Moterys ir alkoholis

Nors apie priklausomybę nuo alkoholio nemažai kalbama, daugelis apie jo vartojimą tebėra susidarę klaidingą nuomonę. Kaip rodo gydytojų praktika, į alkoholio vartojimą dažnai žiūrima pernelyg lengvabūdiškai ir „optimistiškai“. Žmogus, pripažinęs, kad tapo alkoholiku, gali patvirtinti, jog juo tampama labai lengvai ir nepastebimai. Viena kita taurelė, vis daugiau ir dažniau… Iki tam tikro lemiamo įvykio – sunkios traumos, įvykdyto nusikaltimo, ligos – atrodo, kad alkoholizmas mūsų neliečia. Tačiau paskutinė ir sunkiausia šios ligos stadija prasideda labai greitai, netikėtai, ir dažniausiai tada, kai žmogus būna paties brandžiausio – 35-45 metų – amžiaus.

Virginijos atvejis

Kiek plačiau mėginsiu aptarti moterų priklausomybės nuo alkoholio problemą. Pirmiausia – klinikinis atvejis. 39 metų Virginijai, piktnaudžiavusiai alkoholiu, ligoninėje, į kurią ji pateko ypač pablogėjus sveikatos būklei, buvo intensyviai teikiama pagalba, bet ji išgyveno tik parą. Apie jos mirtį artimieji kalbėjo gana ramiai, susitaikę su tuo, kas atrodė neišvengiama, sakydami: „Jau seniai matėme, kad blogai baigsis“. Pacientė iš tiesų buvo pražudžiusi asmenybę, netekusi interesų, tapusi degradavusia alkoholike – tokių yra tūkstančiai ir jos labai panašios viena į kitą. Artimieji nebegalėjo jos, kaip individualybės, atpažinti.

Virginijos vaikystė buvo sunki: mama dirbo viena, tėvas buvo girtuoklis. Nuo mažens mergaitė matė jį nuolat girtaujantį. Pati Virginija pradėjo vartoti alkoholį 17 metų. Nors įgijo aukštąjį prekybininko išsilavinimą, darbus prarasdavo vieną po kito – per girtavimą. Paskutiniuosius 3 metus ji tenkindavosi atsitiktiniais uždarbiais prekiaudama turguje. Visus pinigus pragerdavo. Su vyru buvo išsiskyrusi prieš 10 metų, duktė – protiškai atsilikusi. Paskutiniaisiais gyvenimo metais negėrusi moteris ištverdavo vos vieną kitą dieną.

Ką galima buvo pakeisti šioje skausmingoje istorijoje? Juk pacientės biografijoje tikrai būta veiksnių, turėjusių įtakos jos tolimesniam gyvenimo būdui.

Akivaizdu, kad augantis žmogus turi įsisąmoninti, jog alkoholis yra pražūtingas. Nenuoseklūs draudimai ir grasinimai situacijos nekeičia, o gyvenimiškieji pavyzdžiai yra neatremiami. Šiuo metu, kai plinta alkoholio reklama, reikėtų kuo daugiau mąstyti ir kalbėti apie tai, kaip efektyviai kovoti su išgėrimų „kultūra“.

Dvigubas standartas

Lietuvoje moterų alkoholizmą gaubia mitai ir stereotipai, kurie ypač trukdo spręsti šią ir kitas problemas. Visų geriančių moterų nelaimei, visuomenė remia dvigubą standartą: pats gėrimas yra priimtinas, girtumas – ne. Į apgirtusį vyrą dažnai nekreipiama dėmesio, jis atrodo juokingai arba apgailestaujama dėl jo gėrimo. Apsvaigusi nuo alkoholio moteris, priešingai, yra pajuokiama, į ją žiūrima su panieka. Labai dažnai tokia moteris vadinama „puolusia“. Todėl, net ir gausiai vartodamos alkoholį, moterys kiek tik galima slepia savo girtuokliavimą, vengia kontaktų su gydytojais, kad šie nenustatytų, jog jos yra alkoholikės.

Moterys geria vienos

Vidutiniškai pusė (51%) alkoholikių teigia, kad geria vienos, o kita pusė (49%) – su kompanija ar vyru. E. Gimberg teigimu, alkoholinius gėrimus gerti vienoms moterims būdinga. Šeimos nariai itin nenoriai išduoda moters alkoholizmo „paslaptį“. O tai labai sunkina diagnozavimą ir gydymą – neišsiaiškinus klaidingai gydomi alkoholio sukelti sutrikimai, o ne pati priklausomybė nuo alkoholio.

Moterys – socialiai pažeidžiamos

Pagalbos į gydymo įstaigą priklausomos nuo alkoholio moterys kreipiasi būdamos vidutiniškai 40-ies metų. Jos dažniausiai pateikia tokias alkoholio vartojimo priežastis:
specifinės moterų problemos – įtampa prieš menstruacijas, pogimdyminė depresija, nevaisingumas, abortas, gimdos pašalinimas, persileidimas, lytinis šaltumas;
psichologinės traumos – artimųjų mirtis, skyrybos;
ekonominiai nepritekliai ir socialinės gerovės stoka – pinigų stygius, kasdieninė rutina, sekinanti mažų vaikų priežiūra.
Dauguma moterų socialiai yra pažeidžiamesnės negu vyrai, tad nenuostabu, kad joms alkoholis tampa tarsi problemų sprendimo būdu.

Izoliacijos jausmas skatina vartoti alkoholį

Moterų alkoholizmas turi specifinių bruožų. Anot amerikiečio psichiatro H.I. Kaplano, moterų priklausomybė nuo alkoholio gali atsirasti vėliau nei vyrų (jie dažniausiai tampa priklausomi 30-45 metų). Jei piktnaudžiavimo alkoholiu požymiai ima ryškėti vėlesniuoju moters gyvenimo laikotarpiu, dažniausiai jie lydi anksčiau prasidėjusią depresiją.

H.I. Kaplano teigimu, spontaninių remisijų (kai nustojama gerti savo pastangomis) 50-60 metų moterims, skirtingai nei vyrams, pasitaiko žymiai rečiau.

Dar XX amžiaus viduryje alkoholizmo ir socializacijos ryšį tyrinėjusio J. de Lint teigimu, nemažą įtaką moterų priklausomybei nuo alkoholio atsirasti turi vieno arba abiejų tėvų netektis ankstyvoje vaikystėje arba tai, kad tėvai, ypač motina, buvo priešiški, šiurkštūs savo vaikui.

Neadekvatūs jausmai ir savęs vertinimas, socialinės izoliacijos baimė yra vienos iš svarbesnių moterų gėrimo priežasčių. Kad dažniausiai geria vienišos ir izoliaciją išgyvenančios moterys, tvirtina ir L. Lester. V. Lindbek apibendrina, kad į alkoholizmą moterį gali pastūmėti nemokėjimas įvertinti savo jausmų, savęs nuvertinimas, nesaugumas.

Ar galima alkoholikui „grąžinti protą“?

Nuomonė, jog alkoholis labiausiai pažeidžia tokius organus, kaip širdį, kepenis, skrandį, tik iš dalies yra teisinga. Pakilus arteriniam kraujospūdžiui ar padidėjus kepenims, šiuos pakitimus lengva pastebėti.
Tačiau iš tiesų greičiausiai alkoholis pažeidžia nervų sistemą, galvos smegenis. Tik pirmuosius psichikos sutrikimus sunkiau įžvelgti. Vėliau alkoholiko psichika keičiasi labai sparčiai – nuo asmenybės sutrikimų iki visiško degradavimo ir silpnaprotystės. Anatomiškai tuomet jau nustatoma smegenų atrofija. Todėl ir bandymai gydyti ar „grąžinti protą“ žmogui tokioje stadijoje nebegali būti sėkmingi.

Tik išnagrinėjus alkoholizmo priežastis, laiku nustojus piktnaudžiauti alkoholiu, pradėjus gydymą, suradus būdus, kaip greičiau grąžinti žmogų į visuomenę, dar galima išvengti tolimesnio asmenybės degradavimo.