Gyvenimas su narkotikais – kelias į pražūtį
“Kampanijos, vykdomos tam, kad pasaulis atsikratytų narkotikų, yra neapgalvotos ir beprasmės“, – teigia daktaras M.Gossop’as neseniai Lietuvoje išleistoje knygoje “Gyvenimas su narkotikais“.
Nebuvo perskaičiusi šių “genialių“ minčių Lietuvos valdžia anksčiau: kasmet kovai su narkomanija ji skiria beveik dešimt milijonų litų. O jeigu imti ir tiesiog nuleisti rankas, susitaikyti su narkotikų vartojimu arba patyliukais juos legalizuoti? Šią mintį autorius skaitytojui perša nuo pat knygos pradžios.
M.Gossop as, gerai suprasdamas pragaištingą heroino vartojimą (juk jis – gydytojas), trečiame skyriuje rašo apie tai, kaip JAV kariai vartojo šį narkotiką Vietname ir kaip lengvai jo atsisakė grįžę namo. Tad nieko, anot autoriaus, čia baisaus. Jeigu jūs vartojate heroiną, tarkim, Vilniuje, persikraustę į Balbieriškį problemų dėl šio narkotiko neturėsite. Reikia paminėti, jog gyvenamosios vietos pakeitimas, kaip viena kompleksinių (tačiau tik kompleksinių) reabilitacijos priemonių, gydymo praktikoje yra pripažintas dalykas.
Autorius į šipulius mala švedų gydytojo psichiatro N.Bejeruto išvadas, teigdamas, kad šis “perlenkė lazdą, numatydamas daugelio Rytų šalių pramonės pažangos atsilikimą dėl plačiai paplitusio narkotikų vartojimo“.
Tačiau, ar kas nors drįstų tvirtinti, kad apsvaigęs žmogelis gali sukurti ką nors produktyvaus? Kokie “darbštuoliai“ yra mūsų mėlynanosiai, puikiai žinome. Jeigu jie ir dirba, tai tik iki pirmos algos. Nuo kvaišalų priklausomi individai yra pagrindinis mokslinės bei techninės pažangos stabdys, jos “inkvizicija“.
Labai keistai autorius nagrinėja ir alkoholizmo problemą. Jis teigia, kad “ne alkoholis sukelia girtumą ir alkoholizmą, o neteisingas jo vartojimas“. Negali būti teiginio “teisingas alkoholio vartojimas“: gali jį vartoti arba ne. Lietuvoje piktnaudžiavimas svaigiaisiais gėrimais jau davė vaisių – oficialios statistikos duomenimis, mūsų šalyje yra 70 tūkstančių alkoholikų. Tiesą sakant, tokia M.Gossopo “saikingo“ gėrimo teorija rodo, kad autorius arba nenutuokia apie alkoholio kaip narkotinės medžiagos poveikį, arba sąmoningai klaidina visuomenę. Mano manymu, grūsti žmonėms į galvas tokia teorijas, reiškia siūlyti jiems vaikščioti ant bedugnės krašto užmerktomis akimis.
Labai įdomiai knygoje interpretuojami faktai apie rūkymo žalą. Autorius rašo: “Kai kurie garsūs gydytojai išvedė oro užterštumo ir rūkymo paraleles, bet mes iki galo nežinome, kaip oro užterštumas arba rūkymas gali pakenkti sveikatai“. Tikrai nereikia būti medicinos mokslo įžymybe, kad suprastum, kaip rūkymas žaloja sveikatą. M.Gossopui vertėtų apsilankyti Lietuvos onkologijos ir kardiologijos klinikose ir pabendrauti su ligoniais, juos gydančiais gydytojais. Mūsų šalyje nuo rūkymo kasmet miršta 7 tūkstančiai žmonių, t.y. 10-12 kartų daugiau nei sergančiųjų tuberkulioze.
Skyrelį apie kanapę būtų galima pavadinti “Šlovė kanapei“. Pasak autoriaus, šis augalas – tai “unikalus ir saugus poilsio narkotikas“. Sveiku protu nesuvokiamas ir teiginys, kad “kanapės poveikis smegenų veiklai nežymus, be to, labai sunku įrodyti, kad ji iš viso turi kokį poveikį“. Jeigu dažnai kanapes vartojančiam žmogui sutriks suvokimas, padažnės širdies ritmas, svaigs galva, kamuos šleikštulys, prasidės psichozės, geriausias vaistas, anot M.Gossopo, – “įtikinti vartotoją, kad jis jaučia narkotiko poveikį, ir nieko daugiau žalingo“. Komentarai, manau, nereikalingi.
LSD knygoje vaizduojamas kaip įdomiausių suvokimų suteikiantis narkotikas. “Tai nepaprastai žavus poveikis, kurio metu atrodo, jog susimaišo jausmai“. Asmuo tarytum “mato“ muziką arba “girdi“ spalvas. Trumpai tariant, veikdamas vienu metu kelias galvos smegenų sinapsių poras, jis greitai “išvaro“ žmogui sveiką protą.
“LSD veikia sąmonę, bet turi mažai įtakos smegenų veiklai“. Suktas minčių kratinys. Įdomu, kaip paveikdamas sąmonę narkotikas neveikia smegenų veiklos. Išeitų, kad sąmonė yra ne smegenų, o, pavyzdžiui, žarnyno veiklos produktas. Pro langą iššokusi nuo narkotikų apsvaigus moteris kalta pati, nes “bandymas skristi priklausė daugiau nuo moters asmeninių savybių, o ne nuo narkotiko poveikio“.
Sąžiningas medikas visuomenei turėtų tvirtinti, jog LSD – tai vienas pavojingiausių narkotikų.
Knygos pabaigoje autorius “paguodžia“ skaitytoją, kad “narkotikų vartojimas išliks, ir mes visi privalome išmokti gyventi su narkotikais“.
Suaugusieji perskaitę šią knygą atskirs pelus nuo grūdų, tačiau papuolęs į paauglio arba jaunuolio rankas šis viena kitai prieštaraujančių sąvokų kratinys gali padaryti nepataisomos žalos.
Loreta Giedraitienė
