Pakliuvę į iliuzijų vergovę

Pastarųjų mėnesių politinio visuomeninio gyvenimo tendencijos iškelia klausimą – kokie mūsų visuomenės sugebėjimai kritiškai mąstyti? „Labai prasti”, – vieningai sako Atviros visuomenės kolegijos direktorius Artūras Vasiliauskas ir Pilietinių iniciatyvų centro vadovas Girvydas Duoblys.

Kai kurie šio reiškinio tyrinėtojai sako, kad nesugebėjimas kritiškai mąstyti iš dalies atsiranda dėl žmonių biologinio ribotumo – sunku vienu metu nagrinėti daugybę politinio ir socialinio gyvenimo problemų. Be to, juk visi turi savo profesines sritis, asmeninius gyvenimus – domėtis visuomeniniu gyvenimu nelieka nei laiko, nei noro. Tačiau ar nėra socialinių priežasčių, nulemiančių žemą žmonių kritinio mąstymo lygį?

Pasak Pilietinių iniciatyvų centro direktoriaus G.Duoblio, mūsų šalyje vis dar egzistuoja praeities reliktai – sovietinės praeities sąmonė, kai visuomenės dauguma mąstė absoliučiai nekritiškai ir tikėdavo viskuo, ką sakydavo valdžia ir žiniasklaida. Atviros visuomenės kolegijos direktoriaus A.Vasiliausko teigimu, dabartinė žiniasklaida taip pat neskiria pakankamo dėmesio rimtai analizei: „Žiniasklaida turi komercinių ir politinių interesų, dėl kurių ji nesuinteresuota nuodugniai analizuoti visuomeniniame gyvenime vykstančių procesų”.

Vis dėlto žmogus gebėjimus nagrinėti ir vertinti vienus ar kitus reiškinius turėtų įgyti mokslo įstaigose – vidurinėse mokyklose ir universitetuose. Tačiau ar taip iš tiesų yra? Galbūt mokyklose vis dar labiau ugdomas paklusnumas nei savarankiškas mąstymas?

A.Vasiliausko teigimu, mokyklos neturėtų visiškai atsisakyti principo įdiegti pagarbą pelnytam autoritetui bei tam tikroms vertybėms. „Žinoma, muštravimas gali kenkti mokiniams. Tačiau dabar mokymo programose yra numatytas pilietinis švietimas ir vaikai mokomi visų tų dalykų.

Manyčiau, kad mokyklos bėda ta, kad žinojimas yra suprantamas kaip žinių laikymas galvoje, o ne kaip sugebėjimas jas naudoti. Šią bėdą turi ne tik vidurinės mokyklos, bet ir universitetai, o tai yra dar pavojingiau. Tiesiog studentai yra verčiami įsidėti žinias, kurios sensta. Galbūt pačios fundamentaliausios žinios nepasensta.

Tačiau jei kalbame apie universitetus, tai žinios yra kintančios ir jų tikrai neverta kalti, kadangi paskui vis tiek reikės išmesti. Reikia išmokti žinias valdyti”, – mano A.Vasiliauskas.

Atviros visuomenės kolegijos direktoriaus teigimu, universitetas yra vieta, kurioje nuolat turi vykti minties eksperimentai: „Šito, dirbdamas Atviros visuomenės kolegijoje, bendraudamas su studentais ir dėstytojais, nematau. Dabar vyksta žinių perteikimo standartizavimas, riboto mąstymo specialistų gaminimas”.

A.Vasiliauskas nėra linkęs tikėtis, kad ateis nauja dėstytojų karta ir mokys kitaip, nes nematyti jokių poslinkių reformuojant aukštąjį mokslą. „Kalbu ne vien apie dėstytojų algas, bet ir apie didesnį dėmesį humanitariniams ir socialiniams mokslams, kurie yra skriaudžiami gamtotyrinių mokslų naudai. Kita bėda, kuri jau svarstoma viešai, bet nieko nedaroma, tai vadinamosios srautinės studijos, kai studentų krūvos, ateinančios į auditorijas, neturi jokio gyvo, normalaus ryšio su dėstytoju. Dėstytojas yra tik retransliatorius skurdaus arba riboto žinių bagažo, kuris studentams iš esmės nereikalingas”, – teigia A.Vasiliauskas.

G.Duoblio teigimu, nors Švietimo ir mokslo ministerijos dokumentuose labai protingai surašyta, jog turi būti ugdomas kritinis mąstymas, pilietiškumas, viso to iš tikrųjų nėra. Mat pedagogai tokiam darbui nėra pasirengę.

Pilietinių iniciatyvų centro vadovas G.Duoblys prisimena, kad kai moksleivių parlamentas rengė referendumą dėl ES, visuomenė ir netgi mokytojai į tai rimtai nežiūrėjo, teigdami, kad visa tai yra žaidimai ir nesąmonės. „Dauguma pedagogų per savo gyvenimą nėra padarę jokio pilietinio veiksmo, nėra parodę iniciatyvos ką nors keisti. Kai jie mato, kad moksleiviai kažką daro, jiems tai yra nesuprantami dalykai. Jie sako moksleiviams: kas per nesąmonės, nieko nepakeisite, nes valdžia yra bloga. Tai yra toks smūgis į paširdžius visai jaunajai kartai, kad baisesnio nesugalvosi. Mūsų centras mato, kad kai pedagogai skatina moksleivių tam tikrą veiklą, šie jos imasi su dideliu entuziazmu, nes jiems tai visiškai neįprasta. Tokio padrąsinimo turėtų būti daugiau. Bet iš kur jį gauti, jei pedagogas neturi patirties?” – svarsto G.Duoblys.

Pasak G.Duoblio, norint, kad padėtis keistųsi, reikia spręsti mokytojų parengimo problemas – Pedagoginio universiteto rengimo technologijos yra gana primityvios.

Kita bėda, kad ten mokytis eina žmonės, kurie niekur neįstoja. Mat mokytojo profesija dabar nėra prestižinė. „Daug kas priklauso ir nuo socialinės ekonominės valstybės plėtros, nes Švietimo ir mokslo ministerijos dokumentai yra gana gerai suformuluoti, juos reikia tik įgyvendinti. Kol kas ministerija nepakankamai investuoja į savo sukurtų dokumentų įgyvendinimą”, – teigia Pilietinių iniciatyvų centro vadovas.

„Kritinis mąstymas – tai pirmiausia savo interesų artikuliavimas, supratimas ir atskyrimas nuo kitų ir mėginimas juos derinant su kitais kurti normalų socialinį politinį gyvenimą”, – teigia A.Vasiliauskas.

Tačiau piliečiai nerodo jokios iniciatyvos. Galbūt jie tiesiog nesitiki būti išgirsti. Juk atrodo, kad visos diskusijos vyksta tik viena kryptimi: iš valdžios į visuomenę, o šioji nelabai turi kaip pasakyti savo nuomonę.

A.Vasiliauskas tokį reiškinį vadina teledemokratijos efektu. „Atrodo, kad vyksta tik tai, kas vyksta televizoriuje. Žmonės, stebintys televiziją, yra bejėgiai – jie negali dalyvauti, nuomonę gali pareikšti tik labai trumpai, paskambinę į televizijos laidą. Šią problemą reikėtų spręsti taip: patys žmonės turėtų susirūpinti savo bendruomeniniu gyvenimu. Visų pirma reikia spręsti vietinius reikalus, burti tikslines arba interesų grupes, kuriose žmonės sugebėtų aptarti savo rūpesčius ir apsispręsti”, – teigia A.Vasiliauskas.

„Valdžią išsirenkame patys. Valdžioje esantys žmonės nėra ufonautai – tai mūsų broliai, seserys, giminaičiai, draugai. Kai balsuoji už žmogų, jis atrodo normalus, bet pabuvęs pusę metų valdžioje jis pasikeičia. Manau, kad ne valdžia gadina žmogų, o mes patys. Tarkime, pilietis eina į savivaldybę ir tikisi išspręsti savo problemas, o ten sėdintis valdininkas tai daro lėtai, netinkamai ar panašiai. Tačiau žmogus, užuot viską daręs pagal įstatymus, eina greičiau ir duoda valdininkui kyšį. Tai kas kaltas – pilietis ar valdininkas? Aš tokiu atveju labiau kaltinčiau pilietį”, – sako G.Duoblys.

Jurgita Kuzmickaitė