Interneto dienoraščiai: lavina pajudėjo?
„Weblogai”, dar vadinami „bloggais”, arba, kalbant lietuviškai, – interneto dienoraščiai pasaulyje vis labiau populiarėja. Nemokamas talpinimo paslaugas jiems teikiančiuose tinklapiuose „weblogų” yra milijonai. Dar – galybė tokių, kuriuos žmonės susikuria savo serveriuose ar išsinuomotoje vietoje.
Lietuviški interneto dienoraščiai irgi sparčiai populiarėja. www.livejournal.com, teikiančiame jų talpinimo paslaugas, esančioje virtualioje bendruomenėje „Lietuva” tokių – daugiau nei 90. Dar apie 10 yra savuose puslapiuose, keletas – www.blogger.com.
O kam jie reikalingi?
Interneto dienoraščiai pirmiausia gali sudominti tuos, kurie nori kurti savo asmeninį puslapį ir kartu išsiskirti iš kitų. „Aš, tiesą sakant, norėjau tiesiog susikurti asmeninį puslapį”, – pasakoja vieno draugo „lietuvišku BlogMonsteriu” pavadintas Gobbitas, vienas pirmųjų Lietuvoje susikūręs interneto dienoraštį www.gobbitas.lt. Pasak jo, tokį dienoraštį turėti paprasčiau ir geriau nei asmeninį puslapį. Kad ir kaip uždegtų interneto tinklapių kūrimo galimybės ir pirmieji mėginimai darbuotis su įvairiomis puslapio kūrimo programomis, anksčiau ar vėliau daugeliui asmeninių tinklapių savininkų išsenka idėjų srautas ir, atrodytų, nebelieka, ką galėtum talpinti. „Weblogas”, pasak Gobbito, yra išeitis – jame tiesiog rašai tai, ką nori. „Bet kokiu atveju kitiems tai bus įdomu. Juk daugybei žmonių knieti pažvelgti į kito gyvenimą pro rakto skylutę, kuri šiuo atveju ir yra „weblogas”, – sako jis.
Be to, interneto dienoraščiai domina žmones, turinčius įvairių minčių ir norinčius paskelbti jas visam pasauliui – tuos, kurie tikisi dėmesio. Netgi visai asmeniškus dienoraščius – tokius kaip Gobbito ar pbg (www.livejournal.com/users/pbg) – kasdien aplanko dešimtys skirtingų lankytojų: pirmasis sakė jų sulaukiąs apie 70, antrasis – apie 30. O populiariausius, esančius „ant bangos” arba skirtus specialistams, lanko šimtus kartų daugiau žmonių – kad ir „Blogger.com” įsikūrusį „Salam Pax” interneto dienoraštį, kuriame savo pastebėjimus rašo žmogus, sėdintis Bagdade ir stebintis Irako karą „iš vidaus”.
Pagaliau, kaip ir kiekviename dienoraštyje, „webloge” daugelis išlieja savo liūdesį, ilgesį, išgyvenimus, skundžiasi prastu oru, piktais kaimynais, nervingais mokytojais. Galbūt tai ir nebūna pagrindinė dienoraščio tema, bet daugelyje jų galima rasti vienokių ar kitokių skundų, pavyzdžiui, JAV moksleiviai labai mielai lanko vieni kitų „weblogus”, kuriuose skundžiamasi mokykla.
Pasaulinis judėjimas
Liepos mėnesį žurnalo „The Economist” tinklapyje buvo paskelbta, kad pasaulyje yra apie 500 tūkst. interneto dienoraščių, ir jų skaičius nuolat auga. Šiuo metu tinklapyje www.livejournal.com, kuriame įkurti savo „weblogą” galima tik iš jau esamo vartotojo gavus registracijos kodą arba sumokėjus, rašoma, jog pastarąją savaitę savo interneto dienoraščius atnaujino beveik 300 tūkst. vartotojų. www.deadjournal.com, kuriame taip pat reikalingas kodas, skelbia turintis beveik 400 tūkst. vartotojų. Nemokamas www.blogger.com sausį pranešė apie daugiau nei milijoną „bloggerių”. Be to, yra tokios informacijos nepateikiantis irgi nemokamas www.xanga.com bei kiti tinklapiai, asmeniniai puslapiai, kurių savininkai iš jų susikuria „weblogus”, parsisiuntę nemokamą programinę įrangą iš www.movabletype.org arba kitų svetainių.
Taigi interneto dienoraščiai tampa vis labiau plintančia ir visą pasaulį apimančia panacėja. „Weblogų” pirmtakas ar galbūt protėvis buvo sukurtas 1992 metais. Jį sugalvojo Timas Bernersas Lee, vadovaujantis pasauliniam interneto konsorciumui (WWW Consortium), ir ten rašė naujienas apie interneto plėtrą bei naujų svetainių atsiradimą. Dabartiniams interneto dienoraščiams artimesni puslapiai pradėjo kurtis 1996 metais; 1998-aisiais apie juos dar kalbėta kaip apie plintantį fenomeną. Dabar jų skaičius jau, ko gero, visame pasaulyje pasiekė asmeninių puslapių skaičių.
„Nežinau, kaip Lietuvoje, bet pasaulyje „webloginimas” pasidarė toks svarbus, kad dauguma interneto dienoraščius pildo net ne todėl, kad turėtų ką pasakyti, o todėl, kad turėti „weblogą” yra tiesiog puiku”, – pasakoja savo dienoraštį neseniai uždaręs, bet ketinąs kada nors jį vėl atnaujinti „Artscene.lt” įkūrėjas pukomuko.
Uždari ar atviri?
Gobbitas – vienas tų „bloggerių” (interneto dienoraščių turėtojų. – Aut.), kuriems reikia, kad jų tinklapį skaitytų ir komentuotų. „Nematau prasmės kurti interneto dienoraštį, kurį skaitytų penki draugai. Jei lankosi vien draugai, išeina gyvo bendravimo pakaitalas, o aš visada – už gyvą bendravimą”, – tikina jis. Tačiau tokiu atveju mažėja ir nuoširdumas – tikram dienoraščiui, kurio skaitytojų ratas visiškai apibrėžtas (arba jo nėra), gali papasakoti daugiau vidinių išgyvenimų, o žinodamas, kad tavo dienoraštį skaitys visi norintieji, tampi atsargesnis.
Todėl kai kurie interneto dienoraščių turėtojai jų adresą pasako tik vienam kitam artimam draugui, kartais tokio uždaro „bloggerio” adreso nežino net kūrėjo mergina. Uždariesiems gana paprasta išsaugoti anonimiškumą – susikurtą dienoraštį, pavyzdžiui, www.blogger.com, labai sunku surasti, nes šiame tinklapyje nėra paieškos sistemos. O ieškant „Google” vardų srityje „blogspot.com” (tokia galūnė suteikiama visiems „bloggeryje” nemokamai susikurtiems dienoraščiams), galima labai greitai pasiklysti – populiariausi lietuviški žodžiai, pavyzdžiui, „ir”, naudojami ir kitose kalbose, o lietuviškų simbolių „č”, „š”, „ė” ir kitų daugelis „bloggerių” nenaudoja.
Gobbitas sako nesuprantąs, kam reikalingas toks uždaras „weblogas” – juk tada, anot jo, galima tiesiog rašyti į sąsiuvinį ir laikyti jį užrakintą devyniom spynom. O štai internautas Vytas teigia savo slaptąjį dienoraštį susikūręs tam, kad galėtų pranešti, kaip jaučiasi, artimiausiems draugams – juolab kad dauguma jų gyvena skirtinguose miestuose. „Turėjau asmeninį puslapį, bet kai jame pradėjo lankytis nepageidaujami žmonės, susikūriau „weblogą”, – sako jis. Kai kurie, įpratę spausdinti kompiuteriu, o ne rašyti ranka, interneto dienoraštyje išlieja savo jausmus ir lieka anonimiški – kaip nežinomas http://lietus.blogspot.com autorius.
„Bloggerių” bendruomenės
Pasauliniame tinkle „weblogai” primena šurmuliuojančią žmonių minią, kurioje kiekvienas turi ką pasakyti: vieni kalba apie save, kiti, susirinkę grupelėse, komentuoja vieni kitų išsakytas mintis, dalis jų su virtualiais draugais dalijasi profesine patirtimi. Nors šioje minioje sunku ką nors suprasti, kartais labai įdomu prieiti prie vieno ar kito joje besireiškiančio ir paklausyti, ką jis kalba.
Kai kuriuose tinklapiuose, kuriuose yra daug interneto dienoraščių, kuriasi ir juos turinčiųjų bendruomenės, pavyzdžiui, „Livejournal”. Pasak jame savo dienoraštį įkūrusio pbg, tai nėra grupė atskirų žmonių, kurie rašo vien sau – tai bendruomenė, kad ir „Livejournal” įsikūrusių lietuvių „Lietuva” (www.livejournal.com/users/lietuva). „Weblogų” kultūra panaši į IRC kultūrą – tai, kas verčia grįžti ir grįžti, bendrauti, tik viskas kiek konkrečiau, pokalbiai dažniausiai vyksta apie tai, apie ką dienoraščio savininkas parašo”, – tikina pbg.
Bendruomenės kuriasi ne tik dėl to, kad keletas panašių žmonių dienoraščius talpina vieno ar kito tinklapio teikiamoje vietoje. Yra daug dienoraščių, skirtų konkrečiai temai, juos rašantieji dirba panašų darbą ar turi draugų su panašiais pomėgiais, o nuorodas į jų dienoraščius įdeda savo „webloguose”. Taip kuriasi programuotojų, menininkų, žurnalistų, pacifistų ir kitokios bendruomenės. Kai kurie teminius „weblogus” turintys žmonės netgi mano, jog įdomiau skaityti tokius, sąlygiškai pavadinkime juos profesiniais, dienoraščius. Pavyzdžiui, DzHiBaS, savo dienoraštyje (http://dzhibas.esu.as) daugiausiai dėmesio skiriantis programavimui, sako labiau mėgstąs skaityti teminius „weblogus”. „Taip lengviau atsirinkti, kas tau įdomu, o kas – ne. Kartais beprasmiška skaityti apie tai, kaip kas nors ėjo gatve ir pamatė ką nors neįprasto”, – sako jis. DzHiBaS dažniausiai lankosi apie programavimą rašančių žmonių dienoraščiuose.
Kai kurie tinklapiai („Blogger.com”, „Livejournal.com” ir kt.) turi savo pagal temas suskirstytas bendruomenes, kurias rasti gana paprasta. O kitas, kurias sudaro įvairiausiose interneto vietose išsibarstę dienoraščiai, lengviausia atsekti pagriebus siūlo galą, t. y. radus vieną tos temos dienoraštį. Jame paprastai aptiksite keletą nuorodų į kitus, šiuose – dar keletą nuorodų, po kurio laiko paaiškės, kurio dienoraščio nuorodas pateikinėja dauguma tos bendruomenės narių, ir būsite priėjęs, galima sakyti, bendruomenės centrą.
Pirmoji gniūžtė
Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje „bloggerių” dar mažoka. Vieni sako, kad taip yra todėl, kad dauguma mūsų internautų įpratę bendrauti per IRC. Kiti – todėl, kad interneto dienoraštis labai asmeniškas, reikia turėti ir ką pasakyti, todėl kai kurių, pavyzdžiui, jaunesnių vartotojų gali ir nesudominti. Treti porina, kad reikėtų sukurti lietuvišką interneto dienoraščių talpinimo paslaugą, kurioje būtų taip pat paprasta susikurti savąjį ir kartu dalyvauti vien lietuviškoje bendruomenėje.
Išvada vis dėlto viena – kol kas „weblogų” kultūra Lietuvoje tik prasidėjo. Kaip ir visi internetiniai dalykai – nuo žmonių, dirbančių su WWW ir praleidžiančių ten didžiąją dalį laiko. Pirmoji sniego gniūžtė numesta – ji, po truputį riedėdama, greičiausiai virs lavina. Juk pasaulį virtualūs dienoraščiai užkariavo savo paprastumu – nemokamą dienoraštį, pavyzdžiui, „Bloggeryje”, susikurti užtrunka kelias minutes, jaukumu – kiekvienam leidžia būti kiek nori asmeniškam ir turėti visiškai savą „kampą”, pasikviesti į jį draugų ir bendrauti. Interneto dienoraštyje jautiesi labiau namuose nei savo asmeniniame puslapyje.
