Apie patriotizmą
Palyginamas A. Maceinos ir S. Salkauskio požiūris į patriotizmą
Įvadas
Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo.
Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai. Nereikia pamiršti ir interneto, kuris jungia viso pasaulio piliečius, jiems net neišeinant iš namų. Visa tai menkina tautinio identiteto išlaikymo ir patriotizmo svarbą pasaulyje, kartu, žinoma, ir Lietuvoje.
Svarbią įtaką tam turi karų ir kitokių jėgos konfliktų tarp tautų nykimas. Žmonijai svarbesnės tampa globalinės problemos, pvz.: kaip sustabdyti klimato atšilimą ar nuspręsti, ką daryti su nykstančiais gamtiniais ištekliais.
Gi tarpukariu, situacija buvo kardinaliai priešinga. Europoje daigus leido aršusis nacionalizmas (Vokietija, Italija), į rytus nuo Lietuvos žmonės šlovino komunizmą. Ką tik buvo sužymėtos naujos linijos žemėlapiuose. Kosmopolitai buvo laikomi juokingais svajotojais. Pasaulis buvo karštligiškas ir niūrus.
Tik save gerbianti, dvasinės ir materialinės gerovės siekianti tauta galėjo išsilaikyti. Todėl būtent trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiais patriotizmo idėjos buvo nepaprastai svarbios, todėl natūralu, kad vieni iš žymiausių to meto Lietuvos pedagogų S. Šalkauskis ir A. Maceina patriotizmo ugdymui skyrė daug dėmesio. Tai buvo svarbios idėjos. Ir dabar jos svarbios. Gal būt mūsų pasaulio istorija vėl pasisuks nenumatyta linkme. Gal tik vieninga tauta su jos sąmoningais piliečiais galės išlikti. Į šiuos klausimus atsakys tik laikas.
Tai tokia būtų įžanga į kursinį darbą.
Kas yra patriotizmas?
Susipažinus su A. Maceinos ir S. Šalkauskio darbais, krinta į akis keletas dalykų. S. Šalkauskis (remiuosi jo viešąja paskaita apie patriotizmą, perskaityta Lietuvos Universitete), bando daugiau atskleisti daugiau idėjinę patriotizmo pusę, gi A. Maceina, būdamas daugiau praktikas, tuo neapsiriboja, o kartu bando nurodyti konkrečius būdus, kaip tėvynės meilės išmokyti ir jaunąją tuometinės Lietuvos kartą.
Kalbant apie patriotizmą, pirmiausiai reiktų apibrėžti objektą, kuriam patriotizmas ir pasireiškia, t. y. tautą. S. Šalkauskui “tauta formaliai sprendžiant yra žmonių, sujungta bendros kolektyvios arba sutelktinės, individualybės lytimi” (1, 123 psl.). Šis apibrėžimas yra nevisiškai tikslus. Geriau tautą bandyti nusakyti pagal jos požymius, t. y. tautinės individualybės žymes. Tai ir kalba, papročiai, visuomeninė santvarka, pagaliau valstybė su savo teritorija. Kai vieno ar kito požymio pritrūksta, kinta ir tautinė individualybė, bet pati tauta kaip vienetas išlieka.
Patį patriotizmą S. Šalkauskis apibūdina taikliai ir gan paradoksaliai: “Patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė. Tai, kas žmogaus individui yra savimyla, tautai yra patriotizmas; <….> dar trumpiau , – patriotizmas yra tautinė savimyla.” (1, 124 psl. ). Mintis šokiruojanti, bet pamasčius, teisinga. Tautos meilė išreiškiama per asmens meilę sau. Vis dėlto, neveltui kažkas yra pasakęs, kad vargu ar nemylint savęs, galima mylėti kitus. Remiantis šia mintimi, patriotizmas apibrėžiamas ne asmeniui, o tautai., t. y. patriotizmas yra daugiau ne asmens, o tautos savybe.
A. Maceinos požiūris labai panašus. “Patriotizmas šiuo atžvilgiu yra tautinė savimeilė. Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava” (2, 229-230 psl.).
Na, o egoizmas? Juk tarp savimeilės ir egoizmo tik vienas žingsnis. A. Maceina supranta tautinio egoizmo grėsmę. Juk tai būtų meilė tautos kokia ji yra. Gal ir paprasta Lietuvą mylėti, nesigilinant kokia ji galėtų būti. Būtent tikras patriotas, turi siekti savo tautos idealo, bet ne ją idealizuoti. Kas iš to, kad mes žiūrėsime į savo tautą pro rožinius akinius.
Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas
Lygindami tautinę savimylą ir egoizmą, mes atrandame kas yra tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. S. Šalkauskis kalba apie kiekvienos meilės rūšyje esantį elementą, kurį jis vadina didybės pageidavimu. Čia esmė yra, kad objekte pirmiausiai mylima tai, kas sudaro idealinį jo tipą. Taigi objektas mylimas ne toks, koks jis yra, o toks koks jis turėtų būti. Tokią meilę jau galima laikyti tobulinimo veiksniu.
Visiškai taip pat yra ir su tautybės meile, kitaip tariant patriotizmu. Anot A. Maceinos, “Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilė ir pastangos įkūnyti jį tautinėje tikrovėje” (2, 230 psl.).
Jeigu patriotizmas susijęs su didybės pageidavimu tautai, jis tautą kelia ir aukština. Gali atsitikti taip, kad didybės pageidavimas suprantamas klaidingai. Tada tautai iškyla didelė grėsmė. Taip gali atsitikti, jeigu būtų tautai siekiama tik materialinės ir fizinės galybės. Tauta būtų plečiama kaimynų sąskaita.
Tikrasis patriotizmas būtų siekti, kad tautos materialinė galybė proporcingai augtų su tautos dvasine didybe. Tuo tarpu istorija rodo priešingai. Beveik visi karai kilo ir kyla dėlto, kad taip vadinami “patriotai” pageidavo savo tautai kuo didesnės materialinės galybės ir ją stengėsi plėsti visais teisėtais ir neteisėtais būdais. Tai jau nebe patriotizmas, o nieko nepripažįstantis nacionalizmas, galintis greit virsti į imperializmą. Pavyzdžių tam ilgai ieškoti netenka. Ypač didelį vaidmenį nacionalizmas suvaidino Antrajame Pasauliniame kare. Būtent Adolfo Hitlerio siekta išgryninti vokiečių nacija, kurios daugelis individų aklai priėmė nacionalizmo dogmas ir paskandino Europą kraujyje. Tai neturėjo nieko bendro su patriotizmu, tai buvo tik šlykšti parodija. Tokiam “patriotizmui” kategoriškas ir prof. S. Šalkauskis: “visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų laikyti savo monopolija tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra netik žmonijos, bet ir savo tautos budeliai ir netgi daug anksčiau, negu suskumba ateiti priešai iš šalies ir įsmeigti į tautos širdį materialinį kardą“ (1, 127 psl.). A. Maceina jam antrina sakydamas, kad “tautos, kurios stengiasi siekti nuo “jūrų iki jūrų”, nesupranta istorinio vyksmo prasmės ir kartu rengia sau pražūtį” (2, 232 psl.).
Taigi matome, kad patriotizmas turi būti proporcingas visai ne materialinei tautos didybei, kuri savyje galis lėpti daug blogio kitiems, o moraliniai jos dedamajai, kuri nors ir gali būti apribota kokios nors prievartos, bet visuomet suteikia tos tautos individams galimybę dvasiškai tobulėti.
Dabar jau galima suformuluoti keletą minčių, kad patriotizmas susijęs ir su tautybės forma ir su jos turiniu. Jeigu mes kalbame apie patriotizmą kaip apie savo tautinės individualybės meilę, apibrėžiame formaliąją patriotizmo pusę; gi sakydami kad patriotizmas sietinas su tinkamai suprastos didybės savo tautai siekimu, mes iškeliame patriotizmo turinį.
Vykstant kultūrinei tautos pažangai, tautybės turinys tampa visuotinesnis, kai tautybės lytis darosi vis individualesnė. Tai labai pastebima įžymių tautos žmonių atžvilgiu. Visi žmonijos genijai reiškiasi tam tikra kalba, tam tikrais įpročiais, tautiniu temperamentu bei kitais požymiais, žodžiu tautine lytimi, kuri sudaro konkretų jų egzistavimo pagrindą. Ko gero, genijai be tautinės individualybės pristigtų gyvybės pulso; na, o be visuotinio turinio jie nustotų savo kaip žmogaus dvasios platumo.
Apibendrinant galima sakyti, kad didžia dalimi dvasinė tautos didybė priklauso nuo dvasinės jos žmonių didybės.
Trečia pagrindinė tikro patriotizmo savybė yra individualinės tautinės lyties jungimas su visuotiniu turiniu. Ši savybė savaime išplaukia iš pageidavimo savo tautai tikros didybės. Ta didybė kyla ne iš materialinės lyties , kuri dažniausiai yra apribota , o iš praktiškai neribojimo dvasinio turinio. Reikia atkreipti dėmesį , kad kai sudaroma tautinio veikimo programa kuri iš tautybės padaro vien tik tikslą, bet neriša jos su pozityviu gyvenimu, tada yra gera dirva vešėti nacionalizmui , kuris greitai gali nuvesti žmones prie to dvasinio bukumo , kuris yra toks artimas nacionalistų prigimčiai. Tuo tarpu plati tautinio veikimo programa , kuri yra pagrįsta tikru patriotizmu, privalo jungti tautybę su visuotinio žmogaus dvasios turiniu.
Taigi galima išvardyti tris tikro patriotizmo savybes:
1. tautinė savo individualybės meilė;
2. pageidavimas tautai moralinės didybės;
3. jungimas individualiosios tautinės lyties su tautiniu turiniu.
Apibendrindamas profesorius S. Šalkauskis pasiūlo tokį tikro patriotizmo apirėžimą: “tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautybės lytimis” ( 1, 130 psl.).
Patriotizmo pasireiškimo keliai
Nustačius kas yra tikrasis patriotizmas, derėtų nusakyti kaip jis privalo reikštis. Iškyla keletas svarbių klausimų:
1. kaip reiškiasi tikras patriotizmas per tautos narį jo paties atžvilgiu;
2. kaip patriotizmas pasireiškia patrioto veiksmais savo tautos atžvilgiu;
3. kaip patriotizmas veikia santykius tarp atskirų tautų;
4. kokie patriotizmo pasireiškimai žmogaus santykiuose su žmonija
Kadangi patriotizmas dažniausiai grindžiamas moralinės didybės savo tautai noru, tai reiškia , kad pats patriotas turi būti pasiryžęs tobulėti dėl savo tautos. Tai daryti reiktų pradėti nuo savo paties meilės. Tik mylėdamas save ( tiksliau savo idealą )tas patriotas galės realizuoti meilę tėvynei.Kaip sako A. Maceina “ jei tikras patriotizmas pageidauja savo tautai moralinės didybės, tai šitas pageidavimas pačiam patriotui yra visų pirma prievolė stengtis realizuoti pageidaujamą didybę savo gyvenime ir veikime <...> “ ( 2, 233 psl. ). Tai natūralu , nes neįmanomas tikras patriotizmas žmogui negerbiant ir nemylint savęs. Nemylėdamas savęs, žmogus negalės suprasti kitų žmonių bei įvertinti savo tautos poreikius. Juk tauta nėra belytis socialinis vienetas.Ji yra sudaryta iš žmonių.
Kaipgi pasireiškia patriotizmas savo tautos atžvilgiu? Jeigu patriotiškai brandus pilietis stos už savo tautos vairo, tai galės turėti lemiamos reikšmės tautos aukštesnei kultūrai, o ji kurs visuotinį tautybės turinį. Būtina paminėti, kad tautinės civilizacijos kūrimasis yra demokratinis vyksmas. Neįmanoma sukurti tautos be visos liaudies bendradarbiavimo. Būtent liaudis ir jos kūryba susijungia su šviesuomenės kūryba sudarydamos tautinę civilizaciją.
Čia S. Šalkauskis pastebi, kad labai ryškiai demokratinis patriotizmo pobūdis atsiskleidė Lietuvos atgimimo laikotarpiu ( turima galvoje pirmi du dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai). Profesorius pastebi, kad tautybes nykimas buvo aristokratijos “nuopelnas”, o demokratija prisikėlė su liaudimi. Taigi demokratija labai susijusi su patriotizmu.
Iš kitos pusės patriotas neturėtų būti aklas mylėdamas savo tautą. Demokratija būtent leidžia parinkti tinkamas priemones tautiškumui vystyti. Taigi tautos nariai turi matyti netik tautos privalumus, bet neužmerkti akių prieš jos trūkumus. A. Maceina pastebi, kad patriotizmas neturėtų vengti tautinės kritikos. Tai neturėtų būti romantinis šydas, greičiau jau aštrus žvilgsnis. Čia vėl iškyla nacionalizmo ir kosmopolitiškumo “pavojai” . Anot S.Šalkauskio, mylėti vien tautinę lytį grynas nacionalizmas gi vertinti tik turinį – kosmopolitizmas. Geriausias kelias būtų žengti viduriu. Abu kraštutinumus autorius kaltina vienpusiškumu.
Taigi tikras patriotas negali nurimti matydamas tautos blogybes . Jis yra verčiamas kovoti su savo tautos silpnybėmis. Tai neturi virsti tautos viešu plakimu pasaulio akyse, ką kartais mėgsta daryti kai kurie politikos veikėjai. Tuo patrioto pareigos savo tautai nesibaigia.Jis turi rūpintis savo tautos pašaukimo įvykdymu. Kiekviena tauta gali neribotai dvasiškai tobulėti. Bet kiekvienai tautai egzistuoja sava geografinė padėtis, etninis pobūdis ir pan.. Visa tai palengvina atitinkamų galimybių realizavimą. Taigi patriotas turi stengtis išnaudoti visa tai, mat tautos pašaukimo įvykdymas ir sudaro pagrindinį kultūrinės pažangos uždavinį. Štai lietuvių tauta yra labai savita dėl jos etninio rytietiško temperamento bei unikalios geografinės padėties: mes esame vartai tarp Rytų ir Vakarų. Taigi svarbiausiai yra šių dviejų civilizacijų geriausių požymių sinteze.
Galime pereiti prie trečio klausimo: kokius santykius turi nustatyti tikrasis patriotizmas tarp atskirų tautų. Prof. S.Šalkauskio keliamos idėjos buvo labai revoliucingos jo laikotarpiui. Tais didelės nesantaikos tarp tautų laikais, kalbėti apie patriotizmo prievoles šioje srityje, buvo drąsu. Jeigu kiekvienam asmeniui yra moralinė prievolė mylėti savo artimą kaip save patį , tai tauta, kuri yra asmenų visuma, turi tokią pat pareigą mylėti ir kitas tautas. Iš to kyla idėja , kad mylėti kitas tautas turi ir kiekvienas patriotas. Aišku, jis neprivalo būti kiekvienos tautos patriotu. Galima būti tik savo tautos patriotu.
A.Maceina netgi išplečia patrioto meilės kitoms tautoms sąvoką. Jis sako, kad “ kiek žmonija yra draugija, kiek ji išsireiškia regima pavidalu tiek ji organizuojasi per konkrečius individo sambūrius, kurie žmonijos atveju yra ne kas kita kaip tautos ”(2, 241 psl.). Taigi žmonija kaip draugija , gali egzistuoti tik tautų sąjungos pavidalu. Šiose mintyse jaučiamas komunizmo dvelksmas. Na, bet tiek to. A.Maceina pastebi , kad dvidešimto amžiaus pradžioje netgi mažiausios Afrikos tautelės stengiasi išsivaduoti iš kitų globos bei susikurti sau kitokį gyvenimą. Taigi matome, kad amžiaus pradžioje iš vienos pusės jungėsi į sambūrius iš kitos – išsiskirti iš visuotinės vienybės.A.Maceina kaltina kosmopolitizmą, kad jis pastebi antrąjį virsmą , bet ignoruoja pirmąjį.
S.Šalkauskiui atrodo , kad savaime suprantamas dalykas yra prievolė mylėti kitas tautas kaip savąją ir yra visiškai suderinama su prigimtine teise ginti savo tautos individualumą . Kai patriotizmas egzistuoja be kitų tautų meilės, jis virsta imperializmu. Netgi ginantis nuo kitos tautos agresijos , reikia ją mylėti. Tai labai gražiai sutampa su Kristaus mokymu.
Labai naudinga būtų pereiti prie tautinių mažumų klausimų. Anot S. Šalkauskio “tautines mažumas sudaro tie asmenys , kurie , būdami nuolatiniai krašto gyventojai ir valstybės piliečiai, nepriklauso tautybei , kurios yra dauguma valstybės piliečių “(1,138 psl.).
Tikras patriotas tokiu atveju turėtų remtis tuo , kad asmens tautybė yra neliečiamoji jo individualybės teisė ir vesti asimiliacinę politiką šiuo atžvilgiu , yra nusižengimas šiai teisiai. Aišku, kartais tautinių mažumų nusistatymas būna kenksmingas valstybei , tiek pagrindinei tautybei. Tokiu atveju S.Šalkauskas siūlo naudotis teisėsauga, bet nesiimti jokių represijų.
Niekas nepasikeitė ir šiais laikais. Aišku, Lietuva gali džiaugtis , kad lietuviu jos valstybėje yra daugiau kaip 90 %. Iš kitos pusės šiuolaikinėje Lietuvoje gan daug nacionalistų. Tokios valstybės, kuriose nėra vyraujančios pagrindinės tautybės , iš vis sunkiai gali kalbėti apie taip vadinamąjį tikrąjį patriotizmą.
Taigi patriotui privalu rūpintis tautinių mažumų apgynimu, vengti jas įžeisti, nes tai jau būtų stipresniojo valios demonstravimas silpnesniam.
Dar keletą žodžių reiktų pasakyti apie tikrąjį patriotizmą kaip asmens derinimą su žmonija per tautos tarpininkavimą. Iš principo, tauta, ne asmuo, turi lemiamą įtaką civilizacijos raidoje. Svarbu ir tai, kad žmonija pati neturi reiškimosi būdo, koks tautai yra tautybė. Išplaukia mintis, kad patriotas tik per tautos meilę, gali prieiti prie visos civilizacijos vertybių. Viskas vyksta pagal tokią schemą:
Žmogus – Tauta – Žmonija
Taigi tauta yra tarsi žmogaus ir civilizacijos jungiamasis vienetas. Jau XX a. pirmoje pusėje matėsi, kad izoliuotų tautų gyvenimas negalimas. Kaip jau sakiau įvade, tai juo labiau neįmanoma stovint ant XXI a. slenksčio. Kalbėdamas apie žmogaus bendravimą su civilizacija S. Šalkauskis kaip ir A. Maceina pabrėžia dvipusį virsmą: iš vienos pusės tautos susipina įvairias ryšiais (kultūriniais, ekonominiais, politiniais), taigi, lyg ir vystosi kosmopolitizmas. Jis sako, kad nedera pamiršti ir to, kad lygiagrečiai turėtų stiprėti ir tautinės individualybės jausmas ir kad jį reikėtų ginti nuo netikėtų pasikėsinimų. Kaip sako autorius, “tautų universalizacija eina vienu žingsniu su jųjų individualizacija” (1, 146 psl.).
Patriotinis auklėjimas
Pakalbėjus apie kaip patriotizmas privalo reikštis, galime pereiti prie patriotinio auklėjimo ir jo esmės. Nuo šiol daugiau remsiuos A. Maceinos mintimis iš jo knygos “Tautinis auklėjimas”.
Savaime suprantama, kad patriotizmas, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus polinkis, turi būti kryptingai auklėjamas. Jam reikia skirti tam tikrą laiką ir tinkamus objektus. Aišku, tokios pratybos patriotizmą gali tik lavinti, bet ne jį sukurti. A. Maceina patriotizmą laiko instinktu, kurį tinkamai auklėjant, galima tik paaštrinti. Būtent auklėjimas gali tarsi užpildyti žmogų tinkamu patriotizmu. Kaip sako autorius, “patriotinis auklėjimas todėl ir yra pašauktas išvystyti patriotinę emociją ir patriotinį veiklumą ligi žmogiškumo ir kūrybiškumo laipsnio“ (2, 236 psl.). Kita vertus patriotizmas yra meilė. Jos išmokyti negalima. Anot Devaud “esama meilės, kuri išgano ir kuri žudo”. Patriotizmas transformuojasi iš vienos rūšies meilės į kitą. Cituojant A. Maceiną “patriotizmo vardu didžiojo karo metu buvo tarnaujama ligoniams ir sužeistiesiem ir kartu buvo mėtoma bombos su maro bacilomis” (2, 236 psl.).
Taigi tautiniu patriotizmo ugdymo reikšmė labai svarbi. Be jo patriotizmas arba išnyktų arba išsigimtų į tautinį egoizmą, sukeldamas tautai pražudymo grėsmę.
Kokie gi pagrindiniai auklėjimo tikslai ir uždaviniai. Pagrindinis tikslas yra patriotinio auklėjimo pilnatvė, kuri padeda ugdytiniui atrasti sąmoningą nusistatymą tautos ir tėvynės atžvilgiu. Tai yra ne tautos meilės mokymas, o supratimo “kas ji yra” atradimas. Apie patriotizmą neužtenka tik mąstyti, anot autoriaus, jis turėtų sruventi visu žmogaus kūnu, keldamas jam meilę, pasididžiavimą ir entuziazmą.
Priklausomai nuo tikslų skiriasi ir patriotinio auklėjimo uždaviniai. Bendriausiu atveju uždavinys yra patriotizmo išvystymas bei jo apšlifavimas. Tiesa, dažniau, anot. A. Maceinos, naudojamas uždavinių išskaidymas į smulkesnius vienetus, t. y. patriotinio sąmoningumo siekia patriotinis įsisąmoninimas, patriotinio veiklumo – patriotinis veikdinimas, na o patriotinio šventumo – patriotinis pašventimas. Visi šie trys uždaviniai A. Maceinos suliejami į vieną pilnatvę: “įsisąmoninimas atskleidžia žmogiškąjį patriotizmo pobūdį ir parodo jo vertę. Veikdinimas paverčia jį kultūros principu ir tautos bei savęs tobulinimo akstinu. Pašventimas jį įprasmina, suriša su amžinais gyvenimo dėsniais ir tuo būdu jį atbaigia” (2, 238 psl.).
Kalbant apie patriotinį įsisavinimą, kuris yra ne kas kita, kaip patriotizmo ir jo objektų pagrindų išaiškinimas jaunajai kartai, A. Maceina pateikia kelias sritis:
1. Patriotizmas ir kosmopolitizmas;
2. Tautinės praeities pažinimas;
3. Tautinės praeities atgaminimas;
4. Tautinės dabarties pažinimas;
Lyginant kosmopolitizmą ir patriotizmą iškyla klausimas ar pastarasis yra suderinamas su žmonių bei tautų nuoširdžiu ir atviru bendravimu? Anot A. Maceinos, kosmopolitai atsako į šį klausimą neigiamai. Galgi tikrai tautoms bendraujant nyksta patriotinis jausmas? Autorius teigia priešingai. Toliau sutinkame įdomią mintį, kad antipatriotiškumą skatina šviesuomenės sluoksnai, gi tuo tarpu teigiama, kad antipatriotiškumas liaudžiai nebūdingas. Tai buvo teisinga aniems laikams, taip yra ir dabar.
Na, bet pereikime prie glaudesnio patriotizmo ir kosmopolitiškumo palyginimo. Kosmopolitiškumas laiko žmoniją bendruomene. Tai A. Maceinos nuomone teisinga. Jis sutinka, kad žmoniją sieja glaudūs ryšiai, kuriuos pabrėžia ir katalikų bažnyčia, bet neigia, kad individas tiesiogiai kontaktuoja su žmonija. Autorius palaiko S. Šalkauskio schemą, kurią pateikiau aukščiau. Jis dar papildo, kad kiekviena bendruomenė (tauta) išsivysto į draugiją (žmoniją), bet vis dėlto nenustoja būti bendruomene. Teigdamas, kad kosmopolitai tai supranta tik labai vienpusiškai, A. Maceina randa svarių argumentų pasitelkdamas daugiausiai krikščioniškąjį mokymą. Visgi, į mintį , kad jau nuo seniausių laikų žmonės būrėsi į tautas, kad lengviau išgyventų, negalima numoti ranka. Tiesa, kad žmogaus gyvenimas ankstesniais laikais, nors ir atrodė vieningas, savyje slėpė daug reikalavimų. Gilindamasis toliau supratau, kaip autorių gąsdina kosmopolitizmas. Jis, neva, grąžintų pasaulį į “senovinį chaosą”, iš kurio nebūtų galima pakilti. Vienintele išeitimi laikoma Bažnyčia, kuri yra ir vienytojas ir skyrėjas. Profesorius yra visiškai tikslus sakydamas, kad nors tautos artės viena prie kitos, jas labiausiai skirs nevienodas nusiteikimas Dievo atžvilgiu. Su tuo sutinku ir aš. Religijos yra vieni iš pagrindinių konfliktų šaltinių. Kol pasaulio piliečiai išpažins skirtingas religijas, pasaulis neapsijungs. Kadangi tai dar greit neįvyks, A. Maceina galėtų būti ramus. Jis tikslus, cituodamas N. Berdiajavą, kad “ateities karai bus ne tiek politiniai, kiek religiniai ir dvasinai”. Tai su kaupu pasitvirtino. Visi karai vyksta dėl religijų.
Dar kosmopolitizmas bandomas atmušti panaudojant psichologų požiūrį, neva žmonėms tauta artimesnė negu žmonija (kitaip visas pasaulis). Tokiu atveju griauti savo tautos meilę, reikštų ir atsisakyti ir žmonijos meilės.
A. Maceina nepeikia patriotizmo už skatinimą gerbti ir mylėti vieniems kitus visame pasaulyje ir sako, “kad patriotizmas ir kosmopolitizmas stovi vienas prieš kitą ne kaip egoizmas ir altruizmas, o kaip vaisingas veikimas ir neaiškios svajonės” (2, 244 psl.).
Kitas svarbus klausimas auklėjant patriotiškai yra tautinės praeities pažinimas. Kažkodėl A. Maceinai labai patinka mintis, kad tautinė dabartis iš esmės nekinta laikui bėgant ir tik taip galima išsaugoti tautos tęstinumą. “tauta gyvena tol, kol ji gyvena individuose kaip jų valios siekimas; individuose pati tauta gyvena tol, kol jie jaučia ryšį tarp savo valios ir praeities. Kai šitas valios ryšys su istorija nutrūksta, tada tauta miršta kaip tauta, nors atskiri individai dauginasi it toliau” (2, 245 psl.). Ši mintis aiškiai parodo, kad tautos istorija, kaip ir religija, yra vienas iš patriotizmo varomųjų jėgų.
Remdamasis E. Lavisse mintimi, kad “tauta yra tautos istorija”, A. Maceina apibendrina keletą sąvokų susijusių su istorija kaip auklėjimo priemone. Būtent atmintis yra istorijos pagrindas. Tik atgaivinus jaunosios kartos atmintį, galima ją padaryti patriote. Istorija, drauge su gimtąja kalba, laikomos pagrindiniais veiksniais, neleidžiančiais asmeniui nukrypti nuo tautos.
Kaip mokyti tautinės istorijos. Autorius primygtinai siūlo ją susieti su kultūros istorija, o ne akcentuoti politikos istoriją, kuri “dažnai būna pilna klaidų, žiaurumo ir kraujo” (2, 248 psl.). Būtent šalia politikos besivystantis mokslas, dorovė ir menas yra daug svarbesni patriotizmui nei kruvini pasiekimai, kuriuos labai mėgsta prisiminti nacionalistai.
Antras dalykas, kad tautos istorija neturi būti atskirta nuo žmonijos istorijos. Juk tauta yra lyg sumažinta žmonijos kopija. Taigi tautos išsivystymas, jos esmė gali būti suprasta tiktai esant santykiams su žmonija. “Tik žmonijos vyksmo šviesoje galima suvokti tautos vyksmo prasmę ir pasiryžti sąmoningai dalyvauti jojo užduočių vykdyme” (2, 248 psl.).
Kaip svarbų tikslą, mokant pažinti tautinę praeitį, A. Maceina pabrėžia tiesos sakymą. Suklastotą tautos istoriją jis teisingai laiko nieko verta. Bėgdami nuo tautos paklydimų ir juos slėpdami nuo ugdytinių, mes tik galime iškreipti jų patriotizmo sampratą. Tai pabrėždamas A. Maceina parodo, kokia didelė yra istorijos mokytojo atsakomybė. Jis teisus teigdamas, kad jeigu istorijoje buvo klaidų, ugdytinis turi stengtis jų nekartoti. Tiesos sakymo pabrėžimas yra pagirtinas dalykas.Apie pusę amžiaus mums buvo brukamas istorinis melas, taigi mokykla buvo visai išjungta iš patriotinio ugdymo. Tik kai kur šeimose išliko tas tiesos sakymo pradas, kuris vėliau turėjo lemiamos įtakos išsikovojant Lietuvai nepriklausomybę.
Kaip pastebima vėliau, tautinės praeities neužtenka tik atpažinti, reikia ją pajusti. Tam jausmui ir skiriama keletas žodžių apie tautinės praeities atgaminimą. Būtent pagrindiniai tautos požymiai, kurie yra aštriai užakcentuojami turi didelės, jeigu ne lemiamos įtakos ugdant patriotizmą. Tautinės tradicijos turi didelės įtakos kuriant atramą tautos kultūriniam pamatui. Tai yra ryšys su mūsų protėviais, jų dorumo kriterijų perėmimas. Mokyti tautinės istorijos reiškia supažindinti naująją kartą su tautos išsivystymo išorine puse, o perteikti tautines tradicijas jau būtų priartinimas prie tautos dvasios.
Tautinės tradicijos puikiai atsiskleidžia per tautines šventes. Tai yra tarsi simbolinis istorijos įvykių atgaminimas. Šventės yra geras pastiprinimas istorijai, kuri moko daugiau teorijos. Šventės turi būti ir patrauklios estetiškai, nes jos tarsi apgaubia žmogaus sielą. Aišku, tai ypač tinka lietuviškoms tautinėms šventėms, kurios visos be išimties yra rimtos, turinčios netgi gedulingą pobūdį. Suprantu, kad lietuvių tautai, tekant istorijos tėkmei, nebuvo saldu, bet su tomis šventėmis reikia kažką daryti. Gal džiaugsmingesnės šventės galėtų suteikti patriotizmui truputį spalvingesnį atspalvį. Samprotaujant toliau, visas patriotinis auklėjimas, turėtų sukti didesnio estetizmo ir populiarinimo linkme. Jeigu jau pagrindiniai patriotai yra liaudis, tai šios tiesos turėtų būti pateikiamos suprantamai ir patraukliai. Situacija tarpukaryje buvo kiek kitokia. Neramiu laikotarpiu (kaimynų spaudimas) žmonės norėjo būti patriotai. Dabar gi to nėra.
Svarbūs tautinėse tradicijose yra tautos vėliava ir tautos ženklas. Vytis, Gedimino Stulpai, kita heraldika turi stiprų ryšį su istorine Lietuvos praeitimi. Tautos vėliava ir tautos ženklas yra tarsi pati tauta. Aišku, juos garbinant galima nuklysti nuo tikrojo patriotizmo, kita vertus lengviau įsisąmoninti, kad kovojant už juos, kovojama už pačią tautą. Neveltui karų nugalėtojai pirmiausiai stengiasi pakeisti tautos herbą ir vėliavą. Jie supranta, kad tai yra svarbi tautiškumo dalis. Taigi, jeigu nebus skiepijama pagarba tautos ženklams, patriotizmas tikrai nyks. Apskritai patriotizmui daugiau verta remtis estetiškais simboliais, o ne abstrakčiais svaičiojimais apie tėvynės meilę.
Nereikia pamiršti ir istorinių tautos paminklų.. Tai irgi geras simbolistinio patriotizmo pavyzdys. Stebint tuos paminklus galima sukelti ugdytiniui didžiavimąsi savo tauta bei jos istorija. Kaip labai svarbius, A. Maceina pabrėžia paminklus tautos šviesuoliams. Jie tarsi turėtų padėti sekti didžiųjų žmonių kilnių darbų keliu. Mano manymu, reiktų žavėtis ne tiek tokiais paminklais, kiek stengtis išsaugoti senas bažnyčias, pilis, žodžiu, istorinį palikimą.
Siekiant pažinti tautinę dabartį, A. Maceina pabrėži, kad tai yra pažinimas tautos kokia ji dabar yra. Čia, anot jo, lemiamą vaidmenį turėtų vaidinti kraštotyra, kuri “yra pirmoji ir svarbiausioji priemonė pažinti tautiniai dabarčiai” (2, 257 psl.).Būtent ji gali padėti ugdytiniams tvirtai susisiet su savo tėviške, pagaliau ir su tėvyne.
Dėstant kraštotyrą, reikia stengtis laimyti jaunosios kartos širdį, bet tai reikia daryti nepastebimai ir jaunimo nespaudžiant. Svarbu jį supažindinti su tėviškės gamta. Nes nuo gamtos pažinimo ir meilės prasigės ir tautos meilė. A. Maceina netgi siūlo įvesti tautinės geografijos pamokas, kurios stiprintų ryšius su gamta. Geografija turėtų ne apskritai nagrinėti klimatą, vandenis, gamtines zonas ar gyventojus, bet ir akcentuoti, kad į visą tą visumą reikia žiūrėti kaip į tautos gyvenamąją vietą.
Svarbus, jei ne lemiamas vaidmuo kraštotyroje tenka ekskursijoms ir kelionėms. Jas reiktų sutvarkyti taip, kad jaunuolis pažintų kraštą nuo pat savo kiemo iki visos valstybės. Būtent taip dėstoma istorija bei kraštotyra leis jaunajai kartai teisingai pažinti savo šalį ir turės lemiamos įtakos jam tampant patriotu.
Laikas prabilti apie kitą patriotinio auklėjimo priemonę – patriotinį veikdinimą. Pagrindiniu jo uždaviniu A. Maceina laiko karinį jaunimo ruošimą. Tai svarbu jeigu jau ne tautai, tai bent valstybei ir jos išlikimui.
Tiesa, jau tarpukaryje buvo išvystytas pacifistinis judėjimas, kuris norėjo pasaulio be karo. Na, bet politinė situacija neleido jam užimti deramos vietos. Mūsų laikais pacifizmo idėjos irgi nelabai populiarios.
A. Maceina pabrėžia, kad iš esmės karinis auklėjimas yra auklėjimas ginti tėvynę. Reikia atsiriboti nuo militaristinių kai kurių šalių siekimų. Esmė ta, kad militaristinis auklėjimas yra tiesioginis rengimasis karui. Na, o patriotinis auklėjimas ne kas kita, “kaip jaunimo nuteikimas ir išmokymas drąsiai bei veikliai gelbėti tėvynę pavojaus metu” (2, 264 psl.). Jeigu kovos tikrai tėvynei pasišventę žmonės, jie galės sulaikyti ir daug didesnę priešo armiją. Puikus pavyzdys iš šių laikų – Čečėnija. Tai patriotų tauta, verta mūsų pagarbos. Iš kitos pusės patriotizmo netrūko ir pas lietuvius 1991 m. sausį.
Autorius vartoja ir žodį “veikliai gelbėti”. Taigi jis pripažįsta ir gero techninio pasiruošimo svarbą, nes nors ir būdamas patriotas plikomis rankomis prieš priešą vargiai atsilaikysi.
Karinį jaunimo ruošimą reiktų pradėti jau mokykloje. Turi būti lavinimas ir nusiteikimas ginti tėvynę, ir mokėjimas kariauti. Svarbu įdiegti jaunuoliui, kad verta tėvynę ginti, kartais ir dėl jos mirti. Dera pažymėti, kad jaunimas nesupranta karo žiaurumo, kol jame nedalyvauja. Kaip sako prof. A. Maceina, “reikia techninį mokymą žudyti pagrįsti tvirtu doroviniu nusiteikimu garbingai kovoti ir šventai žūti” (2, 265 psl.). Taigi pabrėžiama tamsiųjų žmogaus dvasios gaivalų, kurie išsiskleidžia karo metu, neatpalaidavimo svarba. Taigi mokyklai keliamas uždavinys sudaryti sveikas pažiūras į karybą ir padaryti jaunuomenę dorais tėvynės gynėjais.
Šis sunkus darbas pradėtas mokykloje, turi būti tęsiamas ir armijoje. Būtent ten gauti pradmenys yra užtvirtinami. Aišku, kario poelgiai nebūtinai yra patriotizmas. Jeigu patriotizmas yra kūryba, tai kario darbas yra ardymas. Įdomi M. de Munnyck’o mintis, kad kova prieš blogį visuomet yra negatyvi, nes ji apsirėžia griovimu gėrio, kuriame laikosi blogis. Todėl kareivio pareigos patriotizmui yra tik priemonė <...> ir jis ardo dėl to, kad tauta galėtų kurti” (2, 267 psl.).
Apibendrinti karinį mokymą per patriotizmo prizmę, būtų galima taip: “karo metu kariaujantieji negali būti tik kareiviai. Jie turi būti ir žmonės – ir dar labiau žmonės negu taikos metu” (2, 265 psl.).
Beliko aptarti patriotinį pašventimą. Būdamas, katalikiškų idėjų puoselėtojas jis atranda ir kaip jas susieti su patriotizmu. Anot jo, krikščioniška tautos meilė nėra koks nors rainis instinktas ar psichologinė būsena, “tai yra meilė sutelktiniam Kristaus Kūno nariui” (2, 286 psl.). Kadangi, apskritai paėmus, Kristus mirė už visas tautas, meilės santykis su sava tauta darosi atremtas į Kristų. Mylėti savo tautą, reiškia įsijungti į Kristaus meilę.
Vis dėlto tautos meilė kartais prieštarauja Dievo meilei. Tokiu atveju, A. Maceina siūlo remtis Žanos d’ Ark (Joanos Arkietės) pavyzdžiu. Būtent Orleano Mergelėje, autorius atranda tautos meilės ir krikščionybės visišką suderinimą. Taip Žana d’ Ark buvo tikra patriotė ir jos gyvenimas parodo, kad krikščioniška yra didingai veikti ir kentėti.
Toliau samprotaujama apie krikščionybės ryšį su patriotizmu. Ji nėra nei nacionališka (kaip kalba kosmopolitai), nei kosmopolitiška (nacionalistų požiūris). Ji patriotiška, nes reikalauja mylėti kiekvieną tautos narį ir pačią tautą, kaip myli save patį. Remiantis profesoriumi, krikščionybėje vyksta tobula žmonijos ir tautos meilės sintezė, atremta į šventųjų bendruomenę.
Su visais šiais teiginiais galima ginčytis. Kristus, mano manymu, buvo pirmasis pasaulio kosmopolitas. Jo mokymas akcentuoja ne žmogaus meilę tautai, bet jo meilę kitam žmogui. Kristui, kaip S. Šalkauskiui, nereikia tautos, kad žmogus galėtų kontaktuoti su žmonija. Tai žmogus gali pasiekti per Kristaus mokymą.
Tada tuo labiau krikščionybė nėra suderinama su nacionalizmu, kuris garbina tik tautą siaurąja prasme ir nemyli kitų.
Visus Kristaus pasekėjus galima laikyti viena tauta. Tai būtų jau lyg ir patriotizmo užuomazgos; bet juk Kristus nurodė vienodai mylėti visus žmones, ypač kreipiant dėmesį į tuos, kurie dar nėra jo avelės.
Išvados
Ką gi. Apžvelgiau dviejų žymių Lietuvos pedagogų samprotavimus patriotizmo tema. Tai nebuvo lengva. Kokios galima daryti apibendrinimus? S. Šalkauskis savo paskaitoje daugiau nagrinėjo teorines patriotizmo tezes, gi A. Maceina siūlo konkrečius metodus kaip patriotizmą diegti jaunuomenės auklėjime ir pats remiasi S. Šalkauskiu. Abu autoriai nepakantūs nacionalizmui ir, kas mane liūdina, kosmopolitizmui.
S. Šalkauskis labai kategoriškas: jis vainoja ir fašistus, ir ypač komunistus. Tuo tarpu A. Maceina liberalesnis. Jam patriotizmas galų gale atsigręžia į Dievą.
Kaip ten bebūtų, šiuolaikinis gyvenimas diktuoja savo nuostatas. Mes galime perimti iš autorių dalį jų minčių ir sėkmingai jas transformuoti savo ir tautos reikmėms. Jie nieko blogo nemoko, netgi priešingai – jie siekia išaukštinti tautą kaip žmonijos nedalomą vienetą. Tai puiki atsvara šiuolaikiniam nihilizmui ir abejingumui dėl daugelio dalykų.
Įvade mano paminėti kosmopolitizmo vėjai dar nedvelkia labai stipriai. Kol kas žmogui sunku išgyventi be savo tautos ir valstybės., todėl svarbu ją puoselėti. Vargu ar tai įmanoma be patriotizmo. Tauta tai ne vien žmonių draugija, tai ir kažkas virš mūsų, atsinešto dar iš protėvių. Manau, tolios auros gaubiamas, žmogus kaip tautos ląstelė, galės pasiekti aukštumas, kurios dabar dar atrodo neįtikėtinos. Dėl to verta padaryti tiek nedaug. Tapkime tiesiog geresni. Kokie išmintingi Antano Maceinos žodžiai: “Tikras patriotas visų pirma yra doras žmogus” (2, 234 psl.).
Saulius Habdangas, KTU
Literatūros sąrašas
1. Stasys Šalkauskis. “Pedagoginiai raštai”, II tom. Kaunas, Šviesa 1991 m.
2. Antanas Maceina “Tautinis auklėjimas”. Kaunas, Šviesa 1991 m.
Turinys
Įvadas
Kas yra patriotizmas
Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas
Patriotizmo pasireiškimo keliai
Patriotinis auklėjimas
Išvados
Literatūros sąrašas
