Gyveno kartą toks kare sužeisto ir ligoninėje mirusio kareivio Garpo sūnus T. S. Garpas, kuris Johno Irvingo romane „Pasaulis pagal Garpą“ net vardu neminimas. Jis buvo tik Garpas, ir visas pasaulis turėjo būti tik pagal jį. Kai Garpas mirė, jo dukra Dženė Garp jau žinojo, kad pasaulyje pagal jos tėvą reikia turėti energijos ir atkaklumo, nes tik tada dar galima tikėtis šį tą pasiekti. Gyvenimo saulėlydyje Garpas pagaliau ėmė suvokti, kad šioje nuodėmingoje žemėje, be jo, gyvena ir kiti žmonės, kurie irgi nori, kad pasaulis būtų sutvarkytas tik pagal juos. Rašytojas Garpą „numarino“ gan jauną, ir nežinau, ar gan pagyvenusiam man, ar Garpui pirmiau šovė į galvą ta keista mintis, kad ir kiti žmonės gyvena. Nes ir aš ilgokai mąsčiau kaip Garpas: kaip puiku būtų, jei visi žmonės jaustų taip, kaip jaučiu aš, mąstytų taip, kaip mąstau aš, elgtųsi taip, kaip elgiuosi aš! Visi būtume vienodi, ir nei pykčio tada nebūtų, nei intrigų, nei karų. Bet kartą šia mintimi pasibaisėjau. Nes jeigu pasaulis būtų tik pagal mane, koks jis nuobodus būtų! Visi kartotų mano kvailas tiesas, visi šypsotųsi, kai aš šypsausi, visi springtų nuoskaudomis ir pykčiu, kai aš jais springstu, ir net iškilniausi mano jausmai bei puikiausi darbai taptų nepakeliamai nuobodūs, nes nieko kito pasaulyje nebūtų. Štai tada ir suvokiau, kad būtina įvairovė. „Tik įvairovė gimdo įvairovę“, – prisiminiau vieno iš kibernetikos pradininkų W. R. Ashby vardu pavadintą dėsnį.
