Savižudybė per laiko prizmę

Žvilgsnis į savižudybę per laiko prizmę – tai žvilgsnis į “istorišką” savižudybę. Deja (o gal ir ne), psichologijai šiame straipsnyje vietos beveik neliko. Noras rašyti būtent apie “istorišką” savižudybę gali kilti dėl dviejų priežasčių: podraug dėl didelio susidomėjimo šia tema ar didelio psichologijos neišmanymo.

Apie savižudybę kaip reiškinį Lietuvoje yra rašyta, nors ne tiek jau daug, o veikalo, skirto savižudybių istorijai, Lietuvoje dar nėra. Apie savižudybės raidą Lietuvoje trumpai galima sužinoti iš doc. D.Gailienės veikalų, susiradus dar galima paskaityti kokį G.Beresnevičiaus straipsnį ir tai, deja, beveik viskas. Tuo tarpu apie savižudybių istoriją ne Lietuvoje lietuviškai paskaityti nėra galimybių, mat nėra išverstų leidinių. Konkretaus darbo tikslo straipsnyje nekėliau. Tai tiesiog bandymas pažvelgti į savižudybę iš trijų laiko dimensijų: senųjų amžių, vidurinių ir naujųjų amžių.

Pirmojoje darbo dalyje – “senieji amžiai”, bus bandoma regionaliai aptarti savižudybes, analizuoti požiūrį į jas, iliustruoti pavyzdžiais. Dėmesys kreipiamas į senovės Indiją, Graikiją, Romą ir kitus regionus, kurie yra savitesni problemos atžvilgiu arba turi solidesnę informaciją.

Tiek antrojoje (“viduriniai amžiai”), tiek trečiojoje (“naujieji amžiai”) darbo dalyse bus bandoma parodyti tų laikotarpių savižudybių, požiūrių į jas savitumą. Abiejose dalyse bus atkreiptas dėmesys ir į įstatymus, kurie arba smerkia savižudybes, arba žiūri į jas “pro pirštus”.

Straipsnyje panaudota nemažai šaltinių, remtasi įvairių autorių mintimis: P.Bulacelio (P.Bulacel), D.T.Smoleto (G.T. Smolett), F.Arieso (Ph. Aries), A.B.Spevakovskio ir kitų.

Ir vis dėlto – kaip visuomenė vertino savižudybę senaisiais amžiais? Ar senovės keltų požiūris skyrėsi nuo, tarkim, senovės graikų ar senovės romėnų? Gal regionas niekuomet nebuvo savitumą įtakojantis veiksnys?

“O juk miršta toks didis menininkas!” – sušunka Neronas, pasidaręs sau tai, ką japonų samurajus sau pasidaro be didelių sentimentų.

Kai kuriuose slavų kraštuose vyravo, o Indijoje vis dar tebesutinkamas unikalus paprotys – sati, kai žmona, mylėjusi savo vyrą labiau nei gyvenimą, paseka jo pavyzdžiu nusižudydama taip, kaip, romėnui Marijui 104 m. pr. Kr. užpuolus ir sutriuškinus Teutonų stovyklą, elgėsi nelaimingos moteriškės – iš nevilties ir didelės meilės pirmiausia išpjovė savo vaikus, vėliau tą patį pasidarė sau.

Ar tai paprasti sutapimai, o gal atvirkščiai – kultūrų akibrokštai, iš pirmo žvilgsnio – nuobodžiai vienodi, o įsigilinus – unikalūs?

Senovės keltai tikėjo, kad žmogaus siela nemirtinga. Jam mirus įvyksta reinkarnacija. Tai, ko gero, nėra blogai, tai teikia vilčių. Tokiu atveju savo gyvybės atėmimas neatrodo toks pragaištingas, baigtinas reikalas. Tačiau su viena sąlyga. Senovės keltai, kaip, beje, ir galai ar kinai, nepaprastai vertino laisvę, todėl savo gyvybės atėmimas laisvės vardan buvo savotiškai pateisinamas ir suprantamas dalykas. Taigi laisvė – būtina sąlyga. Keltai apskritai nepasižymėjo žemiškojo gyvenimo vertinimu, tai liudija ir amžininkas Valerijus Maksimas (31 m. po Kr.) Tiberijui dedikuotame veikale “Factorum et dictorum memorabilium libri novem”(“Minėtinų darbų ir posakių devynios knygos”), rašantis, kad žmogaus gimimą jie sutikdavo raudomis, o laidotuves – dainomis.

Dideliu prieraišumu prie žemiškojo gyvenimo nepasižymėjo ir galai, kurie manė, kad šis gyenimas – tik preliudija į aukštesnį, pomirtinį gyvenimą. Senosiose šiaurės Europos tautose pastebima savotiška “pagarba” savižudžiams. Pasakojama, kad net pats senovės saksų pergalės, audros, vėjo ir numirėlių dievas Vodanas (Odinas), pajutęs besiartinančią mirtį, atėmė sau gyvybę kardu.

Iš jau minėto pavyzdžio apie romėnų karvedį Marijų galime spręsti, ką reiškė laisvė į nelaisvę pakliuvusiems teutonams, padariusiems galą ne tik sau, bet ir savo žmonoms ir vaikams.

Istorijoje aptinkame nemažai pavyzdžių, kuomet ištisos armijos ar net miestų, kaimų gyventojai, vengdami vergijos, susinaikindavo. Brutui užgrobus Ksanto miestą (M.Azija), dauguma miesto gyventojų nusižudė, nenorėję pakliūti vergijon, na, o pats miestas netrukus (43 m pr. Kr.) buvo sulygintas su žeme.

Aeno oratorius Izokratas nusižudė, nenorėdamas paklusti Pilypui Makedoniečiui, Kipro karalius Nikaklis nužudė šeimą, o vėliau ir save, nenorėdamas pasiduoti Ptolemėjui. Tuo, matyt, stebėtis nereikėtų, mat laisvė buvo brangi, o mirtis – tiesiausias ir greičiausias kelias į išganymą. Toks kelias nepaprastai veikė senųjų gyventojų sąmonę, laukti natūralios mirties lyg ir “nebuvo laiko”. Pasak Herodoto (485-425 m. pr. Kr.), masagetai mažai vertino natūralią mirtį, todėl buvo tradicija “likviduoti” senus žmones, neleidžiant jiems negarbingai mirti sava mirtimi, paslaugiai sutrumpinant jiems kelią iki rojaus vartų.

Indijoje buvo tikima panašiai. Senovės brahmanai tikėjo, kad mirtis – tarsi gyvenamosios vietos pakeitimas, todėl jie su stebinančia ramybe visada būdavo pasirengę atimti sau gyvybę. Tūkstančiai žmonių Indijoje kasmet aukodavosi Dievui Džaganathai, tai dievus darydavo atlaidesnius žmogui, mat pagal brahmanų mokymą kūnas – visų kančių priežastis, todėl siela nuolat stengiasi išsivaduoti iš kūno nelaisvės ir taip susilieti su Brahmanu. Tačiau kad pasiektų absoliučią palaimą, siela turi daug keliauti, o nuo paties žmogaus ir priklauso jo sielos būsimų kelionių laikas: jei žmogus aktyviai studijuos Vedas ir gyvens dvasingą, asketišką gyvenimą, jo sielai bus mažiau “vargo” susilieti su Brahmanu, teigia dar II a. pr. Kr. atsiradę Manu įstatymai. Šių įstatymų šeštojoje knygoje užsimenama apie labai įdomų paprotį: kai tėvas sulaukia anūkų, jis privalo pasitraukti į mišką ir ten baigti savo dienas (masagetai su savo senoliais iškrėsdavo kažką panašaus). Jeigu gyvenant asketiškai mirtis neskuba, Manu įstatymai “siūlo” paskubinti mirtį savižudybės pagalba.

Vertėtų prisiminti ir indiškąją sati – kuomet velionių vyrų žmonos savo noru pleškėdavo ant laužo. Iš kur atsirado šis paprotys, išlikęs ir kai kuriuose slavų kraštuose?

Legenda byloja, kad deivė Dakša nenorėjo leisti savo dukters Sati už jos mylimojo Šyvos. Kai pagal tradiciją Sati išmetė į viršų geltonų žiedų girliandą, kad ją gaudytų kandidatai į sužadėtinius, netikėtai pasirodžiusiam Šyvai girlianda nukrito ant kaklo. Motinai nesutikus, kad Šyva aukotų sužadėtuvių auką, Sati, motinos pažeminta, šoko į šventąją aukojimo ugnį. Šyva drąsiai puolė į liepsną ir, sugriebęs sužadėtinės kūną, išėjo klajoti po pasaulį. Pasigailėjęs jo Višnus sukapojo jos kūną. Kur tik padėjo jos kūno dalį, ten atsirado šventoji vieta. Sati atgimė ir tapo Šyvos žmona. Todėl indusės moterys Sati pavyzdžiu ėmė degintis su savo velioniais vyrais, kad gimtų dar kartą drauge su jais.

Anglų valdžia Indijoje dar XX a. pradžioje turėjo problemų su brahmaniškojo fanatizmo apraiškomis. Beje, kalnuose tarp Nerfudos ir Tančio iki šiol vyksta kasmetinės masinės savižudybės, kai vasaros pradžioje religinių apeigų metu Kola Bairavos apylinkėse į tarpeklį šoka po keletą “nekantraujančių”.

Bene laisviausiai savižudybė buvo interpretuojama Japonijoje – ten ji buvo praktikuojama atvirai kaip drąsos ir vyriškumo įrodymas. Yra žinoma, kad ištikimiausi dievo Amido garbintojai užsidarydavę oloje, kur ir mirdavo badu, laikydami tai pasiaukojimu, kuris tikrai bus įvertintas. Ko gero, Japonija – vienintelė šalis, turinti savitą savižudybės kultūrą, dogmų, taisyklių rinkinį, gyvenime ne kartą pravertusį japonų riteriui-samurajui ar paprastam žmogui. Tai – charakiri, pažodžiui “pjauti pilvą”. Feodalizmo atsiradimo ir vystymosi Japonijoje metu atsiradęs charakiri buvo glaudžiai susijęs su Busido. Tai nerašytas kodeksas, reglamentuojantis samurajaus elgesį feodalinėje visuomenėje (“busi” – karys, samurajus; “do” – kelias). Samurajus ir kiti aukštesnių visuomenės klasių atstovai įvykdo savižudybę tuo atveju, jei buvo įžeista jų garbė, jei yra atlikę negarbingą poelgį, savo siuzereno mirties atveju, arba, papročiui visiškai susiformavus, teismo nuosprendžiu įvykdydami tai kaip bausmę už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajaus privilegija, įrodymas, kad jis gali spręsti savo likimą, mat pilvo persirėžimas reikalavo vyriškumo ir ištvermės. Kartais persipjovęs sau pilvą samurajus tuo pačiu peiliu persirėždavo ir gerklę, kad greičiau numirtų. Pasitaikydavo, kad prieš pasidarydamas charakiri samurajus susipjaustydavo veidą, kad priešas neturėtų trofėjaus – jo sveikos galvos. Yra sakoma: nėra padėties be išeities. Taip ir charakiri – kuo universaliausia išeitis iš bet kokios padėties.

Pasak senovės kinų, mirtis – sielos išlaisvintoja nuo kančių ir žemiškųjų vargų. Savižudybės Kinijoje buvo stebėtinai paplitusios (neabejotinas Rytų požymis), sakoma, kad pats Buda davė savižudžiams pavyzdį, atėmęs sau gyvybę šalį apėmusio bado metu, kad alkanieji galėtų misti jo kūnu (vien tik kinų kanonas turi apie 15 Budos (Sidharta Gautama) biografijų. Pagal Pali kanoną Buda mirė apsinuodijęs sugedusiu maistu). Žinoma ir garsi 500 filosofų, Konfucijaus (apie 551-479 m. pr. Kr.) mokslo pasekėjų savižudybė. Jie negalėję ištverti skausmo, sudeginus šventąsias knygas, ir nusiskandino jūroje.

Moraliniu aspektu įdomus dar visai neseniai Kinijoje gyvavęs paprotys, kai labai įžeistas ar smarkiai nuskriaustas žmogus, norėdamas atkeršyti savo skriaudėjui, persipjaudavo sau pilvą ant jį įskaudinusio žmogaus namo slenksčio arba tiesiog pasikardavo ant kiemo vartų…

Tarp senovės persų, finikiečių, asirų, babiloniečių, žydų savižudybės būdavo gana retas reiškinys, nors finikiečių dievui Molochui ar kanaaniečių dievui Baalui būdavo aukojamos žmonių aukos. Iš Asirijos istorijos būtų galima paminėti vieną žymesnę savižudybę – Sardanapalo (669-626 m. pr. Kr.) susideginimą.

Matydamas, kad artėja valdymo saulėlydis, Sardanapalas savo rūmų kieme liepė pastatyti medinį pastatą – kambarį, išorėje išpuoštą brangakmeniais. Kambario viduje buvo gausiai padengtas stalas, sukviestos valdovo sugulovės. Aplink pastatą uždegti dideli laužai. Dvi savaites uždarame kambaryje vyko bakchanalijos, kol galiausiai ugnis pasiekė kambario sienas ir pasiglemžė viską, kas gyva.

Tarp žydų savižudybė nebuvo populiari. To priežastis galėjo būti ir religija. I Mozės knygoje rašoma: “Aš apginsiu ir jūsų kraują, kuriame jūsų gyvenimas. Apginsiu ir žmogaus sielą nuo žmogaus rankos, nuo jo brolio rankos”. Iš žodžių suprantama, kad kalba eina ne tik apie žmogaus sielą, bet apie visą žmogų, taigi ir jo kūną: bus apginta ne tik siela, bet ir kraujas, kuriame – gyvenimas. Judėjui materialus kūnas nėra visiškai bevertis, jis nėra “sielos balastas”. Todėl hebrajų istorijoje savižudybės atvejų nėra daug. Galima paminėti Samsono atvejį, kuris nuo filistiniečių antpuolio gindamas aplink Dagono šventyklą susibūrusius žydus, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik savo galingomis rankomis nugriauti skliautą laikiusią koloną ir po šventyklos griuvėsiais palaidoti ne tik save, bet ir tūkstančius filistiniečių. Ar galima teigti, kad tikėjimo tiesos lėmė savižudybių nepopuliarumą tarp žydų? Taip, tačiau ne tik. Judėjas prisirišęs prie savo gyvenimo (kaip, beje, ir ikiaristipinis graikas), jis materialus, nemato prasmės savižudybėje (tai abstraktu). Gal tai ir lėmė, kad gimė tradicija savižudžius laidoti mažiau iškilmingai negu kitus mirusius, kad jie turi būti laidojami saulei nusileidus, kapinių patvoryje arba visai už tvoros, norint parodyti jam deramą nepagarbą.

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad bene labiausiai gyvenimą mylėjo graikai. Apie pomirtinį gyvenimą graikas nesuko sau galvos, mirtis jį mažai tedomino, todėl savižudybė kaip mirties priartinimas buvo nepopuliari. Klajokliškas gyvenimo būdas, glaudus ryšys su gamta, švelnus klimatas – tai veiksniai, skatinę graiką į gyvenimą žvelgti be pesimizmo. Mirtis buvo piešiama ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis. Homero “Odisėjoje” galima perskaityti:

“… toks likimas visų mirtingųjų, kai
amžių pabaigia.
Nei raumenų tuomet, nei kaulų
neberiša gyslos;
Viską bemat sunaikina ugnies
baisioji galybė,
Kai tik gyvybė miela baltuosius
kaulus palieka.
O atsiskyrusi vėlė kaip sapnas
koks plazdena…”

Kai kuriuose Graikijos miestuose, ypač Mesalijos kolonijiniame mieste (dab. Marselis), buvo paprotys, kad ketinantis nutraukti gyvenimą žmogus apie tai praneštų vietinei valdžiai, papasakotų savo ketinimų priežastis ir gautų retai išduodamą “leidimą”, kas parodo žmogaus kaip visuomenės nario reikšmę, – jis be itin rimtų priežasčių neturi teisės pasitraukti iš gyvenimo.

Žymus graikų satyrikas, poetas Arkilokas, savo idealu, beje, laikęs Homerą, tačiau griežtai pasisakęs prieš perdėm herojišką žmogų ir prieš pernelyg aristokratišką žmogaus garbės supratimą, rašė visuomenėje populiarias ir ją veikiančias eiles. Turtingas Parsų pilietis Likambas, pažadėjęs savo dukrą išleisti už poeto, neištesėjo savo pažado, dukrą išleisdamas už turtingesnio jaunikio. Smarkiai įsižeidęs Arkilokas parašė eilę satyrų apie Likambą ir jo tris dukras (tuomet, beje, poetas pirmą kartą literatūros istorijoje panaudojo literatūrinį jambo žanrą – šmaikščius, pašiepiančius eilėraščius). Visa Likambo šeima tapo pajuokų objektais, kol galiausiai Likambas pasikorė.

Iš žymesnių graikų savižudžių galima paminėti ir Temistoklio (524-459 m.pr.Kr.) savižudybę. Jis, apkaltintas tėvynės išdavimu, buvo priverstas bėgti iš Atėnų į Sūzus pas Artakserksą I, o vėliau, nenorėdamas vesti svetimos persų kariuomenės prieš savo tėvynainius, nusinuodijo.

Senovės graikų filosofai, veikę visuotinę sąmonę, iš esmės savižudybių netoleravo. Pitagoro nuomone, žmogus šiame gyvenime – kaip karys poste ir be jį pastačiusiojo leidimo posto palikti negalįs. Prie Pitagoro prisidėjo ir Sokratas, Platonas, Ksenofontas, Aristotelis.

Sokratas, kuris myriop buvo pasmerktas dėl tokios pačios priežasties kaip ir Anaksagoras, Atėnuose valdant Perikliui skelbęs, kad visas pasaulis yra vienos, aukščiausiojo proto instancijos rankose, pasirinko drąsų mirties sutikimą, užuot slapta pabėgęs iš kalėjimo. Platonas “Fedone” perteikia savo mokytojo žodžius, praktiškai ir įtikinamai skambančius XX a. pabaigos ausiai: “Ar tu nenubaustum savo vergo, kuris nusižudęs atėmė iš tavęs tavo nuosavybę?” “Įstatymuose” Platonas kalba, kad neverta laidoti to žmogaus, kuris atėmė gyvybę iš geriausio savo draugo – savęs.

Aristotelis sakė: “Mirti dėl vargo, meilės ar nesėkmės – nevyriška. Žmogus, siekdamas mirties kaip gerovės, bijo sunkumų”. Taigi yra menkavertis. Jau Platono laikais ėmė rastis ir priešingų požiūrių į savižudybes. 430 m.pr.Kr. Kireno mieste gimė filosofas Aristipas, iš pradžių buvęs Sokrato mokiniu, bet vėliau, jiems susipykus, mokslai baigėsi ir jo pažiūros pasikeitė. Aristipas skelbė, kad vienintelis žmogui siektinas gyvenimo tikslas ir tikro gėrio šaltinis – pasitenkinimas arba malonumas, gyvenimas vardan jo. Netrukus jo pasekėjai įkūrė Kirenaikų mokyklą, iš kur sklido tokios idėjos: negalintis arba nesugebantis naudotis gyvenimo teikiamais malonumais yra pasmerktas mirti, mat žmogus visiškai gali disponuoti savo gyvenimu, be didelės baimės kam nors nusidėti.

Epikūro šalininkų nuomone, liūdesys, ligos, nesėkmės ar skausmas – tai priežastys, pateisinančios savižudybes.

Dar liberalesnis buvo Zenono, įkūrusio stoikų mokyklą ir 264 m.pr.Kr. nusižudžiusio, požiūris. Pasak jo, gyvenimas, laimė ar ne – priklauso nuo to, kaip tu pragyveni. Todėl jei gyvenime atsiranda rimtos kliūtys, trukdančios žmogui ramiai gyventi, geriau mirti.

Eschilas, Sofoklis, Euripidas teisino savižudybę tokiu atveju, jei jos priežastis yra nenuplaunama gėda, didelė nesėkmė ar nepagydoma liga. Heziodas joje matė vienintelę išeitį vargšams, turintiems puikią galimybę išvengti baisios bado mirties.

Sofistai (Protagoras, Gorgijas, Hipijas), o ypač – kinikai (Antistenas, Diogenas) žmogui suteikė visišką apsisprendimo laisvę: pasirinkti gyvenimą ar mirtį. Taigi savižudybes, požiūrį į jas Graikijoje galima padalinti į dvi esmines dalis: ikiplatonišką (tiksliau – ikiaristipinę) ir poplatonišką (poaristipinę). Iki Platono savižudybių skaičius Graikijoje buvo daug mažesnis. Jau nuo Aristipo laikų prasidėjo ryškus požiūrio liberalėjimas (sofistų, kinikų įtaka), kuris tęsėsi beveik iki neoplatonizmo atsiradimo, griežtai smerkusio savižudybę.

Paskutiniaisiais Romos imperijos gyvavimo metais savižudybių gerokai padaugėjo, o juk dar prieš kelis šimtus metų savižudybė Romoje buvo toks pat retas reiškinys kaip ir Graikijoje. Senovės Romos įstatymai griežtai persekiojo savižudžius. Tarkvinijus Priskas, norėdamas sustabdyti šią grėsmingą epidemiją, įsakė nukryžiuoti savižudžius, o kūnus atiduoti laukiniams žvėrims.

Iki Punų karų (264-146 m.pr.Kr.) savižudybių Romoje pasitaikydavo retai. Dauguma romėnų, tokių kaip Markas Regulas, Punų karų metu sužeistas ir Kartaginoje kentęs neapsakomus skausmus, o vis dėlto nebandęs pasitraukti iš gyvenimo, taip pat nesigriebdavo šios priemonės. Galima būtų paminėti Lukrecijos, Tarkvinijaus Kolatino žmonos, atvejį. Lukrecija Romoje buvo laikoma gražuole; ją išprievartavo paskutiniojo Romos imperatoriaus Tarkvinijaus Išdidžiojo vyresnysis sūnus. Prisipažinusi apie savo gėdą vyrui, iš nevilties ji nusiduria kardu. Ši savižudybė buvo suherojinta ir populiari tiek tarp Romos imperijos, tiek tarp vėlesnių laikų menininkų.

Romoje plintanti epikūrininkų ir stoikų kryptis transformavosi. Graikijoje gimusi santūri ir asketiška epikūrininkų doktrina vėliau virto nerūpestingo gyvenimo sinonimu (epikūrininkas – žmogus, labiausiai vertinantis malonumus). Taigi išplitus šiai krypčiai Romoje savižudybių skaičius pastebimai išaugo. Net Markas Tulijus Ciceronas, šiaip smerkęs savižudybes, pateisino jas esant nežmoniškiems fiziniams skausmams. Visagaliai dievai nenori, kad žmonės savavališkai paliktų šį gyvenimą, tačiau jeigu dievų dėka atsirado begalinis noras mirti, tokiu atveju drąsus žmogus turi mokėti su džiaugsmu “persikraustyti” iš tamsaus žemiškojo pasaulio į šviesias dangiškas platybes.

Egiptą valdant Kleopatrai ne tik masiškai išplito savižudžių epidemija, bet buvo įsteigta speciali “Sinanotanumenono” akademija, atliekanti beveik tą patį, ką JAV atlieka 1980 m. įkurta “Hemlock Society” su Džeku Kevorkianu (Jack Kevorkian) priešakyje. Į “Hemlock” draugiją, atliekančią eutanazijos paslaugas, renkasi potencialieji savižudžiai, dažniausiai – destabilizuotos psichikos žmonės, intravenine adata gaunantys thiopental sodium ir potassium chloride dozes. “Kleopatros” akademijoje rinkdavosi panaši publika, čia paslaugos būdavo suteikiamos ne tokiais civilizuotais būdais, ko gero, net kainuodavo mažiau. Pati Kleopatra po mylimojo Antonijaus savižudybės nesugebėjo išsaugoti karalienės karūnos, todėl nusižudė, manoma, įgelta nuodingos gyvatės. Tas faktas savižudžių akademijoje sukėlė tikrą savižudybių epidemiją.

Valdant Augustinui savižudybių Romoje lyg ir sumažėjo, tačiau viską kompensavo žiaurumu pasižymėję Tiberijus, Neronas ir kiti valdovai, kuriems valdant epidemija vėl išplito.

Iš senovės Romos laikų yra išlikęs gana išsamus pasakojimas apie Senekos mirtį. Senatas Nerono įsakymu paskelbė jam nuosprendį, parinko mirties bausmės būdą ir laiką, nors dar ilgą laiką iki tol Seneka buvo nesėkmingai nuodijamas. Galiausiai Seneka persipjovė venas, tačiau ir dabar mirtis neskubėjo. Atlikęs visą procedūrą, smarkiai kraujuodamas, išėjo iš kambario ir paprašė savo draugo Anėjaus nuodų, tačiau organizmas prie jų jau buvo pripratęs, ir jie buvo neveiksmingi. Pagaliau, netekęs daug kraujo, Seneka mirė. Jo žmona Paulina iš sielvarto taip pat persipjovė venas, bet Nerono paliepimu buvo išgelbėta.

Ne kitaip gyvenimą baigė ir Neronas. Visų apleistas, praradęs bet kokią viltį susigrąžinti sostą, Neronas nusidūrė kardu ištardamas: “O juk miršta toks didis menininkas!”

Taip pat savo gyvenimą baigė ir Otonas, ir imperatoriaus Karakalos motina Julija Domna, ir dar nemažas būrys iškilių senovės Romos asmenybių, kol galiausiai savo dienas baigė ir pati Romos imperija.

Taip buvo žudomasi senaisiais amžiais. Niekas per daug nepasikeitė ir viduramžiais, ir naujaisiais amžiais. Nepasikeitė ir dabar, tik civilizacija išplėtė būdų bei priemonių asortimentą. Senaisiais amžiais gimsta ir vystosi įvairios kultūros, papročiai, formuojasi žmogus. Todėl senojo žmogaus (senųjų amžių žmogaus) požiūris į savižudybę – pirmapradiškas. Šalia savižudybės visuomet yra Dievas. Kartais jis saugo žmogų nuo beprotybės, neretai pastūmėja į ją. Reikėtų sutikti: “Žmogus nieko daugiau ir nedarė, tik kūrė sau Dievą, kad pats nenusižudytų; tai ir yra visa pasaulinė istorija iki mūsų dienų” (F.Dostojevskis).

MINDAUGAS GABRĖNAS
MG 1999/10