Komenskis – Apie jaunuomenės ugdymą

Komenskis, giliai išnagrinėjęs iki jo buvusią pedagogikos teoriją ir praktiką, sukūrė savo vientisą pedagoginę teoriją, paremtą liaudiškumo idėja, apimdamas visus svarbiausius mokymo ir lavinimo klausimus; Profesorius J. Laužikas ryškiai parodo neatskiriamą Komenskio filosofinių ir pedagoginių idėjų ryšį. Jis daro teisingą išvadą, kad Komenskio filosofinėse pažiūrose atsispindi pažangios to meto idėjos, padėjusios pagrindą šio žymaus mokslininko pedagoginei idėjai.

Komenskio pedagoginių pažiūrų demokratiškumą ir humaniškumą rodo visų pirma jo požiūris į vaiką. Komenskis tvirtino, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo luominės ir turtinės padėties, gali sėkmingai mokytis “Be abejo, – rašė jis, – kad ir koks žmogus gimtų, jis gimsta žmogumi“. (“Apie įgimtųjų gabumų lavinimą“). Didaktikoje skaitome apie gabumų skirtingumą: “ pirmoje vietoje stovi vaikai aštraus proto, įdėmūs ir gero būdo, jie už visus geriau tinka. Tokiems tereikia pateikti išminties peno. Antra: aštraus proto, bet lėti, tačiau paklusnūs. Juos reikia tik paraginti. Trečia, yra vaikų aštraus proto ir įdėmių, bet išdykusių ir atkaklių. Tačiau iš jų paprastai išeina didieji žmonės, jeigu jie tinkamai auklėjami. Ketvirta, yra vaikų paklusnių ir norinčių mokytis, bet negabių ir bukapročių. Tokie gali eiti kitų pėdomis, ir, kad tai jie pajėgtų, turime atjausti jų silpnumą. Penkta, kai kurie vaikai bukapročiai, ir, be to, sudribėliai ir tingūs. Juos dar galima pataisyti, jei tik nebūtų atkaklūs. Bet tam reikia didelio išmanymo ir kantrybės. Paskutinėje vietoje – bukapročiai ir drauge iškrikėliai, pikčiurnos, iš jų dažniausiai nebėra ko tikėtis. “Nors žmonės skiriasi savo gabumais, tęsia jis, jie visi turi vieną prigimtį. Vaikas turi įgimtą sugebėjimą įsisavinti žinias, įgimtą pažinimo galią. Jis sugeba“ pažinti pasaulio sąrangų ir gaivalų jėgas, laiko pradžią, vidurį ir pabaigą; saulės sukimąsi ir metų laikų pasikeitimus; … gyvulių prigimtį ir žvėrių sielas, vėjų galybę ir žmonių mintis ; … žodžiu – visa, kas paslaptinga ir kas aišku “. Tačiau vis dėlto, “žmogus, nors ir pats per save gauna žmogaus pavidalą (kaip ir kiekvienas gyyvis savo), bet pakilti ligi protingos, išmintingos, doros ir dievobaimingos būtybės jis negali, jei jam nebus įskiepyta išminties, dorumo ir dievotumo pradų. Kaip tuo pačiu metu galima mokyti ir auklėti visą tokių skirtingų būdų jaunuomenę, parodo šie keturi dėsniai: “ Pirma, visus žmones reikia vesti prie tų pačių išminties, dorovės ir šventumo tikslų. Antra, visų žmonių, kiek skirtųsi jie savo gabumais, viena žmogiška prigimtis aprūpinta vienokiais organais. Trečia, gabumų skirtumas yra ne kas kita, kaip gamtinis harmonijos neišlaikymas arba trūkumas, lygiai kaip kūno ligos yra drėgmės ar sausumo, šilumos ar šalčio nesaikinga persvara. Ketvirta, tiems nepaklusniems ir per dideliems gabumams pagalbą suteikti geriau galima, kol jie tebėra jauni.“

Komenskis nurodo, kad reikia rūpestingai parinkti draugus, žmones, kurių tarpe būna vaikas, nes “ kas bendrauja su žmonėmis (gerais ar blogais, išsilavinusiais ar neišsilavinusiais, išmintingais ar kvailais ), būtinai pasisavins, nors ir nesąmoningai, kai ką iš jų palikimų ar papročių “. Taigi Komenskis įrodo, jog visi vaikai, jei jie teisingai auklėjami ir mokomi, turi išaugti dorais ir išmintingais žmonėmis, todėl ugdymo vaidmuo, jo manymu, yra didžiulis. Komenskis nurodo trejopą žmogaus gyvenimo žemėje tikslą: 1) Jis turi būti protingas, kad žinotų ir suprastų visa, kas yra pasaulyje ; 2) Jis turi viešpatauti kitiems kūriniams ; 3) Būti dievo atvaizdu. Todėl esančios trys ugdymo pakopos : paties savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimas (protinis, arba mokslinis, lavinimas), savęs valdymas (dorovinis auklėjimas), veržimąsis prie dievo (religinis auklėjimas) .

“ Tačiau yra penkios kliūtys dėl kurių tik nedaugelis pasiekia mokslų viršūnes.
1. Gyvenimo trumpumas;
2. Begalinė daugybė daiktų, kuriuos turėtų apimti mūsų protas;
3. Trūkumas progos mokytis gerų dalykų arba jos greitas praradimas, jei kada pasitaiko;
4. Mūsų proto ribotumas ir sprendimo neaiškumas;
5. Pagaliau, jei kas panorėtų, nuolat stebėdamas ir dažnai kartodamas bandymus suprasti tikrą daiktų esmę – būtų per daug sunku, o drauge apgaulinga ir netikra.

Tai pataisyti galima
1) Prailginus gyvenimą;
2) Sutrumpinus mokslų ir menų medžiagą;
3) Panaudojus visas progas;
4) Suradus gabumų;
5) Vietoj nepastovaus stebėjimo nustačius kokį nekintamą pradą, kuris negalėtų klaidinti.”

Norint gyvenimą prailginti reikia “ kūną saugoti nuo ligų ir mirties. Protą naudoti visa ko išmintingam tvarkymui “.

Šioje vietoje galime įterpti, kad, kaip ir daugelis pedagogikos klasikų, pagrindinių pedagoginių idėjų bei didaktinių principų Komenskis nesuformulavo. Antai, D. Lordkipanidzė atskirai nurodo tokius didaktinius principus, kaip savarankiškumas, vaizdumas, nuoseklumas ir sisteminingumas, žinių įsisavinimo tvirtumas. Be to, išskiria dvi bendrąsias Komenskio idėjas – liaudiškumą ir atitikimą gamtai.

Atitikimą gamtai matome mokymosi dėsniuose:

1 dėsnis : Gamta parenka tinkamą laiką !

Išvados:
1) Žmogaus mokymą reikia pradėti gyvenimo pavasarį – vaikystėje.
2) Rytmetinės valandos labiausiai tinka mokymuisi.
3) Visa, ką reikia išmokti, turi būti suskirstyta pagal amžių taip, kad būtų teikiama vien tai, kas prieinama tų metų protui.

2 dėsnis: Gamta pirmiau parengia sau medžiagą, paskui duoda jai formą !

Todėl reikia:
1) Turėti paruoštas knygas ir kitas mokslo priemones ;
2) Pažinimo galią lavinti pirmiau už kalbą ;
3) Bet kokios kalbos mokytis ne iš gramatikos, o iš pasirinktų rašytojų ;
4) Realinių mokslų mokytis pirmiau negu formalinių ;
5) Pavyzdžių duoti pirmiau už taisykles.

3 dėsnis: Gamta savo darbu ima tinkamą daiktą arba pirmiau tam tikru būdu jį parengia, kad pasidarytų tinkamas !

Todėl:
1) Kiekvienas, kurį atiduoda į mokyklą, turi išbūti joje iki galo ;
2) Kiekvienam dalykui, kurio bus mokoma, reikia nuteikti mokinių dvasią ;
3) Reikia pašalinti visa, kas mokiniams trukdo.

4 dėsnis : Gamta nemaišo savo darbų, juos vykdo po vieną atskirai, todėl ir mokyklų darbai turi eiti taip, kad mokiniai vienu metu mokytųsi tik vieno dalyko.

5 dėsnis : Kiekvieną savo darbą gamta pradeda iš vidaus !

Todėl :
1) Pirmiausia reikia lavinti protą daiktams pažinti, po to – atmintį, tuomet – kalbą ir ranką ;
2) Mokytojas turi ištirti visus būdus pažinimo gabumams atskleisti ir pagal aplinkybes juos panaudoti.

6 dėsnis : Kiekvieną savo darbą gamta pradeda nuo bendriausių dalykų ir baigia pačiais atskiraisiais, todėl į mokytis skirtųjų vaikų protus iš pat mokymo pradžios turi būti įdiegti bendrieji mokslo pagrindai. Bet kurios kalbos, mokslo, meno iš pradžių turi būti duodami tik paprasčiausi pradmenys .

7 dėsnis: Gamta nedaro šuolių, bet iš lengvo eina į priekį !

Turime laikytis, kad :
1) Visa mokslo darbo visuma turi būti tiksliai suskirstyta klasėmis ;
2) Laikas turi būti rūpestingiausiai paskirstytas taip, kad kiekvieniems metams, mėnesiui, dienai ir valandai tektų atskiras uždavinys ;
3) To laiko ir darbų suskirstymo turi būti griežtai laikomasi, kad nieko nebūtų praleista ar daroma ne laiku .

8 dėsnis : Gamta, ką nors pradėjusi, nesustoja, kol nepabaigia !

Išvados :
1) Atiduotą į mokyklą vaiką joje reikia laikyti tol, kol jis išeis mokslingu, doru ir dievotu žmogumi ;
2) Mokykla turi būti ramioje vietoje ;
3) Visa, kas pagal nuostatus darytina, turi būti daroma be pertrūkio ;
4) Niekam neturi būti leidžiama praleidinėti pamokų ar jų šalintis .

9 dėsnis : Gamta uoliai vengia visko, kas priešiška ir kenksminga !

Todėl reikia :
1) Kad mokiniai negautų jokių kitų knygų kaip vien skirtąsias savo klasei ;
2) Kad tos knygos būtų taip sudarytos, jog jas tikrai ir pelnytai būtų galima vadinti piltuvais išmintingumui, dorumui, dievotumui pilti ;
3) Kad patvirkusiai draugystei nebūtų vietos nei mokykloje, nei už mokyklos.

Matėme, kokiomis priemonėmis jaunuomenės auklėtojas gali pasiekti savo tikslą Dabar pažiūrėkime, kokiu būdu tas priemones pritaikyti prie įgimtų gabumų, kad būtų galima lengvai ir su malonumu jomis naudotis . Jaunuomenės mokymas eis lengvai , jeigu :
1. Jį pradėsime anksti, kai protas dar neišsiblaškęs ;
2. Protas bus reikiamai paruoštas ;
3. Bus einama nuo to, kas bendra, prie to, kas specialu ;
4. Ir nuo lengvesnių dalykų prie sunkesnių ;
5. Niekas nebus perkrautas didele mokomųjų dalykų daugybe ;
6. Visur bus einama į priekį be paskubų ;
7. Vaikai nebus prie nieko verčiami, o versis patys dėl amžiaus polinkių ar metodo patrauklumo ;
8. Viskas bus pateikiama prieinama išorinėms juslėms ;
9. Viskas pritaikyta gyvenimui ;
10. Ir viskas dėstoma vienu metodu .

Daug kas skundžiasi ir faktai rodo, kad tik nedaugelis išeina iš mokyklos gerai išsimokslinę, o daugumas išeina gavę paviršutinišką išsimokslinimą, arba tik jo šešėlį Priežastis dvejopa : mokyklose moko maža ko vertų ir nenaudingų dalykų, aplenkdami svarbesniuosius, arba mokiniai užmiršta, ką buvo išmokę, nes didesnė mokomųjų dalykų dalis tik praplaukia pro protą, bet į jį neįgrimsta .Todėl formuluojami pagrindiniai nuodugnaus mokymo ir mokymosi dėsniai : gerų rezultatų pasieksime, jei bus mokoma vien tik naudingų dalykų, bet užtat visų, be išimties, jei viskam bus padėtas tvirtas pagrindas, jei tas pagrindas bus įleistas giliai, jei visas tolesnis mokymąsis remsis šiuo pagrindu, jei visa, ką galima skirstyti, bus skirstoma tiksliausiu būdu, jei visas tolesnis mokslas bus remiamas praeituoju, jei visa, kas tarp savęs susiję, bus visuomet jungiama, jei mokant bus deramas santykis tarp proto, atminties ir kalbos, jei viskas bus sutvirtinama nuolatinėmis pratybomis .

Verti dėmesio Komenskio sutrumpinto ir greitesnio mokymo pagrindai :
1) Visoje mokykloje ar bent vienoje klasėje bus vienas mokytojas ;
2) Vieno dalyko bus mokoma iš vieno autoriaus ;
3) Vienas darbas bus duodamas bendras visai klasei ;
4) Vienu metodu bus dėstomi visi dalykai ir visos kalbos ;
5) Viskas bus dėstoma nuodugniai, trumpai ir aiškiai ;
6) Visa, kas siejasi draugėn, ir dėstant nebus išskirta ;
7) Viskas bus einama nenutrūkstama grandine, kad šios dienos pamokos sutvirtintų vakarykščias ir pataisytų kelią rytdienai ;
8) Ir pagaliau, kas nenaudinga bus iš visur pašalinta .

Pagaliau, Komenskis siūlo surinkti praktiniam naudojimui išblaškytas pastabas kaip mokytis mokslų, kalbų, dorumo ir dievotumo .

Apskritai, jaunuoliui, norinčiam suvokti mokslo paslaptis, reikia laikytis keturių taisyklių :
1) Kad jo dvasia būtų skaisti ;
2) Kad stebimieji daiktai būtų arti jo ;
3) Kad veiktų dėmesys ;
4) Kad stebimieji daiktai būtų duodami jam vienas po kito tam tikru metodu, tuomet jis viską tikrai ir lengvai supras .

Menas privalo trijų dalykų :
1) Pavyzdžio, arba originalo ;
2) Medžiagos ;
3) Įrankių .

O meno mokymas reikalingas teisingo naudojimo, išmintingo vadovavimo, dažnų pratimų .Todėl reikia įsidėmėti vienuolika nuostatų : šešis naudojimosi, tris vadovavimo, du pratimų, pavyzdžiui, tokių kaip darbų mokytis dirbant, kiekvienas darbas turi turėti aiškius reikalavimus ir pavyzdį, įrankių vartojimą reikia rodyti geriau darbu negu žodžiais, pratybas pradėti nuo atskirų elementų, o ne ištisų darbų, pirmieji pradedančiųjų pratimai turi būti iš jiems žinomos medžiagos, sekant griežtai laikytis nurodytos formos, vėliau bus galima daryti laisviau ir kt .

Komenskis pirmasis bandė sukurti kalbų mokymo teoriją . Anot jo, “…būtina kasdieniniams reikalams – gimtoji kalba, …. O mokslinio turinio knygoms skaityti, t. y apskritai apšviestiesiems žmonėms, – lotynų kalba “ . Komenskis griežtai pasisakė prieš formalų, mechaninį kišimą į mokinių galvas frazių, posakių, minčių, išrinktų iš įvairių rašytojų veikalų ir pan . Mokyti reikia pradėti ne nuo žodyno aiškinimo apie daiktus, bet nuo realaus daiktų stebėjimo . Jo teigimu, “reikia tik duoti daiktų supratimą kad iš jo, kaip iš gyvojo šaltinio, tekėtų upeliai “…

Mokyti reikia iš daiktų, gyvenimo, o ne iš knygų . Kalbų mokymas turi eiti kartu su pažinimu . Komenskis teisingai manė, jog, neugdant kalbos it mąstymo, negalima išugdyti išsilavinusio žmogaus . Anot jo, protas ir kalba – tai “dvi savybės”, kurios skiria žmogų nuo gyvulio . Todėl Komenskis ir pabrėžia, kad “ jų abiejų ugdymui būtinas vienodas rūpestis “ . O norint sudaryti “ tikslią nomenklatūrą “, būtinas : tikslus daiktų atitikimas žodžiams ir žodžių – daiktams ; mokymas gimtąja kalba : “Tegu kiekvienai tautai viskas bus pateikiama jos kalba “ . Gimtąjai kalbai mokyti Komenskis siūlė skirti daugiau laiko, motyvuodamas tuo, kad “ gimtoji kalba glaudžiausiai yra susijusi su daiktais, kurie pamažėle atsirado mūsų pažinime “, kad ji platiesiems gyventojų sluoksniams sudarys galimybę įsigyti išsilavinimą . Be to, gimtoji kalba “žmogui bus naudinga visą jo gyvenimą “ kaip bendravimo priemonė, kaip gilesnio svetimųjų kalbų supratimo priemonė . Pasak Komenskio, gimtoji kalba yra svetimosios kalbos vadovas. Reikia pastebėti, jog tiek motinos, tiek ir gimtosios kalbos pradinėje mokykloje ( apie mokyklų skirstymą žr. toliau ) Komenskis reikalavo mokyti vien gimtąja kalba . Lotynų kalbos mokykloje, arba gimnazijoje, jaunuoliai privalo išmokti kalbas ir pilną menų enciklopediją . Baigdami šią mokyklą , mokiniai turi tapti gramatikais, “ kurie sugebėtų visai tobulai aiškinti gimtosios ir lotynų kalbos apsireiškimus, o graikų ir žydų kalbos – tik kiek reikiant “ .

Komenskis pirmasis iškėlė labai svarbų teiginį : “ Nereikia mokėti visų kalbų visiškai ir pilnai tobulai, bet tiek, kiek jų gyvenimas reikalingas. … Visiškas kalbos mokėjimas nėra būtinas … Juokinga ir naivu būtų, jei kas imtų to siekti .

Gimtosios ir lotynų kalbos mokymo priemonėje, tinkančioje tiek motinos, tiek gimtosios kalbos, tiek ir lotynų kalbos mokyklai, įgyvendintos šios Komenskio idėjos :

1) Jutimo pirmumas pasaulio pažinime ;
2) Svetimosios ir gimtosios kalbos sąryšingumas mokymo procese ;
3) Įvairių kalbinės veiklos formų aktyvinimas .

Kiekvienos kalbos mokymasis, pasak Komenskio, turi būti padalintas į keturis periodus:
Pirmas vaiko , švebeldžiuojantis ; kaip papuola ,
Antras paauglio , priaugamasis ; taisyklingai ,
Trečias jaunuolio , žydimasis ; gražiai ,
Ketvirtas vyro , stiprusis ; energingai .

Atsižvelgdamas į šiuos keturis kalbos mokymosi periodus, Komenskis pateikė keturis vadovėlius su priedais : 1 ). Prieangį ( Vestibulum ) ; 2 ). Duris ( Ianua ) ; 3)Rūmus ( Palatium ) ; 4 ). Lobyną ( Thesaurus ) .

Dėmesio vertos Komenskio taisyklės, kaip mokytis įvairių kalbų :
1). Kiekvienos kalbos mokytis atskirai. “ … Visuomet vienos po kitos,
niekuomet drauge; šiaip viena kliudys kitai “.

2). Kiekvienai kalbai turi būti paskirtas tam tikras laikas, kad … “ žodžiams mokytis be reikalo negaištume laiko, reikalingo daiktams išmokti “ … Anot Komenskio, kiekviena kalba gana gerai išmokstama per metus.

3). Kiekvienos kalbos reikia mokytis daugiau iš praktikos, negu iš taisyklių . “T.y. dažnai klausytis kalbant, skaityti, perrašinėti ir sekti atmintinai ir raštu “.

4). …Taisyklės turi padėti ir sutvirtinti praktiką.

5). Kalbos taisyklės turi turėti gramatikos, o ne filosofijos pobūdį.

6). Norma naujos kalbos taisyklėms sudaryti turri būti pirmiau išmokta kalba, kad tereikėtų tik jų skirtumus nurodyti.

7). Pirmieji naujos kalbos pratimai turi būti iš žinomos medžiagos.

8). Visas kalbas galima išmokti vienu metodu.

Komenskis savo kalbų mokymo metodą pavadino natūraliu, t. y. tokiu, kuris neprieštarauja gamtos dėsniams . Šis metodas pagrįstas keliais principais : genetiniu, psichologiniu ir darbo ekonomijos .

Dorovės ugdymo metode pabrėžiama, jog visų pirma, negalima išmesti pagrindinių, arba kardinalinių, dorybių : išmintingumo, saikingumo, vyriškumo ir teisingumo, kad namai nebūtų statomi be pamato ir jų dalys, neturėdamos sąsparų, nesvyruotų ir negriūtų .

Dievotumo šaltiniai esti “ Šventasis Raštas, Pasaulis, Mes patys : pirmuoju atveju – žodžiai , antruoju – kūriniai, trečiuoju – įkvėpimas .

Apskritai, kad mokymas pasiektų savo tikslus, jis turįs būti sėkmingas, lengvas, nuodugnus ir trumpas . Komenskio mokymo teorijoje pagrindiniu laikytinas sąmoningumo ir aktyvumo principas, reikalaujantis kad mokiniai įsisavintų tik gerai suvoktas žinias, kad būtų ugdomi jų kūrybiniai sugebėjimai ir savarankiškumas. Smerkdamas mechanišką mokymąsi, nurodo : “ nieko nereikia mokytis atmintinai, išskyrus tai, ką vaikai gerai suprato ir įsisavino . Taip pat iš vaiko atminties galima reikalauti vien to, ką įsitikinai jį gerai įsidėjus į galvą “ . Vaizdumo principas mokyme reiškia žinių įsisavinimą, stebint daiktus ir reiškinius . Komenskis vaizdumą laiko “auksine taisykle “, nuolat kartodamas sensualistinį teiginį, jog nieko negali būti sąmonėje, ko anksčiau nebuvo pojūčiuose . Pagal Komenskį vaizdingas mokymas ne tik palengvina įsisavinti žinias, bet ir vysto įvairius sugebėjimus bei pačius jutimo organus . Tačiau mokinių stebėjimui turi vadovauti mokytojas, ir geriausia, kai stebėjimas derinamas su žodiniu aiškinimu . Labai reikšmingu Komenskis laikė mokymo nuoseklumą ir sistemingumą . Todėl į pirmąją vietą kelia tokius klausimus : 1). Kaip išdėstyti mokomąją medžiagą, kad nebūtų pažeista mokslo logiika ; 2). Nuo ko pradėti mokymą ir kokiu nuoseklumu jį vykdyti ; 3). Kokie ryšiai turi būti tarp to, kas išmokta ir naujos medžiagos ; 4). Pagal kokią sistemą turi būti tvarkomi atskiri mokymo proceso etapai ; 5). Kokiomis dozėmis medžiaga turi būti išdėstoma, kad mokiniai būtų pajėgūs ją įsisavinti . Taip samprotaudamas Komenskis prieina labai svarbių iršiandien aktualių apibendrinimų, jog, nuoseklumui ir sistemingumui užtikrinti, reikia eiti nuo faktų prie išvadų, nuo pavyzdžių prie taisyklių, nuo konkretaus prie abstraktaus, nuo lengvo prie sunkaus, nuo žinomo prie nežinomo, nuo artimo prie tolimo . Dar viena svarbi sėkmingo mokymo sąlyga – nuodugnus, tvirtas mokomosios medžiagos įsisavinimas . Labai svarbu, kad naujai einamas dalykas remtųsi išeitu, o išeitą įtvirtintų einamas . Žinioms įtvirtinti naudotini trys būdai : jų taikymas praktikoje, dažnas bei gerai organizuotas kartojimas ir pratimai . Komenskis, siekdamas sustiprinti emocinį ir psichologinį skaitymo, rašymo, vertimų, disputų ir kt . mokymo aspektą, išskiria jausmų, proto, atminties, stiliaus, kalbos, balso , moralinių normų ir pan . pratybas (“Pansofijos mokykla“) . Jis mokytojams praktikams pateikia didaktinių taisyklių, kurios savo paskirtimi nevienarūšės . Komenskis jas grupuoja pagal kelis požymius, laikydamasis logikos reikalavimų į : 1). Taisyklės mokiniams ; 2). Taisyklės mokytojams;3). Taisyklės mokyklai ; 4). Taisyklės visuomenei . Apibendrindamas savo teorinius teikinius, Komenskis daro išvadą ( “ Didžioji didaktika “ ), kad geriausias metas išmokimo tvirtumui patikrinti yra praktika, pats gyvenimas . Mokykloje reikia mokyti tikrosios išminties taip, kad mokiniai suprastų, ko mokosi .

Skaitydami didaktiką randame, jog Komenskis žada “ mokyklų santvarką , kurioj:

1.Visa jaunuomenė ( išskyrus tuos, kuriems dievas nedavė proto ) gautų mokslo ;

2. Mokytųsi viso, kas gali padaryti žmogų išmintingą, teisingą, šventą ;

3. Mokslas, kaip pasirengimas gyvenimui, būtų baigiamas ligi amžiaus subrendimo ;

4. Būtų mokoma be mušimo ir žiaurumo, be jokios prievartos, kuo lengviau ir kuo švelniau , lyg savaime;

5. Mokslas būtų ne pamėklė, bet tikras mokslas, ne paviršutiniškas, bet nuodugnus, kad protinga būtybė – žmogus išmoktų gyventi ne svetimu, o savo protu, išmoktų ne tik skaityti knygose ir suprasti svetimas pažiūras į daiktus arba net jas palaikyti atmintyje ir pakartoti, bet ir savarankiškai įsigilinti į daiktų pašaknes ir suprasti, kas jie iš tiesų yra ir kaip jais naudotis. Lygiai taip pat nuodugniai išsiugdyti dorumą ir dievotumą.

6. Mokymas vyktų ne su dideliu vargu, bet kuo lengviausiai: bendriems pratimams būtų skiriama kasdien ne daugiau kaip keturios valandos ir taip, kad vieno mokytojo užtektų ir šimtui mokinių bendrai mokyti. “

Komenskio mokyklų skirstymas remiasi žmogaus fiziniu brendimu, kuris, pasak jo, vyksta iki 25 metų. Tą laiką jis suskirsto į keturis lygius tarpsnius, po šešerius metus: vaikystę ( nuo gimimo iki 6 metų ), paauglystę ( nuo 6 iki 12 metų ), jaunystę (nuo 12 iki 18 metų ), ir subrendimą ( nuo 18 iki mirties ). Kiekvienam tarpsniui numato skirtingą mokyklos tipą – motinos mokyklą, gimtosios kalbos mokyklą, lotyniškąją mokyklą, arba gimnaziją, ir akademiją. “ Motinos mokykla turi būti kiekvienuose namuose; gimtosios kalbos mokykla – kiekvienoje bandruomenėje, kiekvienam miestely ir bažnytkaimy; gimnazija – kikvienam mieste; akademija – kiekvienoje valstybėje arba ir didesnėje provincijoje “. Komenskis reikalavo, kad visų tipų mokyklose būtų tas pats mokymo turinys, o skirtųsi tik mokymo būdas, taigi, pasisakė už koncentrinę mokymo sistemą. Primindamas, kad vaikystei būdingas intensyvus kūno augimas ir jutimo organų vystymąsis, Komenskis reikalauja, kad motinos mokykloje vaikas labiau lavintų išorinius pojūčius. Ši mokykla turinti duoti vaikams pirmuosius aplinkos, gamtos ir visuomeninio gyvenimo vaizdinius. Sėkmingesniam vaikų protiniam vystimuisi turinčios padėti pasakos ir pasakojimai apie gyvulius. Komenskis pabrėžia, kad visi mokslai, reikalingi šio amžiaus vaikams, yra labai paprasti, todėl jų turi būti mokoma kasdieniniame gyvenime. Motinos mokykloje nurodoma, kada ir kaip geriau supažindinti su daiktais, kada lavinti muzikoje ir pan. Kalbama taip pat apie vaikų parengimą mokyklai: vaikai, pradėję lankyti mokyklą, turi mokėti klausyti ir klausti, aiškiai kalbėti, būti paklusnūs ir pan. Didaktikoje rašoma, jog motinos mokykloje įtakos vaikui turi tokie mokslai: metafizika – vaikai pradeda suprasti bendruosius terminus: kažkas, niekas, yra, nėra, taip, ne. ..Išfizikos vaikas žinos, kas yra vanduo, žemė, oras, ugnis, lietus, medis, žolė ir kt. Optikos pagrindus vaikas įgyja skirdamas šviesą ir tamsą, šešėlį ir pagrindines spalvas. Astronomijos pradžia bus žinoti ką vadiname dangumi, saule, mėnuliu, žvaigždėmis. Geografijos pradžia – supras, kas yra kalnas, slėnis, laukas. Chronologija – vasara, žiema, valanda, diena, rytoj, vakar. Istorija – kas neseniai atsitiko, kaip vienu ar kitu atveju buvo pasielgta. Aritmetika bus įleidusi šaknis, jei vaikas supras, kas vadinama “ mažai “ ir “daug “ , suskaičiuos nors iki 10 . Svarbiausias dorovės mokslas, nes vaikas turės gauti ypač tvirtus pagrindus, jei norime, kad dorybės lyg augte suaugtų su gerai išauklėta jaunuomene. Svarbu: saikingumas, valyvumas, pagarba vyresniesiems, paklusnumas, šventas tiesumas, teisingumas, meilė, nuolatinis darbas, protingas tylėjimas, kantrybė, paslaugumas, mandagumas.

Antrąjam amžiaus laikotarpiui Komenskis numato gimtosios kalbos mokyklą, kurią dar dažnai vadina elementariąja. Pagrindinius tokios mokyklos tikslus suformuluoja taip: “… Gimtosios kalbos mokyklų tikslas ir paskirtis bus – visą jaunąją kartą nuo 6 iki 12 ( ar 13 ) metų mokyti visko, kas žmogui esti naudinga visą gyvenimą “. Gimtosios kalbos mokyklai keliami reikalavimai: vaikas turi lengvai paskaityti visa, kas parašyta ir spausdinta gimtąja kalba; rašyti iš pradžių gražiai, paskiau greitai ir pagaliau taisyklingai pagal gimtosios kalbos gramatikos taisykles; esant reikalui, skaičiuoti skaitmenimis ir skaitytuvu; taisyklingai matuoti ilgį, plotį, atstumą ir t.t.; išmokti atmintinai didžiąją dalį psalmių ir bažnytinių giesmių; be katekizmo mokėti šventąją istoriją ir svarbiausias vietas iš šventojo rašto; apie ūkį ir politiką nusimanyti tiek kad suprastų ką regi kasdien atsitinkant namuose ir mieste; bendrais bruožais žinoti pasaulio sukūrimo, nuopolimo ir atstatymo istorijas ir daugelį kitų dalykų.

Jaunystei skirta lotyniškoji mokykla, arba gimnazija. Jos tikslas: keturios kalbos ir visa mokslų enciklopedija. Siūlė dėstyti “ septynis laisvuosius menus “ ( gramatiką, dialektiką, retoriką, aritmetiką, geometriją, muziką ir astronomiją ), tačiau prideda ir naujų: fiziką, geografiją, chronologiją, istoriją, moralę, teologiją, nurodydamas kiekvieno jų turinį. Šešerių metų kurso kiekvienai klasei jis davė atitinkamus pavadinimus.

Aukščiausias mokymo etapas – akademija. Komenskio siūlimu, iš baigiančiųjų gimnaziją viešai turi būti atrenkami kandidatai į akademiją: ten turi būti “ siunčiami rinktiniai protai, žmonijos žiedai “ . Joje siūlė įsteigti 3 tiems laikams įprastus fakultetus: teologijos, teisės ir medicinos. Būtina aukštojo išsilavinimo dalimi Komenskis laikė keliones, kaip žinių ir akiračio plėtimo priemone.

Komenskio sukurtoje didaktinėje sistemoje mokymas neįmanomas be vadovėlių. Komenskio vadovėlius galime skirstyti į dvi grupes: lotynų kalbos ir gimtosios mokyklos. Lotynų kalbos vadovėliai yra šie: “kalbų prieangis “ – tai pradinis, paruošiamasis vadovėlis. “Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose” – pirmoji iliustruota knyga, elementorius. “ Kalbų durys” – jame pateikti visi dažniausiai vartojami žodžiai, daiktų aprašymai, gramatikos taisyklės. “Rūmai” – jo paskirtis tobulinti kalbos mokėjimą, mokyti samprotauti apie daiktus. “ Lobynas “ – primena chrestomatiją, kurioje Komenskis pateikė ištraukų iš klasikų kūrybos. Be šių vadovėlių, buvo parašyti vadovėliai visoms 6 gimtosios mokyklos klasėms, deja, jų rankraščiai žuvo.

Viena pagrindinių vadovėlio funkcijų gali būti pavadinta pažintine, informacine funkcija. Komenskis pirmasis pedagogikos teorijoje pabrėžė, kad vadovėlis turi pateikti dalykiniu, loginiu, psichologiniu požiūriu apdorotą žinių sistemą, kuri padėtų mokiniui pažinti aplinkinį pasaulį. Pažintinė-informacinė Komenskio vadovėlių f-ja buvo giliai pedagogiškai pagrįsta ir apibūdinta: “… Reikia parinkti ir naujai sudaryti kalboms ir menams elementarių vadovėlių, bet praktiškai pritaikintų, kad vienu žodžiu būtų daug pasakyta” . Tačiau Komenskis vadovėlio f-jų neapribojo vien žinių perteikimu. Jam rūpėjo taip pateikti žinias, kad mokinys išmoktų galvoti, kad jis galėtų savarankiškai įsigyti naujų žinių. Taip buvo iškelta tiriamoji vadovėlio f-ja. Be to, yra dar viena – auklėjamoji funkcija.

Mokslo žinios padeda žmogui suprasti aplinkinį pasaulį ir jį valdyti. Žinojimas, kaip reikia elgtis su gyvais ir negyvais daiktais yra dorovės pagrindas. Vadovėlis, perteikdamas mokslo žinių pagrindus, formuoja mokinių moralines pažiūras.

Janas Amosas Komenskis vienas iš pirmųjų teoriškai pagrindė darnaus mokymo proceso organizavimo idėjas. Iš jų itin svarbią vietą užima klasinė-pamokinė sistema, kuri su tam tikrais pakeitimais gyvuoja ir šių dienų bendrojo lavinimo mokyklose. Komenskis, teoriškai pagrįsdamas klasinę-pamokinę sistemą, kaip vieną iš priemonių “lengvai ir nuodugniai visus ir visko mokyti” , pagrindinį dėmesį skyrė užsiėmimą patalpai, mokymo ir mokymosi laiko organizavimui.

Itin svarbus reikalavimas yra tas, kad abiejų lyčių vaikai mokytųsi. Tačiau kiekvienam mokiniui neskirsi atskiro mokytojo, Komenskis reikalauja suskirstyti mokinius į klases pagal amžių ir išsimokslinimo lygį ir mokyti juos bendrai. Jis rekomenduoja klasės mokinius suskirstyti į dešimtukus ir kiekvienam tokiam dešimtukui paskirti po dekurioną.

Didysis pedagogas reikalavo, kad mokiniai nesivėluodami atvyktų į pamokas ir užimtų klasėje tik jiems skirtas vietas, atidžiai klausytųsi per pamokas mokytojo aiškinimų ir būtų pasiruošę tuoj pat atsakyti į jo klausimus, o paklausti, atsakinėtų kaip galima greičiau. Komenskis nurodo, kad, be apklausos per pamokas, mokyklose turi būti dieninė, savaitinė, mėnesinė, trimestrinė ir metinė mokinių žinių apklausa bei įgūdžių patikrinimas.

Komenskio veikaluose itin daug vietos skiriama mokymo ir mokymosi laiko organizavimo klausimams. Šiuo atžvilgiu jo nuopelnas visų pirma yra tas, kad jis nustatė mokslo metus, suskirstydamas juos ketvirčiais, įvedė atostogas, numatė mokslo savaitės ir dienos organizaciją, mokslo metų pradžią ir pabaigą. Be to, Komenskis iškelia ir kitą itin svarbų ir aktualų reikalavimą ir šiandieninei mokyklai: įstojus į mokyklą, mokymąsi tęsti iki pat mokslo metų pabaigos. Veikale “Gerai organizuotos mokyklos dėsniai” sakoma “…. Žalingas paprotys tai įstoti į mokyklą, tai mesti ją, tai pradėti, tai mesti užsiėmimus, nepasiekus juose ko nors rimto, o būtent, nepasiekus ir tikro išsimokslinimo. Jeigu yra tokie reikalai, tai ar nereikėtų pareikalauti griežtos disciplinos iš kiekvieno, kas nori įstoti į mūsų gerai organizuotą mokyklą”.

Didelį dėmesį savo klasinėje-pamokinųje sistemoje Komenskis skyrė darbo ir poilsio derinimui. Jis dažnai pabrėždavo, kad teisingas mokyklų sutvarkymas daug priklauso nuo atitinkamo darbo ir poilsio paskirstymo, nuo teisingo užsiėmimų, organizuoto laisvalaikio ir poilsio derinimo. Kiekvienai valandai turi būti nustatytas uždavinys, kutį išsprendus, skiriamas maždaug pusvalandžio poilsis. Po įtemto protinio darbo, Komenskis numato ir kitokias poilsio pertraukasa, t.y. mažiausiai valandos pasivaikščiojimus ir pramogas po pusryšių ir pietų.

Komenskis daug dėmesio skyrė ir auklėjimo klausimams. Visoje jo didaktikoje labai ryški “žmogaus auklėjimo žmoguje” problema, nes patį mokymą glaudžiai siejo su auklėjimu, o, antra vertus, specialiai nagrinėjo kai kuriuos asmenybės formavimo aspektus. Moralinį auklėjimą, pasak D. Lordkipanidzės, Komenskis suprato kaip humaniškumo ir demokratiškumo, patriotinių ir bendražmogiškų jausmų, meilės darbui ir tokių savybių, kaip dievotumas, išmintingumas, saikingumas, teisingumas, vyriškumas, drąsumas ir kt. ugdymą.Visų moralinių savybių ugdymo pagrindas – pagarba vaiko asmenybei. Komenskis pabrėžia gera linkinčio, draugiško mokytojo požiūrio į vaikus reikšmę: “ draugiškai ir ramiai kalbėdamies su mokiniais, turime pasiekti, kad jis nesibaimintų mokytojo, kaip tirono, bet mylėtų jį kaip tėvą ir laisvai su juo bendrautų “. Svarbiausia žmogaus paskirtimi laikė tarnavimą tėvynei ir žmonijai. “ Reikia rūpestingai rodyti jaunuomenei mūsų gyvenimo paskirtį, būtent, kad esame gimę ne tik sau, bet ir dievui ir artimui, atseit, žmonių visuomenei “, – rašė jis. Ta meilė turinti reikštis ne žodžiais, bet konkrečiais darbais. Būtinomis žmogaus savybėmis Komenskis laiko teisingumą, sąžiningumą, drąsumą, mandagumą ir kt. Nurodydamas, kad jų ugdymu turi rūpintis ir tėvai, ir mokytojai. Visas šias savybes apibūdina ir smulkiau, parodo jų formąvimosi sąlygas. Antai drąsumo, arba vyrišumo, kuris reiškiasi savitvarda, ištvermingumu, pasirengimu, kada to reikalauja laikas ir aplinkybės, būti naudingam, pagrindą sudaro įpratimas visur apgalvotai elgtis. Vienas iš svarbių auklėjimo uždavinių Komenskiui yra drausmės ugdymas. Akcentuodamas, ir įvairiai pagrįsdamas didelę drausmės reikšmę mokykloje, remiasi čekų patarle: “ Mokykla be drausmės – tai malūnas be vandens “. Yra Komenskio veikaluose minčių ir apie pratinimą kaip auklėjimo metodą. Pasak jo, “ dorybė ugdoma darbais, ne žodžiais “. Todėl dorybės mokomasi nuolat dorai elgiantis: paklusnumo – klausant, kantrumo – kenčiant ir pan. Pvz. teisingumui ugdyti labai svarbu bendrauti su sąžiningais žmonėmis ir įvairių pareigų atlikimas; ištvermingumą mokiniai susiformuos tik tada, kai nuolat bus užsiėmę rimtu darbu. Komenskio darbuose minimas skatinimo metodas, bet plačiau jis neanalizuojamas. Nurodomi kai kurie atvejai, kai vaiką galima ir reikia skatinti, kai kurios skatinimo formos. Pav. jis siūlo skatinti, kai vaikas daro tam tikrą pažangą mokymesi ir elgesyje.

Tačiau bene didžiausią vaidmenį Komenskis skyrė patiems auklėtojams – tėvams ir auklėms, mokytojams ir mokyklų viršininkams. Ypač pabrėžė mokytojo atsakomybę.

Mokytojai “ turi būti įsitikinę, kad vykdo garbingiausias pareigas, ir kad jiems patikėta didingiausia institucija, aukščiau kurios jau nieko nėra po saule “ . Tačiau, Komenskis labai gerbęs mokytoją, kėlė jam nemažų reikalavimų intelektiniam išprusimui. Jo nuomone, mokytojas privalo būti enciklopedinio išprusimo žmogus, pasižymėti didele vidine ir išorine kultūra. Komenskis aiškiai nurodo tą skriaudą, kurią bloogas mokytojas gali padaryti mokiniui, nuslopindamas jo norą mokytis: “ Beveik kiekvienas mokytojas, kokį randa mokinį, tokį ir ima tekinti, kulti, karčti, austi, tempti ant savo kurpalio, nori, kad jis blizgėtų kaip nutekintas, ir jeigu tai tuojau pagal jo norą nevyksta … jis pyksta, ūžia, niršta…. , – ar mas stebimės tuo, kad yra žmonių, kurie vengia tokio mokymo ir nuo jo bėga ? Greičiau reiktų stebėtis, jeigu kas nors jį ištvertų…” . Komenskio raštuose randame dar vieną labai svarbų nurodymą mokytojams – ruošti ir mokyti mokinius ne mokyklai, bet gyvenimui.

Komenskio pedagoginis įžvalgumas ir mūsų laikais įvertintos pedagoginės idėjos turi skatinti nuodugniai domėtis pedagogikos teorija ir pradėti tobulinti, atsižvelgiant į gyvenimo reikalavimus, mokymo auklėjimo darbą. O tai yra būtina, norint sėkmingai ugdyti harmoningą, visapusiškai išsilavinusią, sąmoningą jaunąją kartą.

Apibendrinant norėčiau pasiūlyti Komenskio raštus paskaityti Lietuvos švietimo ministerijos atstovams. Džiugu būtų, jei jie pasinaudotų Komenskio siūlomais mokymo dėsniais ir labiau atsižvelgtų į mokinių amžių bei jų pajėgumą (nepamiršiu, kad maždaug 8-oje klasėje vos panešdavau reikiamas knygas, tačiau perskaityti taip ir nespėjau ), kad būtų skirstomi dalykai į būtinuosius ir pasirenkamuosius, ir nereikėtų visko mokėti ideliai. Be to, manyčiau, jog pamokų lankymas turėtų būtisugriežtintas (neretai “pabėgę” iš pamokų, kitą dieną žiūrėdavome nieko nesuprasdami ).

Asmeniškai man Komenskio patarimai padėjo suprasti, jog reiktų susidaryti griežtą dienotvarkę (o ne “mėtytis” nuo vieno prie kito, ir po to dejuoti), susidomėjaus patarimais, kaip mokytis kalbų.

Aušra Norvaišaitė
Kauno Technologijos universitetas
Socialinių Sistemų Vadybos Katedra

Literatūros sąrašas:
Komenskis, J.A (1986). Pedagogikos raštai.
Komenskio pedagoginės idėjos.

Turinys
1. Komenskio pedagoginė teorija. Požiūris į vaiką.
2. Mokymo reikalingumas ir 5 tam trukdančios kliūtys
3.Mokymo dėsniai
4.Sutrumpinto ir greitesnio (lengvesnio) mokymo pagrindai
5. Mokslų, kalbų, dorumo, dievotumo mokymo teorijos
6. Mokymo principai Komenskio teorijoje
7. Mokyklų santvarka. Būdingiausi bruožai
8. Vadovėlių reikšmė
9. Klasinė- pamokinė sistema
10.”Žmogaus auklėjimo žmoguje” problema
11. Išvados ir apibendrinimai