerimą, emocinę įtampą, padeda išlieti pykčio ir nepasitenkinimo jausmus, sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Taigi nestabdykime triukšmaujančių, bėgiojančių ir kitaip “galvom einančių” vaikų – tegul “išsikrauna”.

Žaidimas – tai savotiškas ir puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas. Psichologo J.Piageto nuomone, žaidimai parodo vaiko pastangas orientuotis tikrovėje, žaidžiant atsiskleidžia pažintiniai procesai, sprendžiamas konfliktas tarp individualaus pasaulio suvokimo ir tikrovės. Žaisdamas ir fantazuodamas vaikas gali išmėginti tokius elgesio būdus, kokie iš tiesų neįmanomi. Pavyzdžiui, žaisdamas karą kompiuteriu, jis susprogdina miestą, sunaikina priešo kariuomenę, bet išvengia atsakomybės už savo veiksmus. Žaisdamas šeimą, vaikas gali pažeisti tėvų nustatytas taisykles ir nebijoti, kad už tai bus nubaustas. Imituodami mokyklą, vaikai gali tapti ir valdingi mokytojai, ir neklaužados mokiniai, ir kaprizingi klasės draugai. Jie gali patekti už realaus pasaulio ribų, kurias nubrėžia suaugusieji, bendraamžiai, taip pat ir instinktyvi pavojaus, rizikos baimė. Žaidimas tampa intelekto raidą skatinančiu tyrinėjimu, kai vaikas kūrybingai sprendžia problemas, ugdo savo išradingumą, nes žaidimo sąlygos leidžia laisvai eksperimentuoti ir nesilaikyti įprastų reikalavimų. Svarbu, kad vaikas, paklusdamas savo vaizduotei, dažnai keičia tikslus, reikalaujančius naujų priemonių. Todėl sunkumai žaidimo metu priimami netgi džiaugsmingai, kaip būtini – be jų atsibostų žaisti.

Žaidimas turi skatinti vaiko kūrybiškumą, suteikti veiksmų laisvę, raginti bendrauti. Dvi pirmąsias sąlygas kompiuteriniai ir elektroniniai žaidimai išpildo su kaupu. Tačiau kaip su bendravimu?

Vaikystėje pradedame suvokti moralines ir etines normas bei socialinius vaidmenis. Taip pat mokomės suprasti kitų žmonių jausmus, nuomones, reikšti savąją. Šių “mokslų” šaltinis – vaiko ir kitų žmonių tarpusavio santykiai, bendri žaidimai su kitais vaikais suaugusiais.

Vaiko gebėjimai bendrauti ugdomi tada, kai žaidžiama pasiskirsčius vaidmenimis. Taip sudaromos sąlygos formuotis valingam elgesiui ir savimonei. Jei vaikas nežaidžia su kitais vaikais, kyla pavojus, kad išaugs nesugebantis bendrauti žmogus. Daugelis psichologų teigia, kad vaikas, kurį laiką augęs vienas arba pernelyg rūpestingai saugotas nuo kiemo vaikų, gali išmokti svarbiausių socialinių įgūdžių ir vėliau: vaikai labai gerai sugeba prisitaikyti. Tačiau tie, kurie ankstyvoje vaikystėje žaidžia su bendraamžiais, svarbios ir įvairialypės patirties įgyja daug lengviau. Tyrimų duomenimis, vaikai, augę nuošaliuose vienkiemiuose, net per dvejus metus pradinėje mokykloje nepasiveja savo bendraamžių gebėjimų suprasti kitus žmones.
Kompiuterinių ir kitų technologijų reikšmė mūsų gyvenime neginčijama. Šiandien priklausomi nuo kompiuterio tampa įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties žmonės. Tačiau yra kitaip, kai su tuo susiduria vaikai.

Pavojinga, kai vaikas žaidžia tik su kompiuteriu. Tada jis mažiau bendrauja su kitais. Atsibodo žaisti – išjungi kompiuterį, paslepi į stalčių elektroninį žaisliuką. Panorėjai ką nors globoti – “pamaitini” elektroninį gyvį. Taip paprastai nepasielgsi su kitu vaiku ar suaugusiu. Kompiuteriniai žaidimai riboja bendravimą: čia nereikia derinti taisyklių, apginti savo nuomonės, nėra su kuo ginčytis, dalintis žaislų.

Taigi galima daryti prielaidą, kad paveiktas naujų technologijų, vaikas rizikuoja augti egocentriškas, nesugebąs prisitaikyti prie kitų. Į šią prielaidą verta atsižvelgti. Žaidžiant vien kompiuteriniais žaislais, prarandamas esminis žaidimo elementas – emocijų mokykla. Gyvas žaidimas su kitais vaikui teikia ne tik malonių ir įdomių išgyvenimų, bet leidžia mokytis įvairių vaidmenų, išreikšti savo baimes ir fantazijas, bendrauti sudėtingose situacijose.

Kompiuterinių ir elektroninių žaidimų pavojai:

· Atsitraukęs nuo kompiuterio ekrano, vaikas būna lyg apdujęs, apspangęs, nesugeba greitai grįžti į realybę.

· Kyla konfliktų su tėvais ar kitais suaugusiais; prie kompiuterio dažnai užsimirštama, ir vaikas nori nenori viršija skirtą laiką.

· Genda akys: skaitydamas knygą, vaikas dažniau atitraukia nuo jos žvilgsnį, nei žaisdamas kompiuteriu.

· Vaikas mažiau juda, o vaikystėje judėti – labai svarbu: formuojasi kaulai, raumenys, laikysena, judesių koordinacija ir t.t.

· Pernelyg ilgas sėdėjimas prie kompiuterio gali paveikti ir kalbos raidą – ekrane ”kalbama” vaizdais, garsais, ir vaikas neturi galimybės pats formuluoti mintis bei jas pagrįsti.

· Prilipę prie ekrano vaikai rečiau bendrauja su draugais, tėvais, mažiau mokosi.
Vaikus dar galime apsaugoti nuo priklausomybės kompiuteriui – nepraleiskime to laiko! Dar ne vėlu! Mes, šalia esantys suaugusieji, nulemsime, ar vaikas į kompiuterinius žaidimus žiūrės normaliai, ar jie taps jam viena iš galimybių pabėgti nuo tikrovės.

Psichologė Aistė VALIONIENĖ