Ar kalbos apie savižudybę jos neskatina dar labiau?
Priklauso nuo to, kokiu požiūriu apie tai kalbama. Kalbos apie jausmus, lydinčius savižudybę, skatina supratimą ir gali žymiai sumažinti esamas žmogaus kančias. Beje, visai gerai yra paklausti žmogaus, ar jis svarsto savižudybės galimybę, jei įtariate, kad jis nesusitvarko su situacija. Jei jis linksta į savižudybę, tai gali labai padėti, nes kažkas kitas supranta kaip jie jaučiasi. Tokį klausimą užduoti sunku, todėl čia pateikti keletas galimų variantų: “Gal tu jautiesi taip blogai, kad net galvoji apie savižudybę?” “Atrodo to yra per daug, kad vienas žmogus galėtų pakelti; ar tai verčia tave galvoti apie savižudybę kaip išeitį?” “Ar visas tave slegiantis skausmas verčia tave galvoti apie kenkimą sau?” “Ar niekada nesijautei taip, kad geriausia būtų visą tai palikti?” Tinkamiausias būdas paklausti priklausys nuo situacijos ir nuo to, kas priimtiniau konkretiems žmonėms. Taip pat svarbu suprasti asmens atsakymo esmę bandant jį įvairiai interpretuoti, nes kenčiantis žmogus gali atsakyti “ne”, nors iš tikrųjų galvoja “taip”. Žmogus, kuris nesiruošia žudytis, paprastai sugebės atsakyti “ne” ir dažniausiai tęs kalbą apie konkrečias priežastis, dėl ko jis turi gyventi. Taip pat gali būti naudinga paklausti, ką jie darytų, jei palinktų į savižudybę netolimoje ateityje – o gal jie linkę į savižudybę, tik nedrįsta to jum pasakyti. Kalbos išskirtinai vien apie savižudybės būdus gali duoti idėjų žmonėms, kurie galvoja apie savižudybę, bet nepagalvoja apie tai, kaip jie tai padarys. Žiniasklaida skelbia, kad vien koncentruojantis į metodą ir ignoruojant emocinę pusę, galima paskatinti “mėgdžiotojus” žudytis.
