Perdėtai kuklūs žmonės raudonuoja, nemoka apginti nuomonės ir atsisakyti nepriimtinų pasiūlymų. Daugelis iš mūsų tikriausiai prisimintume ne vieną atvejį, kai teko ko nors atsisakyti, praleisti gerą progą susipažinti, sulaukti prastesnio įvertinimo vien dėl to, kad neišdrįsome, pabijojome, per daug kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Kas mums sutrukdydavo? Ogi tas nelemtas drovumas. Drovumas turi dvi puses. Geroji pusė ta, kad įprasta sakyti, jog kuklumas žmogų puošia. Toks žmogus visuomet kitų vertinamas už gebėjimą neišsišokti, mokėjimą patylėti, kai reikia, išklausyti kitus ir juos suprasti. Tačiau viskam reikia saiko, net ir kuklumui. Juk neretai su droviu žmogumi sunkiau bendrauti dėl perdėto jo atsargumo, bailumo ir nepatiklumo. Drovuolis su kitais vengia bendrauti bijodamas nepatogių situacijų, kai kurių žmonių, ypač tų, kurie kaip nors kelia jiems emocinę grėsmę. Drovumas nepraeina bėgant laikui, dėl jo kenčia ir vaikai, ir suaugusieji. Daugelis atvykstančių į psichologines konsultacijas skundžiasi nuolatos kamuojami vidinio drovumo, kuris trukdo laiku pasakyti savo nuomonę, drąsiau išsakyti savo emocinę būseną, laiku atsisakyti nepriimtino pasiūlymo. Atlikti neurobiologiniai tyrimai parodė, kad 15-20 proc. kūdikių jau gimsta drovūs arba turi įgimtą temperamento polinkį į drovumą. Tačiau realiai pasireiškiantis drovumas dažniausiai priklauso nuo auklėjimo. Auklėjimas gali sustiprinti šią savybę arba susilpninti.