Konflikto valdymo stiliai

ĮVADAS

Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti.

Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.
Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai. Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius. Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų.

Straipsniai 1 reklama

Kiekvienas žmogus turi savo individualų konfliktų įveikimo stilių. Kartais įprastinis stilius padeda, o kartais gali ir trukdyti. Sunku valdyti tokias konfliktines situacijas kai esi užsipuolamas, kai tau nepagrįstai priekaištaujama. Tačiau ir tokiose situacijose verta siekti konstruktyvaus elgesio.

KONSTRUKTYVAUS ELGESIO BŪDAI

I. Pirmas žingsnis išgirdus kaltinimą – leisti kaltinančiajam išsakyti savo jausmus. Kai žmogus susijaudinęs, jis beveik negirdi kas jam sakoma, todėl, išgirdus kaltinimą, netikslinga iškart pulti teisintis, argumentuoti. Pirmiausia svarbu parodyti kaltinančiajam savo dėmesį, susirūpinimą situacija, nepertaukti jo kalbos. Jeigu taip bendrausime su kaltinančiuoju, galime tikėtis, kad jis elgsis ramiau.

II. Nepasitenkinimo konkretizavimas. Kuo žmogus įpykęs, tuo jo kaltinimai nekonkretesni, labiau apibendrinti (“štai koks tu žmogus?”, “kiek tai gali tęstis? Ir pan.). Norint suvokti situaciją, reikia žinoti konkrečią nepasitenkinimo priežastį. Todėl reikia sukonkretinti priežastį. Pavyzdžiui, konstruktyvu paklausti kaltintoją: “kodėl manai, kad aš blogas žmogus?”

III. Sutikimas su tuo, kad kaltinimas turi pagrindą. Sutikti su kaltinimu – tai nereiškia pripažinti savo kaltę, nes iš tikrųjų galite būti nekaltas. Sutikti su kaltinimu – tai pripažinti, kad kaltintojas turi teisę išreikšti savo nepasitenkinimą (nes partnerio požiūriu situacija, kuri jį erzino, gali atrodyti būtent tokia). Sutikimas su kaltinimu beveik nuramina oponentą.

IV. Savo pozicijos išdėstymas. Jei jūs išklausėte partnerį, priėmėte jo nepasitenkinimą, reikia tikėtis, kad ir jis jus išklausys. Dabar jūs galite išdėstyti savo požiūri į situaciją. Svarbiausia pasakyti savo nuomonę aiškiai ir argumentuotai.

V. Bendro sprendimo ieškojimas. Kai kaltintojas nusiramina, galimas pakankamai ramus pokalbis. Taip išaiškinamos pozicijos, analizuojama situacija. Ne visada dvi pusės gali susitarti, tačiau tikėtina, kad jos išsiskirs nenutraukę tolimesnių santykių, giliau suvokę situaciją

NEKONSTRUKTYVAUS ELGESIO BŪDAI

I. Nesutikimas su kaltinimu. Kai mus kaltina – pirma instinktyvi mūsų reakcija – gynyba, priešinimasis kaltinimui (“aš taip nedariau”, aš to nesakiau” ir pan.) tačiau toks mūsų elgesys dažniausiai nenuramina kaltintojo, netgi priešingai.

II. Partnerio asmenybės menkinimas, žeminimas. Jeigu įpykusi partnerį, neigdami jo kaltinimą, pavadinsime nepagarbiai, tai įpilsime “alyvos į ugnį”. Konfliktas dar labiau įsiliepsnos. Kaltinimų bus dar daugiau. Ypač jautriai reaguojama, kai kritikuojami dalykai, kurių negalima pakeisti (pvz., lytis, amžius, tautybė, fiziniai trūkumai ir pan.).

III. Ignoravimas. Kai įpykęs partneris kaltina mus, o mes į tai nereaguojame, tylime, įtampa auga. Suprantama, įpykęs žmogus pagaliau nutils, bet nenurims. Jo pyktis nė kiek nesumažės.

Kai kurioje literatūroje šie mano išvardintieji skyriai dar vadinami ir kitaip:

Vengimas;
Prisitaikymas;
Konkurencija;
Kompromisas;
Bendradarbiavimas;

bei

Nesutikimas su kaltinimu;
Pašnekovo puolimas, menkinimas;
Ignoravimas;
Besąlygiškas sutikimas su kaltinimu.

Jie vadinasi ne tik kiek kitaip, bet jie yra šiek tiek kitokie ir veiksmai stiprinantis konfliktą yra ne trys, o keturi (besąlygiškas sutikimas su kaltinimu).

Tad plačiau apie juos.

VENGIMAS

Šiuo atveju konflikto vengiama, stengiamasi elgtis taip lyg jo nebūtų ir iš konfliktinės situacijos pasitraukiama emociškai ar (ir) fiziškai. Siekiama neliesti skaudžios temos, nediskutuoti apie užslėpta, bet realią problemą. Tikimasi, kad ji pati savaime išsispręs. Tačiau gali būti, kad ilgai nesprendžiama problema vis augs ir vieną kartą “susprogs”. Be to, kita pusė gali jausti, kad jos vengiama, gali būti veltui švaistoma energija (vengti konflikto ne taip jau lengva). Aišku, šis būdas tinka tada, kai konfliktas neliečia jūsų tiesioginių interesų, kai reikia surinkti daugiau informacijos, kai tuo metu yra svarbesnių problemų,kai nėra galimybių patenkinti savo poreikius.

PRISITAIKYMAS

Nesistengiama patenkinti savo poreikių, svarbu, kad juos patenkintų kita pusė. Prisitaikęs linkęs žmogus nesprendžia problemos, bet neprieštarauja, kad kita pusė pasiimtų, ko pageidauja, sutinka su visais jos pasiūlymas (nors ir visai nepriimtinais), nes jam svarbiausia yra išlaikyti gerus santykius. Bet tuomet kitai pusei gali kiti pagunda naudotis tokia privilegijuota padėtimi ir išnaudoti (nes turi patyrimą, kad vis tiek prie jos prisitaikys). Be to, kai jūs tylite, tai oponentas nežino, ką jūs galvojate tuo klausimu, kuo jūs esate nepatenkintas ir kitaip norėtumėte spręsti problemą. Tikriausiai neretai vadovo ir pavaldinio santykiuose pasitaiko atvejų, kai pavaldinys linkęs pritarti bet kokiai vadovo nuomonei tam, kad būtų išlaikyti geri santykiai ir kad vadovas nepajustų nepasitenkinimo. Ir štai tada vadovas gali didinti savo reikalavimus. Tačiau tai protinga taktika, kai kontroliuojama dėl nereikšmingų dalykų arba kai jūsų oponentas dar nepasirengęs pokalbiui. Be to, turbūt pastebite, kad kartais konfliktai išsisprendžia patys, jei stengiamasi palaikyti gerus santykius.

KONKURENCIJA

Šiuo atveju siekiama patenkinti savo interesus bet kokia kaina ir konflikto baigtis yra laimėjimas arba pralaimėjimas. Kiekviena pusė stengiasi konfliktą išspręsti savo naudai, bet kokių nuolaidų darymas konfliktuojantiems atrodo kaip savo silpnumo rodymas. Konflikto dalyviai konfrontuoja su problema ir vienas su kitu. Konkuruojantis asmuo stengiasi tuojau pat išsakyti savo pageidavimus ir tikslus. Dažniausiai kuri nors pusė laimi tačiau tai nėra tikrasis laimėjimas, nes pralaimėjusysis jaučiasi nuskriaustas ir pasitaikius progai bando atkovoti savo pozicijas. Be to, ir laimėjusioji pusė praranda nemaža energijos. Žinoma, ši strategija tinka, kai kas nors imasi valdyti padėti tam, kad apsaugotų žmones nuo prievartos ar blogų poelgių stresinėje situacijoje ar kai reikia gretai priimti sprendimus (pavyzdžiui, kai gresia pavojus organizacijos egzistavimui, dažnai reikia vadovo, kuris turėtų patirties ir sugebėtų priimti būtinus, bet nepopuliarius sprendimus).

KOMPROMISAS

Šiuo atveju abi pusės daro nuolaidu, kad surastų sprendimą, kuris iš dalies patenkintų abi. Dažnai dalyviai viską pasidalija po lygiai ir po tokių dalybų ne visi jų poreikiai būna patenkinti. Be to, kiekviena pusė jaučiasi labiau patenkinta, jei sugeba pasiekti, kad jos gauta dalis būtų didesnė nei kitos. Abi pusės aptaria problemą, diskutuoja, dalijasi atsakomybę, ieško “aukso vidurio”; joks rūpi ir tikslai, ir geri santykiai. Tačiau šiuo atveju dažnai nė viena pusė nebūna visiškai patenkinta priimtu sprendimu ir vengia jo laikytis; priimtiniausias sprendimas gali būti nerastas. Šis būdas taikytinas, kai abi pusės turi panašią galią, kai sprendimui priimti nėra laiko, kai siekiami tikslai ne itin svarbūs.

BENDRADARBIAVIMAS

Abi pusės dirba kartu, kad surastų sprendimą, kuris kiekvieną jų asmeniškai patenkintų. Nebūna nei vienos pralaimėjusios pusės, abi yra nugalėtojos, nors, atrodytų, jei yra nugalėtojas, tai turi būti ir pralaimėjęs. Vis dėlto daugeliu situacijų kiekvienas gali kažką laimėti, jei konflikto dalyviai nusiteikę geranoriškai vienas kito atžvilgiu ir stengiasi įveikti ne vienas kitą, bet egzistuojančią problemą. Tai laiko, energijos, pasitikėjimo vienas kitu reikalaujantis būdas, tačiau vertas to, nes surandami nauji, originalūs sprendimai, kitokie negu iš pradžių siūlyti, be to, pasiekiamas tikslas ir stiprinami bei gerinami tarpusavio santykiai. Šiuo atveju abi pusės linkusios laikytis priimto sprendimo.

Deja, nėra jokio recepto konfliktams išspręsti, o su jais susiduriame kasdien darbe, gatvėje, namuose, todėl būtina atsiminti, kad
• Konfliktą gali išspręsti tik konfliktuojantys asmenys, t.y. niekas negali išspręsti kito žmogaus konflikto.
• Kiekvienas konfliktas yra emocionalus, būna visko: įtūžio, pykčio, įniršio, liūdesio, nusivylimo ar emocionalaus įžeidimo ir t.t.
• Kiekvienas konfliktas akivaizdus, kai jis iškyla. Akivaizdi tik mažoji iškilusio “ledkalnio” dalis. Kur kas didesnė dalis yra po vandeniu.
• Kiekvienas konfliktas turi atsiradimo istoriją. Juo ilgiau konfliktą sukėlę faktoriai bus nepastebėti, tuo sunkiau bus spręsti konfliktą.
• Ne kiekvienas konfliktas yra išsprendžiamas.
• Atvirai išreikšta agresija (fizinis antpuolis), ašaros gali sumažinti konflikto dalyvių emocinę įtampą.
• Konfliktas rodo egzistuojančią problemą, kurią reikia spręsti.

Tomas Bitinaitis, VPU

LITERATŪRA

1. Lietuvos konfliktų prevencijos centras
2. Konfliktų prevencijos centro ir asociacijos leidinys

Views All Time
Views All Time
10591
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

47 − = 46