Geert Lovink: “blogai” – internetinis cinizmas

Visas pasaulis kalba apie tai kaip blogai ir web 2.0 pakeis ar jau pakeitė internetą iš pagrindų, tuo pačiu prisidėdami prie žiniasklaidos nykimo ir futurologinių naujųjų medijų svajonių idėjų propagavimo. Tuo tarpu Geertas Lovinkas savo naujojoje knygoje „Zero Comments“ („Nulis komentarų“), kurią Routledge leidykla planuoja išleisti 2007 rugsėjo mėnesį, bando kurti blogų teoriją bei juos sukritikuoti iš esmės. Knygoje vienas po kito griaunami blogosferos mitai: pavyzdžiui, blogų kaip naujųjų žiniasklaidos pakaitalų. Publikuojame vieno knygos skyriaus ištrauką, kurią maloniai sutiko paskolinti autorius.

Bloginimas, nihilistinis impulsas

Ši esė pateikia bendrą bloginimo (nuo angl. blogging – weblog’ų arba tiesiog blogų, el. dienoraščių rašymas – vert. pastaba) teoriją, apjungiančią vartotojų kultūrų analizę ir šiuolaikinių tinklo programų kultūrinę kritiką. Pirma ketinu apžvelgti blogų kultūros nuopelnus, vėliau apsvarstyti “internetinio cinizmo” klausimą ir, galiausiai, bloginimo nihilistinę būklę. Sąmoningai nepasitelkiu nei techno-determinizmo, nei Žižeko stiliaus kultūrinės analizės perspektyvų. Nesiekiu nei populiarinti, nei dekonstruoti “pilietinio žurnalizmo” sąvoką, arba sumenkinti “dalyvavimą skatinančių medijų” svarbą. Išgirtų “Web 2.0” (“antros kartos interneto”) įrankių įgalinantys aspektai yra akivaizdūs. Blogai pakeitė pasaulį įvairiais būdais; tačiau labai svarbu teisingai juos interpretuoti. Man įdomi nihilistinė blogų kaip kultūros ir programinės įrangos struktūra. Vietoj to, kad priskirčiau blogerius prie “skaitmeninių nihilistų”, noriu aptikti “kūrybinį nihilizmą”, atvirai kvestionuojantį masinių žiniasklaidos priemonių hegemonijų. Blogai anuliuoja centralizuotas prasmių struktūras ir sutelkia dėmesį į asmenines patirtis – anaiptol ne į žiniasklaidą.

Blogai fiksuoja socialinę sferą specifiniu būdu. Šis technologinis fiksavimas nėra neutralus – jis atspindi bendrą mūsų laikmečio kultūrinę atmosferą. Galima gan užtikrintai teigti, kad ankstyvojoje tinklo kultūroje, besisukusioje aplink elektroninį paštą, dominavo kontrkultūra (nuo hipių iki hakerių), o devyniasdešimtųjų tinklo dekadansas, sukurtas tinginių ir “X” kartos tipažo, buvo antros kartos japių nuosavybė. Visus juos vienijo bent jau nominaliai liberalios pažiūros – slaptai antivalstybinės, teikiančios pirmenybę rinkai. Blogų kultūra, kita vertus, yra grynai 9/11 produktas. Blogai veikia ne kažkur “laukiniame”, atvirame internete (kaip galima būtų įsivaizduoti naujienų grupių ir el. pašto konferencijų veikimą), o akivaizdžiai kuria savo uždarus socialinius tinklus, kurie susieja savo narius nuorodų sąrašais, RSS srautais ir t.t. Blogai visada yra kartu ir vieši, ir asmeniniai, jiems būdinga trokštamos narystės kultūra. Kelias į blogų reiškinio suvokimą yra kažkur tarp programinės įrangos funkcionalumo ir pirmųjų vartotojų, sukūrusių ir suformavusių blogosferą, kultūros analizių.

Tarp dešimčių milijonų tinkle veikiančių blogų neabejotinai egzistuojanti įvairovė gundo pasiduoti mėgavimuisi kitoniškumo karnavalu ir ignoruoti giliau slypinčius bendrumus. Mano pagrindinis teiginys yra tai, kad būtina tyrinėti slaptas techno-kultūros tendencijas ir nepasiduoti pagundai tiesiog naršyti ir spaudinėti klavišus. Neturėtume redukuoti blogus iki vien jų problemiško santykio su žinių industrija. Įgalinimas savaime dar neužtikrina vertingo turinio. Bloginimas patenkina aibę įvairių emocijų ir poreikių, mobilizuodamas ir įteisindamas asmeniškumą. O kokios yra šių poreikių mobilizavimo pasekmės?

Pirma pamėginkime apibrėžti, kas yra bloginimas. Weblogas arba blogas dažniausiai apibūdinamas kaip dažnai atnaujinama internetinė chronologinė publikacija, asmeninių minčių ir tinklo nuorodų žurnalas, įvairių dienoraščio formų, reflektuojančių tai, kas vyksta asmens gyvenime, o taip pat komentuojančių interneto bei realaus pasaulio įvykius, miksas. Blogas leidžia lengvai kurti naujus puslapius: tekstas ir vaizdai yra įvedami į naršyklės pagalba pasiekiamą tinkle esančią formą (kur straipsnio tekstas, kategorija ir pavadinimas yra žymimi gairėmis (angl. tags)), ir ši informacija yra pateikiama serveriui. Automatizuotos formos publikuoja straipsnį tituliniame puslapyje, sukurdami naują pilno straipsnio puslapį (vadinamą permalinku, arba pastovia straipsnio vieta) ir įdedami straipsnį į tam tikrą archyvą, surūšiuotą pagal datą ar kategoriją. Gairės, kuriomis autorius žymi kiekvieną įrašą (angl. post – įrašas interneto forume), leidžia mums filtruoti turinį pagal datą, kategoriją, autorių ir kitus atributus.

Bloginti kokybiškai ir savitai

Pasak Glenno Reynoldso, privalomos gero blogo savybės yra individualus balsas ir žaibiškas reagavimo greitis. Buvęs kompanijos “Microsoft” etatinis blogeris Robertas Scoble įvardina penkis elementus, užtikrinusius blogų populiarumą. Pirmas yra “publikavimo lengvumas”, antrą jis vadina “atrandamumu”, trečias yra “pokalbiai tarp svetainių”, ketvirtas yra permalinkų naudojimas (suteikiantis kiekvienam įrašui stabilų ir unikalų internetinį adresą), o paskutinis – sindikacija (įmanoma turinio replikacija kitose svetainėse). Lyndonas iš “Flockblog” pateikia kelis patarimus, palengvinančius rašymą bloguose, parodydamas, kaip įsprausti idėjas, jausmus ir patirtis į naujienų formatą, bei iliustruodamas, koks dominuojantis tapo “Microsoft PowerPoint” prezentacijų formatas: “Paviešink savo nuomonę, įdėk kuo daugiau nuorodų, rašyk mažiau, 250 žodžių pakanka, sugalvok šmaikščias antraštes, rašyk aistringai, naudok sąrašus, taisyk savo įrašą, padaryk savo įrašus lengvai peržvelgiamus, išlaikyk vientisą stilių, prišiukšlink raktažodžių. Jei el. paštu pagrįstoje elektroninių konferencijų kultūroje ataidi laiškų ir esė rašymo kultūra, idealus įrašas bloge eksploatuoja greitas viešųjų ryšių technikas.

Tinklo paslaugas, tokias, kaip blogai, neįmanoma nagrinėti atskirai nuo jų “produkcijos”. Pirmųjų vartotojų suformuota politika ir estetika dažniausiai charakterizuoja mediją dar kelis dešimtmečius. Blogai atsirado devyniasdešimtųjų pabaigoje, el. komercijos manijos šešėlyje. Blogų kultūra nebuvo pakankamai išvystyta, kad būtų uzurpuota “rizikos kapitalo” su jo isterišku “dabar arba niekada” mentalitetu. Iš pradžių blogai atrodė kaip kasdieniai pokalbiai, kuriuos būtų sunku paversti preke. Atsipalaidavusio paralelinio pasaulio kūrimas leido blogams suformuoti “kristalus” (Eliaso Canetti išplėtotas terminas), iš kurių išaugo milijonai naujų blogų, ir apie 2003 m. jie pasiekė kritinė masę.

Bloginimas post-9/11 epochoje nutiesė tiltą tarp interneto ir visuomenės. Kuomet kostiumuoti dotcom (“taškascom”) eros rykliai svajojo apie klientų būrius, atakuojančius jų el. komercijos portalus, blogai buvo tikraisiais katalizatoriais, kurie įvykdė globalią interneto demokratizaciją. Tačiau, nors “demokratizacija” visų pirma reiškia “piliečių įtraukimą”, ji lygiai taip pat reiškia normalizaciją (t.y., normų nustatymą) ir banalizaciją. Negalime atskirti šiuos elementus ir mėgautis tik įdomiais “gabaliukais”. Jei negalite pakęsti didelio nereikšmingumo laipsnio, blogai ne jums.

Blogai kaip miglota medija

Blogosferos ekspansijos variklis yra perėjimas nuo kodo prie turinio. Nebėra poreikio tuščiam demo dizainui. Blogai nėra testas arba projektas; jie iš tiesų egzistuoja. 2006-ųjų pradžios apytiksliai skaičiavimai parodė, kad globaliajame tinkle veikia apie 100 milijonų blogų. Nuo ankstyvųjų etapų blogų kultūra tapo kūrybinio ir visuomeninio turinio “gamintojų” namais. Nenorėčiau sakyti “žurnalistų ir akademikų”, nes, nors nemaža blogerių dalis turi tokią profesinę kvalifikaciją, būtų klaidinga susieti blogų “pionerius” su institucinėmis struktūromis. Tačiau nebūtų teisinga ir visiškai atsieti juos nuo bet kokių institucijų. Pirmoji blogerių karta gali pasigirti spalvingomis biografijomis. Vis dėlto kokia nors dominuojanti kultūra neišsikristalizavo, o jei tokia ir egzistuoja, ją sunku įvardinti. Bloginimas priartėja prie fenomeno, kurį „Adilkno“ (organizacijos pavadinimo išplėtimas „The Foundation for the Advancement of Illegal Knowledge“) kartą apibūdino kaip “miglotą mediją”. Kryptingumo stoka yra ne trūkumas, o svarbiausia vertybė. Bloginimas nekilo iš judėjimo arba įvykio.

Australijos Queenslando technologijos universiteto (QUT) mokslininkas Axelis Brunsas pasiūlė bloginimo kaip “vartų stebėjimo” (angl. gatewatching) teoriją. Iš pirmo žvilgsnio šis terminas atrodė pernelyg nelankstus ir abejingas, pernelyg paklusnus. Jam trūko “suverenumo”. “Vartų stebėjimas” netiesiogiai pozicionuoja blogus kaip pasyvius ir “antrinius” lyginant su naujienų šaltiniais. Tačiau vėliau pakeičiau nuomonę apie šį terminą, pamatęs, kad jis gana tiksliai nurodo, ką daro blogai: stebi žiniasklaidos “vartininkus” ir kolegas blogerius, dalyvaujančius tame, ką Brunsas vadina “dalyvavimą skatinančiu žurnalizmu”. “Vartų stebėtojai” komentuoja naujienų vartus kontroliuojančiųjų pasirinkimus. Tačiau tai jau nebėra pašalinių stebėtojų veikla. Stebėjimas yra įtraukiamas į naujienų žymėjimo bei komentavimo sistemą ir gali būti perteikiamas toliau. Nors tokios naujienų agentūros, kaip Reuters, nemano, kad įrašai bloguose yra verti minėjimo, nuomonių formuotojai gali juos pastebėti (bent jau to tikisi kai kurie blogeriai). Tokiu būdu „vartų stebėtojas“ yra patalpinamas į hermeneutinį ratą, kuriame „naujienos“ yra priimamos kaip duotybė ir yra interpretuojamos. Asmeniniai dienoraštiniai įrašai papildo naujienas, bet nepakeičia blogų aiškinamojo ir komentuojamojo pobūdžio. „Aš bloginu, reiškia, stebiu“.

Plačiai manoma, kad blogus ir naujienų industriją sieja simbiozinis santykis. Šis teiginys yra ginčytinas. Hiperteksto tyrinėtojai nurodo blogų užuomazgas 80-ųjų „HyperCard“ programinėje įrangoje ir 90-ųjų internetinės literatūros bangoje, kur keliavimas nuo vieno dokumento prie kito buvo pagrindinė skaitytojo veikla. Dėl kažkurių priežasčių hiperteksto motyvas dingo iš populiarių bloginimo aiškinimų. Lieka tik beveik akivaizdus blogų ir naujienų industrijos sulyginimas. Kad atremtume šią tezę, turėtume įsigilinti į turtingą literatūros kritikos istoriją ir pažvelgti, kaip bloginimas susijęs su dienoraščio rašymu. Pravartu būtų suformuluoti bloginimo kaip „savojo Aš technologijos“ (Michelio Foucault plėtota sąvoka) teoriją. Blogai eksperimentuoja su „viešo dienoraščio“ formatu; šis terminas išreiškia vaisingą konfliktą tarp viešumo ir privatumo, kurio sferoje atsiduria blogeriai. Dar visai neseniai visi dienoraščiai buvo „slapti“. Jie galėjo būti rašomi vėlesniam publikavimui, dažnai po autoriaus mirties, tačiau visgi buvo offline nepasiekiamumo prasme.

Kadangi blogai iš esmės yra „vieši dienoraščiai“, nelengva atsakyti į klausimą, kur jie veikia – žiniasklaidos viduje ar už jos ribų. Pozicionuoti blogus žiniasklaidos sistemos viduje būtų oportunistiška, nors kai kas suvokia tai kaip gudrų manevrą. Čia svarbus ir „taktinis“ aspektas. „Blogerio žurnalisto“ etiketė gali užtikrinti apsaugą cenzūros ir slopinimo atvejais. Nepaisant nesuskaičiuojamų mėginimų pavaizduoti blogus kaip alternatyvą populiariajai žiniasklaidai, jie dažnai yra (daug tiksliau) apibūdinami kaip „grįžtamojo ryšio kanalai“. Populiarios žiniasklaidos kanalų stebėjimo veiksmas nebūtinai produkuoja protingus komentarus, į kuriuos žiniasklaida vėliau galėtų atsižvelgti vidinėse apžvalgose. Blogai padaro tai, ko nesugebėjo padaryti CNN, laikraščiai ir radijo stotys visame pasaulyje: integruoja atvirus ir interaktyvius pranešimus iš auditorijos. Naujienų pranešimo bloginimas nereiškia, kad blogeris sėdi ir kruopščiai analizuoja diskursą bei aplinkybes, nekalbant jau apie pateiktų faktų patikrinimą. Bloginti reiškia paprasčiausiai atkreipti dėmesį į naujienos faktą per nuorodą ir pridėti keletą sakinių, paaiškinančių, kodėl blogeriui šis faktas pasirodė įdomus bei vertas dėmesio, arba kodėl jis su juo nesutinka.

Įrašai bloguose dažnai yra paskubomis parašyti asmeniniai apmastymai, besisukantys apie nuorodą arba įvykį. Dažniausiai blogeriai paprasčiausiai neturi laiko, įgūdžių ir finansinių resursų išsamiems tyrimams. Yra kolektyvinių tyrimų blogų, dirbančių specifinėse srityse, tačiau tokie pavyzdžiai yra reti. Paprasti blogai kuria tiršta įspūdžių „debesį“ aplink konkrečią temą. Blogai leidžia suprasti, ar jūsų auditorija vis dar budri ir imli. Blogai testuoja. Šia prasme galėtume teigti, kad didžiajai žiniasklaidai blogai yra privatizuotos testavimo laboratorijos.

Blogai be ribų

Ribos tarp žiniasklaidos sferos ir blogosferos yra nestabilios. Detali socialinė analizė tikriausiai aptiktų „pilkąją zoną“, kur laisvai samdomi žiniasklaidos specialistai migruoja tarp abiejų sferų. Žurnalistai, dirbantys „senajai žiniasklaidai“, labai anksti sukūrė savo blogus. Tad koks yra blogų ir nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos santykis? Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip priešingos, arba potencialiai viena kitą papildančios praktikos. Jei tiriantys žurnalistai dirba mėnesius ar net metus, kad atskleistų konkrečią istoriją, blogeriai labiau panašūs į skruzdėlių armiją, prisidedančią prie didžiojo skruzdėlyno, vadinamo „viešąja nuomone“. Blogeriai retai prideda naujus faktus prie naujienos istorijos. Jie randa defektus produktuose ir naujienų pranešimuose, tačiau retai demaskuoja tendencingą informacijos pateikimą, ką jau bekalbėti apie gerais tyrimais pagrįstus reportažus.

Kaip analizuoti tokio neformalaus pobūdžio mediją? Weblogas yra asmens balsas, kaip jį kartą apibūdino „antblogeris“ (Überblogger – pagal analogiją su Übermensch – „antžmogis“) Dave‘as Wineris. Jis yra labiau sakytinių tradicijų tęsinys, nei nauja rašymo forma. Bloginimo dėka naujienos yra transformuojamos iš paskaitos į pokalbį. Bloguose ataidi gandai ir plepalai, pokalbiai kavinėse ir baruose, aikštėse ir koridoriuose. Jie įrašo „dienos įvykius“, pasak Jay‘aus Roseno. Žinodami šiandienos situacijų „įrašomumą“, mes nebesame susirūpinę dėl to, kad kompiuteriai „nuskaito“ visus mūsų judesius ir išraiškas (garsą, vaizdą, tekstą) ir „užrašo“ juos kaip nulių ir vienetų serijas. Šia prasme blogai yra dalis bendresnės tendencijos, kur visi mūsų judesiai ir veiksmai yra stebimi ir išsaugomi. Blogų atveju tai vykdo ne kažkokia nematoma ir abstrakti valdžia, bet patys subjektai, užrašantys savo kasdieninį gyvenimą. Tai, kad žmones vis dar nemaloniai nustebina tai, jog juos atleidžia iš darbo po to, kai jie kritiškai atsiliepia apie savo darbdavius savo bloguose, parodo, kad šio fakto suvokimas yra vis dar ankstyvojoje stadijoje. „Ar kas nors apskritai skaito mano blogą?“ Na, panašu, kad jį tikrai skaito jūsų viršininkas.

Internetinio proto kritika

Iš istorinės perspektyvos „internetinį cinizmą“ galima suvokti kaip atsaką į „naujojo tūkstantmečio pamišimą“. 2001 m. sausį dotcom sferą apžvelgiantis žurnalas „Clickz“ rašė: „Investuotojų, vartotojų ir žiniasklaidos tarpe sklando nenumaldoma nuojauta, kad visi su internetu susiję pažadai tebuvo vien įžūlus melas, ir kad dabar mes mokame didelę kainą už perdėtą vakarykštį entuziazmą“. Savo publikacijoje “Pirmoji mano recesija” (2003) nužymėjau sunkias post-dotcom periodo pagirias. Žvelgiant iš šios perspektyvos cinizmas yra ne kas kita, kaip žlugusios vertybių sistemos diskurso griuvėsiai.

Būtų netikslu apkaltinti visus blogerius cinizmu. Šiame kontekste cinizmas yra ne būdo bruožas, o technosocialinė būsena. Nesakau, kad didžioji blogerių dalis yra cinikai iš prigimties ar dėl savo įsitikinimų arba vulgarūs ekshibicionistai, kuriems trūksta santūrumo. Ciniška tapo pati kultūra. Svarbu atsižvelgti į laikmečio dvasią, kurioje susiformavo bloginimas kaip masinė praktika. Tinklo cinizmas šiuo atveju yra bloginimo programinės įrangos kultūrinis padarinys, techniškai susijęs su konkrečia era. Bloginimas ir socialiniai tinklai tapo pagrindiniais interneto vartojimo būdais. Vėlgi, mes nekalbame nei apie nuostatą, nei juo labiau apie bendrą gyvenimo būdą. Tinklo cinizmas nebetiki kiberkultūra kaip tapatumo šaltiniu. Jo pagrindas – beaistris apsišvietimas kaip post-politinė būsena ir išpažintis, kaip ją apibrėžė Michelis Foucault. Žmonės yra mokomi „sakyti tiesą“, išpažinti ją kažkam (dvasininkui, psichoanalitikui ar weblogui), ir šis tiesos sakymas kažkokiu būdu juos išlaisvins.

Bloginimas reprezentuoja tiesos ieškojimą. Tačiau tai tiesa su klaustuku. Tiesa tapo mėgėjišku projektu, o ne autoritetų sankcionuota absoliučia vertybe. Šiek tiek pakeisdami bendrinį apibrėžimą galėtume teigti, jog cinizmas yra nemalonus tiesos sakymo būdas. Tad kyla klausimas, kiek tiesos gali pakelti mediumas? Žinojimas atneša liūdesį, o „žinių visuomenės“ populiarintojai į tai dar neatsižvelgė.

Kaip ciniškasis protas yra susijęs su kritiškumu? Ar ciniška medijų kultūra yra kritinė praktika? Kol kas blogų kaip naujos literatūros kritikos interpretacija nepasirodė naudinga. Toks sumanymas yra pasmerktas nesėkmei. „Kritikos krizė“ buvo paskelbta šimtus kartų, ir blogų kultūra tiesiog ignoravo šį aklagatvį. Mes gyvename po Teorijos nuopuolio. Kritika tapo konservatyvia ir pritariančia praktika; kritikas išaukština rinkos spektaklį. Vietoj konceptualaus gylio gauname plačias asociacijas, liaudišką naujieninių įvykių hermeneutiką. Apskaičiuojamuose milijonuose komentarų gali būti vykdoma paieška, jie gali būti vizualizuojami kaip, pavyzdžiui, gandų debesys. Ar tokios vizualizacijos suteikia mums naujo žinojimo – jau kitas klausimas.

Mes veikiame post-dekonstuktyvistiniame pasaulyje, kuriame blogai generuoja nesibaigiantį išpažinčių srautą, mikro-nuomonių, siekiančių interpretuoti į gerai žinomas XX a. kategorijas netelpančius įvykius, kosmosą. Blogų cinizmas gimsta kaip reakcija į vis augantį tarpusavyje susijusių temų sudėtingumo lygį.

Blogai atneša puvimą. Kiekvienas naujas blogas turėtų prisidėti prie žiniasklaidos sistemos, dominavusios XX amžiuje, griūties. Ši proceso dinamika nepanaši į staigų sprogimą. Masinės žiniasklaidos erozija nepasirodo inertiškų pardavimų ir mažėjančio skaitytojų skaičiaus pavidalu. Daugelyje pasaulio šalių televizijos žiūrovų auditorija vis dar auga. Mažėja pats tikėjimas Pranešimu. Tai – nihilistinis aspektas, ir blogai remia šią kultūrą taip, kaip jokia ankstesnė techninė platforma. Reklamuojami pozityvistų kaip pilietinis žiniasklaidos komentavimas, blogai padeda savo vartotojams pereiti nuo Tiesos prie Tuštumos. Spausdinta ir transliuojama žiniasklaida prarado savo aurą. Naujienos vartojamos kaip prekė, turinti pramoginę vertę.Vietoj to, kad skųstumėmės žinių ideologiniu atspalviu, kaip darė ankstesnės kartos, mes bloginame, kad pademonstruotume atgautą dvasios stiprybę. Kaip mikro-herojiškas, nyčiškas pižamą dėvinčių žmonių veiksmas, bloginimas gimsta iš stiprybės nihilizmo, o ne iš silpnumo pesimizmo. Užuot vėl ir vėl pristatę įrašus bloguose kaip savireklamą, verčiau interpretuokime juos kaip dekadentiškus artefaktus, iš tolo ardančius galingą ir viliojančią transliuojamos žiniasklaidos sistemą.

Blogai išreiškia asmenines baimes, nesaugumą ir nusivylimą – nerimą ieškant nusikaltimo bendrininkų. Jie dažnai atskleidžia abejones: ką jausti, ką galvoti, kuo tikėti ir ką mėgti. Jie kruopščiai lygina žurnalus, apžvelgia kelio ženklus, naktinius klubus ir marškinėlius. Šis stilizuotas netikrumas sukasi aplink bendrą prielaidą, kad blogai turi būti biografiški ir drauge pasakoti apie išorinį pasaulį. Lyginant su kitomis medijomis, blogų emocinė gama yra žymiai platesnė dėl jų neformalios atmosferos. Viešų ir asmeninių dalykų maišymas – neatsiejama bloginimo dalis. Blogai žaidžia emociniu tonu, svyruojančio tarp neapykantos ir nuobodulio, aistringo įsitraukimo, seksualinių įžeidimų ir vėl to paties kasdieninio nuobodulio.

„Nihilizmas? Aš pernelyg ciniškas, kad tikėčiau nihilizmu…“
– Stuartas Studebakeris, 2005, early-warning.blogspot.com

Mes susiduriame su „užbaigtu nihilizmu“ (Gianni Vattimo sąvoka), ta prasme, kad blogeriai jau suprato, jog nihilizmas tapo įvykusiu faktu. G. Vattimo teigia, kad nihilizmas yra ne prasmės neigimas, o prasmių pliuralumo pripažinimas; jis yra ne civilizacijos pabaiga, o naujų socialinių paradigmų (tame tarpe ir bloginimo) pradžia. Dažniausiai siejamas su pesimistiniu įsitikinimu, kad visa būtis yra beprasmė, nihilizmas būtų etinė doktrina, nepripažįstanti jokių moralinių absoliutų ar neklystamų natūralių dėsnių, teigianti, kad ‘tiesa’ yra neišvengiamai subjektyvi. Kalbant apie žiniasklaidą, tokia pozicija pasireikštų didėjančio nepasitikėjimo didelių komercinių naujienų organizacijų produkcija pavidalu. Pranešimo kvestionavimas yra nebe griaunamasis pilietinio įsitraukimo aktas, o apriorinė nuostata, galiojanti net ir tada, kai televizorius ar kompiuteris yra išjungtas.

Nihilizmas žymi opozicijos neįmanomybę – situaciją, kuri sukelia nemažai nerimo. Nihilizmas nėra monolitinė įsitikinimų sistema. Jis nebėra ‘tikėjimas’ Niekuo, kaip devyniolikto amžiaus Rusijoje ar pokario Paryžiuje. Nihilizmas yra nebe pavojus ar problema, bet natūrali postmoderni būsena. Jis niekuo neišsiskiriantis, net banalus gyvenimo bruožas, kaip rašo Karen Carr, ir nebesusijęs su Religiniu Klausimu. Blogai yra nei religingi, nei pasaulietiški. Jie yra ‘post-doroviniai’. Šiandienos nihilizmo paradoksiškas laikiškumas yra ‘dar ne visai Dabar’. Žiniasklaidos kontekste tai būtų ta akimirka, kai masinės žiniasklaidos priemonės prarado Tiesos monopolį ir nebegalėjo kalbėti autoriteto balsu. Nebandykime tiksliai nustatyti šio įvykio datos, nes toks nuovokumo momentas gali būti tiek asmeninis, tiek istorinis / kultūrinis. Kiekvienas medijų vartotojas patiria perėjimą nuo šventiškos McLuhano prie nihilistinės Baudrillard‘o filosofijos, ir šį perėjimą sąlygoja tinklo diskurso, su kuriuo žaidžia vartotojai, nepagrįstumas.

Blogito Ergo Sum (Bloginu, reiškia, egzistuoju)

Bloginimas jau tapo viliojančiu ir užkrečiančiu; dabar jam labiausiai trūksta pozityvių pavyzdžių, galinčių nukreipti jį nuo naujienų spektaklio, kad jis galėtų įtvirtinti savitą poziciją. Vėl neišvengiamai susiduriame su maištingos programinės įrangos paieškomis. Mums nebereikia laisvos / atviro kodo programos, kad galėtume sukurti savo blogą – tokios jau egzistuoja (WordPress, bBlog ir t.t.). Prieš „nulaužiant kodą“ visų pirma reikia ištirti vartotojų lūkesčius, susijusius su pasirinktais kontaktavimo, bendradarbiavimo ir dalijimosi būdais. Kaip gali gimti tinklo „demokratinė individualybė“, jei norime išvengti kalbų apie bendruomenes ir kolektyvines tapatybes? Kaip programinė įranga gali nuausti tai, ko reikalauja tinklas?

Šiek tiek postinimo fenomenologijos. Postinimo veiksmas yra pamatinis bloginimo elementas. Jei mes bloginame, mes postiname. Postinimas yra apriorinė nuostata. Blogosferos moto galėtų būti „viskas, kas yra, yra perduodama“. Perdavimo procese keičiasi mūsų apmąstymai. Blogai atsiranda aplinkoje, kurioje beprasmis ginčijimasis tapo norma, o entropija pasiekė maksimalų lygį. Ta prasme Shannono skirtumas tarp triukšmo ir signalo prarado savo, kaip metaforos, svarbą, nes viskas gali būti suklasifikuota kaip triukšmas. Mašinų atžvilgiu signalo ir triukšmo santykis vis dar egzistuoja, bet yra tobulinamas vis preciziškesniais filtrais.

Kaip blogų kultūra galėtų nuginčyti teisėtą (kad ir banalų) priekaištą, kad jai yra įdomi tik ji pati? Kaip reaguoti į pasikartojantį kaltinimą, kad bloginimas yra vien savireklama? Sekdami Stephenu Greenblattu, galėtume kalbėti apie online Aš-modeliavimą. Ši sąvoka iškelia į paviršių teatrinę pozą ir derina „Aš“ elementus (dienoraštį, savistabą) su kelių blogokratų, besirungiančių dėl milijonų dėmesio, spektakliu. Blogų kontekste Mattew Berkas kalba apie „skaitmeninį Aš-modeliavimą“. Anot jo, „online žmonės modeliuoja save kaip dokumentų ir kitų duomenų katalogus, skirtus kitiems žmonėms perskaityti ir užmegzti tam tikrą santykį. Kuo labiau šis turinys struktūruotas, tuo jis veiksmingesnis.“ „Aš“ normatyviškai apibrėžiama kaip gebėjimas kurti sąsajas tarp turinio fragmentų.

„Roughtype“ blogeris Nicholas Carras pavadino triukšmą dėl Web 2.0, įskaitant ir blogus, amoraliu. „Euforiškoje Web 2.0 vizijoje užslėpta mėgėjiškumo hegemonija.“ Šiame politiniame įgalinime įžvelgiama apskaičiuojamoji „masių išmintis“. Individualūs blogų savininkai gali didžiuotis kuriuo nors savo postu kaip itin vykusiu; tačiau platesnėje Interneto ir jo bilijonų vartotojų panoramoje jis paskęsta nuolat besikeičiančioje gandų debesų kolekcijoje, sudarytoje iš trilijonų paspaudimų ir mikro-nuomonių. Kuo daugiau sužinoma apie šį meta-lygį, pasitelkus sudėtingus instrumentus, tuo labiau galima nusivilti jo bendra kryptimi. Blogai neatsiranda iš politinių judėjimų ar socialinio susirūpinimo. Jie „apsėsti „Aš” realizavimo“, teigia „Weekly Standard“ apžvalgininkas Andrew Keenas. Jis čia įžvelgia pesimistinį scenarijų: „Jei demokratizuojama žiniasklaida, galų gale demokratizuojamas ir talentas. Nenumatyta visos šitos demokratizacijos pasekmė, modifikuojant Thomo Friedmano frazę, yra kultūrinis ‘išlyginimas’.“ N. Carras priduria: „Galų gale, lieka tik ‘monotoniškas nuomonių triukšmas – Sokrato košmaras.“

Blogų pabaiga?

Ar įmanoma kalbėti apie laisvos žiniasklaidos baimę? Lengva kalbėti apie žodžio laisvę ir apie tai, kad blogai tiesiog įkūnija šią universalią žmogaus teisę. Be abejo, būtų galima teigti, kad radikalios laisvės siekis yra įtvirtinti autonomiją ir įveikti žiniasklaidos korporacijų dominavimą bei valstybės kontrolę, kad „jų“ kanalai nebetrukdytų. Tačiau dauguma blogų liudija priešingą tendenciją. Maniakiškas domėjimasis naujienų faktais balansuoja ant kraštutinumo ribos. Vietoj išrankaus pasisavinimo gauname bekompromisę priklausomybę, ypač nuo žinių perdavimo realiame laike spartumo. Sekdami Erichu Frommu (veikalo „Laisvės baimė“ autoriumi), galėtume interpretuoti šią subjektyvią stadiją kaip ‘psichologinę problemą’, nes egzistuojanti informacija yra paprasčiausiai reprodukuojama viešo įsisavinimo procese. Knygų, kurias dar reikia perskaityti, sąrašai (dažnai bloguose pasitaikantis dalykas) byloja apie tą patį. Anot Frommo, laisvės dėka mes atsidūrėme nepakeliamoje izoliacijos būsenoje. Todėl esame sunerimę ir jaučiamės bejėgiai. Arba patenkame į naujų priklausomybių gniaužtus, arba įstengiame realizuoti pozityvią laisvę, paremtą ‘žmogaus unikalumu ir individualybe’. „Teisė išreikšti mintis kažką reiškia tik tada, jei iš tikrųjų sugebame turėti savas mintis.“ Laisvė nuo tradicinių žiniasklaidos monopolių veda į naujas priklausomybes, šiuo atvejų – į blogų paradigmą, nes labai mažai akcentuojama pozityvi laisvė ir klausimas, ką daryti su pribloškiančiu funkcionalumu ir tuščiu, baltu įvesties langu. Nedaug girdime apie įtampą tarp individualaus „Aš“ ir bendruomenės. Vietoj to matome tai, kas vyksta programinės įrangos srityje – kasdieninius vis sudėtingesnių kiekybinio matavimo ir manipuliavimo instrumentų patobulinimus. Ar tik nėra taip, kad tikrai išskirtinis ‘dokumentas’ yra tas, kuris iškrenta iš egzistuojančių kontekstų? Kad tiesa yra tame, kas nesusaistoma jokiomis nuorodomis?

Bloginimas savaime yra giliai socialus ‘įsipareigojimas’. Jei išsiskaidys blogų ‘scena’, gali lygiai taip pat išsiskaidyti ir patys blogai kaip techninės platformos. Daugybė konkuruojančių platformų laukia, kada pagaliau galės išsikovoti dėmesį, kurį dabar pritraukia blogai. Nėra blogų be sferos. Blogeriams reikia vieniems kitų, jiems reikia to užkrečiamo triukšmo, kuriuo apauga gandai ir sensacingos žinios. Ko jiems dažniausiai trūksta, tai gebėjimo atlikti kruopščius tyrimus ir užsiimti tiriamąja žurnalistika. Blogų pasaulis panašus į laikraštį, kuris susideda vien iš skaitytojų laiškų ir trumpų pranešimų. Blogai išreiškia ir žymi nuomonių bei nuotaikų mikro-kaitą. Sparčių permainų, krizių, baimės ir netikrumo eroje mes visi galime leisti sau malonumą pasinerti į tokį tarpusavyje susaistytų žmogiškų reakcijų vandenyną. Tačiau ateina laikas, kai reikia tiesiog pereiti į kitą ‘sceną’. Nesinori tikėti tuo, kad žmonijos progresas krypsta link visuotinio nereikšmingumo. Technologijos karavanas vis dėlto juda į priekį, o kartu su juo ir interneto vartotojai.

Iš anglų kalbos vertė Jurij Dobriakov