Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių nemėgau jokių privalomai brukamų dalykų. Etiketo taisyklės pirmiausia asocijavosi kaip tik su tuo, todėl ir jos pateko į tą „nereikalingųjų” rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. Etiketas tuo metu man neatrodė nei kuo nors naudingas, nei įdomus, skirtingai nei, pavyzdžiui, psichologija. Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį mūsų jos lydi ilgai. Sakykime, ateina į seminarus pardavimo vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – efektyvaus bendravimo įgūdžiai jiems reikalingi, kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Ateina ir tie patys darbuotojai – išmokti bendrauti taip, kad sudarytų gerą įspūdį savo ar potencialiam darbdaviui ir galėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Daugelis paprastai pirmiausia ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, kad būčiau už juos gudresnis ir tuo pasinaudočiau. Ir ypač žinotina atrodo tai, kas „ant bangos”. Koučingas, NLP ir panašūs mokymai tikrai gali suteikti daug naudos, tik… Na, jei namą, kad ir labai įmantrios architektūros, pradėsime statyti neturėdami tinkamų pamatų, galima jo taip ir nepastatyti. „Pamatais” čia pavadinau paprasčiausio etiketo žinojimą ir jo laikymąsi.