Kurčiųjų vaikų tėvų švietimas

(pagal Džono Treisio klinikos rekomendacijas)

Bežodinis bendravimas

Žmonių bendravimą jūs įsivaizduojate kaip kalbėjimą ir klausymą; kalbant apie skaitymą ir rašymą, galvojate apie žodžius, jų pagalba išreikštas mintis. Kalba yra tik viena bendravimo forma. Mes bendraujame ir be žodžių – tai bežodinis (neverbalinis) bendravimas.

Bežodinis bendravimas dažnai vyksta drauge su žodžiais: kalbėdami mes šypsomės ar suraukiame antakius, atrodome susirūpinę ar patenkinti. Mes naudojame ir kūno kalbą – pasilenkiame prie kalbančiojo, pasukame galvą į kalbančiojo pusę ar pan. Be žodžių maži vaikai išreiškia savo norus: verkia guldomas – prašo pakelti, rodo į daiktą – nori šį daiktą turėti.

Gestai

Kalbėdami mes dažnai gestikuliuojame galva, rankomis ar kitomis kūno dalimis. Vieni žmonės naudoja daug gestų, kiti mažai. Dažnai naudojame gestus kalbėdami mažiems vaikams: mojame ranka tardami “iki-iki”, glostome pilvą, rodydami, kad maistas skanus, traukome pečiais, nežinodami atsakymo į klausimą, palenkiam galvą prie delnų, klausdami, ar vaikas nori miego ir kt. Galbūt jūs naudojate ir kitus gestus. Gestai mažiems vaikams padeda suprasti, ką mes sakome. Kalbėdami su vaiku, kurio klausa pakenkta, natūraliai naudokime gestus. Pradžioje vaikas reaguos į gestus nesuprasdamas žodžių – taip būna ir normaliai girdintiems vaikams – paskui išmoks sieti žodžius su gestais ir galop supras visus žodžius.

Veido išraiška

Jūsų veido išraiška padeda bendrauti vaikui. Neprigirdintis vaikas anksti supranta veido išraišką. Jei vaikas supranta kai kuriuos žodžius, tai ir šiuo atveju veido išraiška yra labai svarbi.

Dažnai jūs būnate užimti ar pavargę ir nekreipiate dėmesio į veido išraišką. Stenkitės prisiminti, kad tai svarbu vaikui, stenkitės, kad vaikas žiūrėtų į jūsų veidą ir mokytųsi skaityti iš lūpų. Šypsokitės, kai vaikas žiūri į jus, tegu jūsų veidas visada bus giedras, malonus. Jeigu jūs atrodysite piktas, susirūpinęs, vaikas pagalvos, kad pykstate ant jo.

Kalbos intonacija ir ritmas

Kalbos ritmas, balso stiprumas yra svarbūs vaikui. Jie papildo žodinę informaciją. Vaikai su klausos defektais gali pajusti skirtumus intonacijoje, ritme. Netgi tie vaikai, kurie negirdi žodžių, išgirsta ir išmoksta skirti intonacijos savybes.

TOMAS yra geras berniukas
Tomas YRA geras berniukas.
Tomas yra GERAS berniukas.

Stipriau ištariant žodį, perkeliant kirtį, keičiasi ir sakinio prasmė. Jei šį sakinį pakeisime klausiamuoju, turėsime dar naują prasmę.Kai jūsų vaikai klausosi kalbos su teisinga intonacija ir ritmu, geriau supranta ir kalbos prasmę. Tokios kalbos klausymas ir jam pačiam padės atkurti kalbos intonaciją, ritmą. Kurtieji vaikai, kurie savo kalboje mėgdžioja intonacijos bruožus, yra geriau suprantami.

Mes patariame kalbėti trumpomis frazėmis ir sakiniais. Pvz.:
Tai yra sviedinys.
Ridenk sviedinį.
Oop! Tu numetei sviedinį
Pagauk sviedinį
Tai raudonas sviedinys.

Pradžioje jūs galite kartoti atskirus žodžius. “Žaiskime su sviediniu. SVIEDINYS”. Tačiau ilgiau naudojant tik atskirus žodžius, jūsų vaikas praleis svarbią informaciją, gaunamą iš kalbos ritmo ir intonacijos.

Bendravimas kaip kalbėtojo ir klausytojo sąveika

Bendravimas yra keitimasis informacija, jausmais. Čia turi būti kalbėtojas ir klausytojas. Įprastame pokalbyje kalbėtojas ir klausytojas keičiasi vietomis. Jeigu klausytojas nesulaukia savo eilės, sakome, kad jis trukdo, nutraukia pokalbį.

Jau maži kūdikiai išmoksta šio dvipusio bendravimo proceso. Kai kūdikis gimsta, mes iš karto pradedame jį kalbinti, nors žinome, kad žodžių kūdikis nesupranta. Kai kūdikį laikome ant rankų, sakome, kad mylime jį, dažnai jis atsako žvilgsniu ar šypsena. Kūdikis ir motina keičiasi vietomis kaip kalbėtojas ir klausytojas. Kai vaikas verkia, jis yra kalbėtojas. Verksmas skatina motinos budrumą. Ji gali pasukti kūdikį ant kito šono, pakeisti vystyklą, pamaitinti, sudominti žaislu, kalbinti raminančiu balsu. Ką motina padarys, priklauso nuo jos ir kūdikio tarpusavio supratimo.

Ankstyvieji motinos ir vaiko “pokalbiai” yra labai svarbūs. Jų pagalba motina mokosi “skaityti” vaiko signalus. Vaikas suvokia savo bendravimo reikšmę – patenkinami jo norai.

Bendravimas apima kalbėjimą ir klausimąsi, todėl motina ir vaikas turi išmokti abu vaidmenis. Jūsų, kaip kalbėtojo vaidmuo yra labai svarbus, tačiau lygiai taip svarbusir klausytojo vaidmuo. Būdama geru KLAUSYTOJU, jūs leidžiate savo vaikui tapti geru KALBĖTOJU.

Jūs galite tuoj pat pradėti mokytis naujų bendravimo būdų su vaiku ir padėti vaikui bendrauti su jumis.

Vaikas kalbančiojo vaidmenyje

Kol vaikas išmoks suprasti žodžius, kalbėti, bežodinis bendravimas bus pagrindinė bendravimo priemonė. Stenkitės suprasti savo vaiko pastangas bendrauti, stebėkite jį. Jei vaikas eina į virtuvę, tai gali reikšti, kad jis alkanas ar nori gerti arba ieško mamos; nebijokite spėlioti, pats vaikas padės suprasti jo norus. Kalbančiojo vaidmenyje vaikas yra ir tuomet, kai taria atskirus garsus ar žodžius. Jis žaidžia su savo balsu. Parodykite, kad esate labai patenkintas jo garsais, imituokite jo ištartus garsus, tegu tai bus bendravimas žaidimo forma.

Jūs klausytojo vaidmenyje

Vaikui svarbu žinoti, kad jūs suprantate jo pastangas bendrauti. Parodykite jam dėmesį sakydami: “Aš tave girdžiu”, kai vaikas “kalba”; eikime su juo kartu pažiūrėti, ką jis nori mums parodyti. Tada ir atsakysime į jo norus. Kuo labiau jūs vaiką suprasite, tuo labiau jis norės su jumis bendrauti. KLAUSYKITE, MĖGINKITE SUPRASTI, ATSAKYKITE! Būdami geru klausytoju jūs kartu mokote vaiką, kaip reikia klausytis. Kad išmoktų kalbą, vaikas turi būti geru klausytoju – jūs rodote, kaip tai daryti.