Šachmatai Lietuvoje (Istorinė apybraiža)

1.Priešistorė

Patikimų duomenų apie šachmatų žaidimo pradžią Lietuvoje nėra. Kai kuriuose šaltiniuose nurodomas XIII a. yra viso labo arba nesusipratimas (tuo laiku šachmatai nebuvo paplitę net Vakaru Europoje), arba vaizduotės, gerokai nutolusios nuo mokslinių samprotavimų, vaisius. Nemaža tikimybė, kad šachmatai atkeliavo į Lietuvą XVII a., kai Lietuvos didikai rungtyniavo tarpusavyje dėl prabangos ir mielai perimdavo išorinius Vakaru kulturos renesanso požymius.

Jei nuspręstume palikti visas spėliones nuošalyje ir pereitume prie patikimu faktų, tai galėtume pateikti tik vieną abejonių nekeliančią datą: 1887 m. Vilniuje buvo įkurtas pirmasis šachmatų būrelis (šachmatų susirinkimas, pagal Peterburgo pavyzdį). Deja, apie jo veiklą pasakyti ką nors daugiau taip pat nelabai yra ką.

1912 m. Vilniuje buvo surengtas ketvirtasis Rusijos meistrų turnyras. Kažin ar jis buvo rengiamas dėl šachmatų populiarumo Lietuvoje. Viskas buvo daug paprasčiau. Carinėje Rusijoje vidinės rungtynės buvo rengiamos vadinamujų „sėslumo teritorijų“ ribose, kad nekiltu papildomų sunkumų kviečiant į turnyrus žydų kilmės dalyvius. Į turnyrą susirinko šachmatų „žvaigždės“. Iš Varšuvos atvažiavo neįveikiamasis Akiba Rubinšteinas, kurį dar gyvą amžininkai vadino didžiuoju. Beje, jam ir atiteko pirmasis prizas – jau šeštasis tais metais didžiausiuose turnyruose. Iš Maskvos atvyko būsimas pasaulio čempionas Aleksandras Alechinas, iš Rygos – įžymus teoretikas Aronas Nimcovičius, palikęs neištrinamą pėdsaką šachmatų istorijoje. Iš Kijevo atvyko jau spėjęs įgyti tarptautinį pripažinimą meistras Osipas Bernšteinas. Šiame turnyre pirmąjį „kovos krikštą“ patyrė vėliau išgarsėję šachmatininkai Georgijus Levenfišas ir Aleksandras Bliumenfeldas.

Turnyras, žinoma, galėjo ir turėjo buti rimtas didesnio susidomėjimo šachmatais Lietuvoje postūmis, tačiau įvykiai klostėsi visai kitaip. Netrukus prasidėjo Pasaulinis karas, taigi intelektualieji žaidimai buvo pamiršti.

2. Mėgėjiškai

1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Pirmasis tautinis šachmatų čempionatas įvyko 1921 m. (iki tol Lietuvai teko ginti savo savarankiškumą). Šio čempionato metu sėkmė aplankė A. Rimšą (vėliau, beje, ji jo daugiau jau ir nebeaplankė). Tais metais buvo nustatytos taisyklės, pagal kurias šalies čempionas turėjo susirungti su eilinių sostinės (tuo metu – Kauno) pirmenybių nugalėtoju. Be to, atsisakyti iššūkio čempionas negalėjo. Nesunku pastebėti, kad šių taisyklių pagrindas – atrenkamasis principas, triumfavęs labiau išsivysčiusiose šachmatų požiūriu šalyse gerokai vėliau.

Kitais metais Lietuvos čempionu tapo A. Gustaitis, o nuo 1923 m. prasidėjo Z. Machto viešpatavimas. Patyręs neeilinio taktinio išradingumo žaidėjas iš Kauno šachmatų pasaulyje viešpatavo visą dešimtmetį. Be ką tik minėtų šachmatininkų, 1920-ųjų metų elitui priklausė ir kauniečiai M. Luckis bei A. Eglinas, taip pat – klaipėdietis S. Gordonas. Pastarasis vėliau daugelį metų vadovavo šachmatų būreliui Vilniaus pionierių rūmuose. 1930-aisiais prie elito prisijungė Kauno politechnikos instituto studentas Isaakas Vistaneckis (šiuo metu gyvenantis Izraelyje), aštraus proto taktikas ir endšpilio žinovas. Jis kaip šachmatininkas progresavo labai sparčiai ir 1930-1950-aisiais metais jau prisijungė prie pagrindinių pretendentų į stipriausiojo Lietuvoje vardą būrio. 1930 m. jam Kauno čempionate pavyko pasidalinti I-II vietas su Z. Machtu (dėl Lietuvos čempiono vardo tais metais kovota nebuvo).

1930-aisiais įkurta Lietuvos šachmatų sąjunga ir tais pačiais metais priimta į FIDE. Teisingumo dėlei reikėtų atkreipti dėmesį, kad iki pat 1947-ųjų pirmaujantieji pasaulio šachmatininkai nekreipė dėmesio į egzistuojančią tarptautinę šachmatų federaciją, taigi ji buvo labiau mėgėjiška (beje, pastaruoju metu vėl klostosi panaši situacija; kitas klausimas – gerai tai, ar blogai). Jei kalbėtume apie Lietuvą, tai jos šachmatų sąjungos įstojimas į šią mėgėjišką organizaciją buvo juo labiau įstatymiškai pagrįstas, joje profesionalių šachmatininkų paprasčiausiai nebuvo, o ir žaidimo lygis buvo mėgėjiškas, nors ir ne prastas.

3. „Mikėno era“

Pirmasis profesionalus Lietuvos šachmatininkas – 1931 m. iš Estijos atvykęs į Klaipėdoje surengtą turnyrą ir nusprendęs pasilikti protėvių žemėje – Vladas Mikėnas. Tai Lietuvos šachmatų garbė, pasididžiavimas ir legenda. Be jo Lietuva gal net nebūtų atsiradusi Pasaulio šachmatų žemėlapyje.

Prieš pradėdamas kalbėti apie V. Mikėną kaip apie šachmatininką, norėčiau apie jį tarti keletą žodžių kaip apie asmenį. Sunku žodžiais nusakyti šio puikaus žmogaus žavesį – jis visada svetingas, visada malonus, visada pasirengęs padėti ar patarti. Jis niekada nejautė priešiškumo žmogui, sėdinciam kitoje lentos pusėje. Varžovas jam nebuvo priešas – V. Mikėnas jį laikė partneriu bei kolega. Pastaraisiais metais „didžiųjų šachmatų“ intrigų persmelktoje atmosferoje, kurioje priešiškumas jau peržengė sportinio pasipriešinimo ribas ir virto asmeniniu, įsiviešpatavo raminantis kontrastas.

Kaip žinome, džentelmeniškumas sporto srityje ne visada padeda, o sportiniai įgūdžiai yra itin svarbūs. Tie šachmatininkai, kurie savo sėkmei nepaaukojo žmogiškųjų savybių, pvz., D.Bronšteinas arba P. Keseris, nors ir priartėdavo prie viršunės, taèiau jos neužkariaudavo. To pasakyti negalima tik apie Michailą Talį, bet jis buvo genijus, ir tuo viskas pasakoma. Mikėnas visus žavėjo gamtos apdovanotomis savybėmis, tačiau genijus, ką besakytum, vis dėlto jis nebuvo.

Nors V. Mikėnui nepavyko pasiekti turnyrinių laimėjimų, atitinkančių jam dovanotą gamtos talentą, tačiau jo talentas buvo pakankamai ryškus. Lietuvos čempionas galėjo didžiuotis pergalėmis prieš tokias garsenybes kaip A. Alechinas, M. Botvinikas, V. Smyslovas, M. Talis (jie visi yra pasaulio čempionai) bei šio pasaulio galiūnus D. Bronšteiną, P. Keserį, S. Florą, E. Bogoliubovą, M. Vidmarą, G. Štalbergą, G. Marocį, À. Kotovą. Pats „Mika“ taip visada ir liko tik vidutinio lygio meistras (didmeistrio vardas jam buvo suteiktas prieš pat mirtį iš pagarbos – „už nuopelnus“). Didžiausias jo laimėjimas – antroji vieta 1959 m. vykusiame turnyre „Baltijos jūra – pasaulio jūra“.

Jis priklausė tiems šachmatininkams, apie kuriuos juokais sakoma – „čempionų žudikai“. Kai šachmatininko nuotaika būdavo puiki, kai visos pozicijos būdavo jam palankios, jis žaisdavo su didžiule jėga ir keldavo rimtą pavojų bet kuriam priešininkui. Kita vertus, jei ėjimai būdavo jam nepalankūs, jis imdavo daryti gana daug elementarių klaidų. Šachmatininko samprata apie pozityvų žaidimą buvo pakankamai tiksli, taèiau šiek tiek senamadiška – jis žaidė vadovaudamasis klasikinės XIX a. pab. – XX a. pr. šachmatų mokyklos dvasia. Tokia senamadiška samprata nuolatos kovojant su meistrais, „apsiginklavusiais“ gerokai tobulesniais metodais ir gerokai sudėtingesne figūrų sąveikos esmės samprata, mažino jo šansus laimėti. Trumpiau tariant, jis mėgo pats viską sužinoti, improvizuoti, nemėgo kabinetinio tiriamojo darbo ir visiškai pasitikėjo savo aštriai išgaląstu ginklu – netikėtu, gudriai užmaskuotu, toliaregišku figūrų kombinacijų triuku. Tai visi žinojo, to saugojosi, todėl išlikdavo budrūs.

Kai 20-metis V. Mikėnas apsigyveno Lietuvoje, jo vardas jau buvo žinomas, mat prieš tai jis laimėjo pirmąją vietą nedideliame Talino turnyre, kuriame dalyvavo pats E. Bogoliubovas – garsus Maskvos superturnyro laimėtojas 1925 m., A. Alechino priešininkas pasaulio pirmenybėse. V. Mikėnas jį nugalėjo asmeniniame susitikime. Tai buvo nebloga pradžia, liudijanti jaunuolio gabumus.

1931 m. V. Mikėnas buvo pajėgiausias Lietuvos komandos žaidėjas pasaulinėje olimpiadoje Prahoje. Lošdamas pirmojoje lentoje su asais, jis užėmė garbingą šeštąją vietą, nugalėdamas M. Vidmarą ir Dž. Eitsą, taip pat nepasidavė A. Alechinui. Toks 20-mečio startas (tais metais dar nebuvo penkiolikmečių didmeistrių, mat šachmatininkai paprastai „subręsdavo“ tik 30-35 metų) atrodė perspektyvus.

Įdomu, kad namuose Mikėnui ne iš karto pavyko įrodyti savo pranašumą prieš Z. Machtą – tai liudija apie labai rimtą Lietuvos „mėgėjų“ ratą. Jie sužaidė dvi partijas. Pirmąją laimëjo Machtas, tačiau, pralaimėjęs antrąją, nusprendė apskritai palikti šachmatų pasaulį. Abiejų dvikovų rezultatas buvo maždaug vienodas, kaip ir pati kovos eiga.

Kita pasaulinė olimpiada vyko Folkstone (Anglija) 1933 m. Žaisdamas prie pirmosios lentos, Lietuvos čempionas užėmė penktąją vietą. Tai taip pat buvo puikus rezultatas. Turnyro sensacija buvo laikoma jo 20 ėjimų pergalė prieš kylančią žvaigždę – čekų didmeistrį S. Florą, kuris nusirito į trečiąją vietą, o į pirmąją vietą iškilo A. Alechinas. V. Mikėnas su jam būdingu lengvu humoru prisiminė, kaip jį karštai sveikino pasaulio čempionas, bijodamas, kad „Miki“ savo aštriu, avantiūristišku stiliumi neatsilaikys prieš solidųjį Florą.

Pateikiame šią įdomią ir pavyzdinę partiją:

V. Mikėnas – S. Floras

1. e4 c6 2. d4 d5 3. ed

Vadinamoji Panovo ataka tuo metu dar buvo mažai tyrinėta. Paprastai tęsia 3. Žc3

3… cd 4. c4 Žf6 5. Žc3 Žc6 6. Žf3 Rg4 7. Re2

Kukliai, tačiau ne be nuodų. Baltieji provokuoja juoduosius žaisti variantą, analogišką priimtam valdovės gambitui.

7… dc 8. d5 R:f3 9. R:f3 Že5 10. 0-0 Vd7 11. Ve2 Ž:f3 12. V:f3 0-0-0

Kol kas viskas gerai: juodieji turi atliekamą pėstininką, o baltieji – iniciatyvą.

13. b3

Pasirengimas “atidaryti” “b” liniją.

13… e6 14. bc ed 15. Rf4 d4 16. Žb5 Rc5 17. Bb1 Vc6 18. Vh3+

Painios pinklės. Užuot padarę vienintelį teisingą ginantį ėjimą bokštas d7, juodieji daro natūralesnį ėjimą. 18… Vd7

19. Ž:a7+ R:a7

20. Va3

Viskas baigta. 20… b6 – ne išsigelbėjimas: po 21. B:b6 materialiniai nuostoliai neišvengiami.

Be to, V. Mikėnas šiame turnyre laimėjo prieš žinomą vengrų didmeistrį Marocį ir XX a. mįsle vadinamą Sultan – Chaną. Žinoma, šis meistras tiesiogiai su Lietuva nesusijęs, tačiau jo biografija tokia egzotiška, kad tiesiog būtina apie jį tarti keletą žodžių. Nuolatos Londone gyvenantis vienas indų maharadža turėjo tarną, vardu Sultan – Chanas (keistokas vardas tarnui, tačiau manoma, kad toks vardas jam buvo duotas būtent dėl to, kad jis žaidė šachmatais), kuris visada aplošdavo visus varžovus. Naivus maharadža nusprendė savo tarną padaryti pasaulio čempionu. Nors ir labai keista, tačiau tarnas iš tiesų tapo tarptautinės klasės didmeistriu, nors gauti pasaulio čempiono vardą jam nepavyko (pakanka pasakyti, kad jis net neišmoko notacijos – ėjimų užrašinėjimo būdo) – ir maharadža ramiausiai išvijo jį namo – į Indiją. Deja, niekas civilizuotoje Anglijoje 1930-aisiais neprotestavo, nesipriešino šiam barbariškam sprendimui. Daugiau apie Sultan – Chaną niekas nieko negirdėjo.

Kitos dvi olimpiados – Varšuvoje ir Berlyne – išryškino tai, kas buvo akivaizdu: Lietuvos virtuozo-improvizatoriaus viltims nebuvo lemta išsipildyti; kaip profesionalas jis jau pasiekė savo viršunę – fenomenalios, bet retos pergalės kai kuriose partijose, bet iš esmės rezultatas buvo vidutinis. Varšuvoje verta paminėti lygiąsias su Alechinu (patys suprantate, tokios lygiosios vertos pergalės prieš bet ką), Berlyne – pergalės prieš P. Keresą, kuris tuomet stovėjo šalia “sosto”, ir G. Štalbergą.

“Mikiui” žvaigždžių valanda išmušė 1937 metais tarptautiniame turnyre Kemeryje. Jo užimta vieta gana kukli – tik devinta, bet svarbu tai, kad jis laimėjo (be to, juodaisiais) prieš A. Alechiną. Beje, reikia pažymėti, jų abiejų šachmatininkų dvikovų rezultatas per visą gyvenimą buvo lygus: trys lygiosios ir po vieną pergalę. Tokia sėkme galėjo pasigirti tik du žaidėjai pasaulyje – Kapablanka ir Botvinikas (beje, “Mikio” ir Botviniko rezultatas taip pat lygus!).

Štai kaip viskas vyksta:

Juodųjų pranašumas centre matomas net plika akimi. Bet kaip jį išnaudoti? Sekė triuškinantis smūgis – 16… Žef4. Paaiškėja, kad po ėjimo 17. gf Ž:f4 baltoji valdovė nebeturi kur trauktis. Kiek pasvarstęs, A. Alechinas atmetė “danajos dovaną”, tačiau pralaimėjimo išvengti jam taip ir nepavyko.

Be to, reikia paminėti, jog, komentuodamas šią partiją (ne pačią geriausią, bet, be abejonės, pačią žymiausią savo gyvenime), Mikėnas su jam būdingu sąžiningumu prisipažino, kad, mąstydamas apie žirgo auką, taip ir nesugebėjo tiksliai apskaičiuoti visų variantų pasekmių, todėl pasikliovė intuicija. Tais pačiais metais Mikėnas dar kartą laimėjo prieš Keresą ir Florą, o 1939 m. Argentinos olimpiadoje sužaidė lygiosiomis su Alechinu.

Pokario metais, kai amžius jau nebeleido drąsiam kariui vadintis “Miki-maus”, Mikėnas rimtai tikėjosi lemtingo šuolio, tačiau puikiai pasirengę Sovietų Sąjungos superdidmeistriai tapo jam stipria užtvara. Kita vertus, žaisdamas kai kurias partijas, “Miki” dažnai laimėdavo. Nors ir pats, kaip dera kovoje tikram kariui, gaudavo stiprių smūgių. Ypač dažnai jis pralaimėdavo prieš D. Bronšteiną – ypač sumanų netikėtų puolimų kombinacijų meistrą.

Minėtina, kad iki pat gilios senatvės V. Mikėnas neprarado toliaregiškumo ir nuspėdavo kombinacijų atakas. Žinoma, šį faktą puikiai iliustruotų pergalė prieš kurį nors korifėjų, o tokių yra nemažai. Pats Mikėnas labiausiai džiaugėsi savo partija, sužaista 1941 m. Tbilisyje su mažai kam žinomu meistru Lebedevu, kurią jis tai juokais, tai rimtai vadino nemirtinga.

Štai, pažiūrėkime. Esu tikras, kad Jums ši partija patiks:

V.Mikėnas – P.Lebedevas

1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žc3 d5 4.Rg5 Re7

Partija susivedė į valdovės gambito ortodoksinę gynybą. Naudodamasis proga, norėčiau paminėti, kad Mikėnas baltaisiais niekada nepradėdavo atviromis pradžiomis. Tai yra ganėtinai neįprasta šachmatininkui, žaidžiančiam kombinaciniu stiliumi.

5.e3 h6 6. Rh4 0-0 7. Bc1 c6 8.Rd3 Žbd7 9.Žf3 dc 10. R:c4 Žd5 11. Rg3 Ž:c3 12. bc c5 13. 0-0 a6 14. Rd3 Žf6 15.Že5 Rd6

Gali būti, kad ši pirmoji klaida ir taps lemiama. Baltasis rikis, esantis juodajame langelyje, gali valdyti visą ginčytiną teritoriją.

16. Rh4 Re7

Matote, kaip jo juodasis oponentas susimėtė pirmyn atgal!

17. Rb1

Atsitraukimas vardan puolimo. Rikis turi stovėti užnugaryje, o valdovė – priekyje. Tai taisyklė, kurią turi žinoti kiekvienas!

17… Ve8 18. dc g5

Nusivylimo gestas: iš toli matyti, kad šis ėjimas susilpnina rokiruotę. Bet 18… R:c5 19. R:f6 gf 20. Vg4 būtų dar labiau beviltiška.

19. Rg3

Baltasis rikis juda iš g3 į h4 ir atgal, bet kiekvienas toks jo “siūbavimas” klibina juodųjų karaliaus sparną. Dabar jis pasiruošia galutiniam tikslui – punktui e5, kad užvaldytų pagrindinę diagonalę.

19… R:c5 20. f4

Nuostabi mintis! Atsakymas akivaizdus: kirtimas su šachu ir “šakutė” ant e3. Bet baltieji visai teisingai spėja, kad “sprogęs” pėstininkas ant g5 ir už jo stovintis karalius nusipelno bausmės.

20… R:e3+ 21.Kh1 R:c1 22.fg R:g5 23. B:f6

Pagrindinis sumanymo akcentas: 23… R:f6 24. Vd3 – ir matas neišvengiamas.

23… Kg7 24. Vd3 h5

Dėl Žg4 bokštas vėl nepasiekiamas.

25. h4

Dabar jau tenka paimti bokštą ir seka pagrindinė kombinacija.

25… K:f6 26. Žg4+ hg 27.Re5+ K:e5 28. Vd4x

Ši išskirtinai graži ir tuo pačiu tiksliai apgalvota, kažkuo net paprasta partija palieka tokį įspūdį, kad ji priklauso ne savo epochai. Tai greičiau panašu į Cukertorto ir Čigorino epochą. O ir pats jos autorius atrodo per daug senamadiškai garbingas, kad priklausytų šiam amžiui. Ką padarysi, vieni talentai aplenkia savo gyvenamą amžių, o kiti ne ką ne prasčiau atsilieka nuo jo. Ir vieni ir kiti dažniausiai žlunga. Nereikia veidmainiauti ir perdėti – Mikėno tikrai negalime priskirti prie gigantų, parodžiusių naujus kelius šachmatų mene. Tačiau jis įrašė savo puslapį į šachmatų istoriją, kur galime rasti eilę tikrai nuostabiai sužaistų partijų. Jo žaidime kaip ir pačioje asmenybėje buvo kažkas labai lengvo ir šviesaus, panašaus į Štrauso valsus. Trumpai tariant – “peliukas Mikis”. Toks jis ir išliks mūsų atmintyje.

Pagal žaidimo dvasią ir jo traktavimą, Lietuvos šachmatų patriarchas artimiausias tokiems savo amžininkams D. Janovskiui, F. Maršalui ar R. Špilmanui – paskutiniams romantikos atstovams, nepanorusiems susitaikyti su tuo, kad špagų laikai nesugrįžtamai nueina į praeitį.

Sovietinis periodas

1940 m. Lietuva įstojo į TSRS sudėtį. Mes nesiruošiame analizuoti ir vertinti šio įvykio iš politinės pusės, tačiau reikia pripažinti, kad šalies šachmatų gyvenimui tai turėjo tikrai nemenkos įtakos. Sovietinė šachmatų mokykla buvo be jokio abejonės geriausia pasaulyje. Jos stiprybę lėmė trys pagrindiniai faktoriai: kaip mašinos mechanizmas suderinta apmokymo sistema, pradedant nuo vaikų būrelių pionierių rūmuose ir baigiant specialiu fizinio lavinimo ir sporto instituto fakultetu (jau nekalbant apie įvairius kursus ir garsiąją Botviniko mokyklą), gausiai ir reguliariai leidžiama literatūra ir periodiniai leidiniai šachmatų tema ir visų svarbiausia – moksliškai ir analitiškai analizuojamos problemos, su kuriomis žaidėjai susiduria įvairiose žaidimo stadijose. Visa tai greitai perėmė ir Lietuvos šachmatininkai ir tai padėjo jiems pasiekti naujų aukštumų, o ir pats šachmatų žaidimas tapo iš tiesų visos liaudies žaidimu.

Kito tyrimo rezultatai gali iš pradžių pasirodyti ganėtinai netikėti. Tarybų Sąjungoje net ir pajėgiausių didmeistrių dalyvavimas tarptautiniuose turnyruose buvo leidžiamas tik po griežtos atrankos. Ši atranka pasirodė per sunki Lietuvos šachmatininkams, todėl jie rado kitų būdų pakliūti į tarptautinę areną. Atsirado milžiniškas susidomėjimas korespondenciniais šachmatais, (partija žaidžiama susirašinėjant su priešininku, kuris gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje). Šioje srityje buvo pasiekta žymių laimėjimų.

Tiesą pasakius, korespondenciniai šachmatai – ne visai šachmatai ta prasme, kad išnyksta intelektinės kovos elementas, kadangi niekada negali būti tikras, kad tavo priešininkas žaidžia pats, o ne naudojasi kieno nors pagalba. Gali būti, kad netikėtai aukšti mūsų susirašinėtojų rezultatai iš dalies paaiškinami būtent pirmiau minėtu teiginiu. Užsieniečiai – užkietėję individualistai ir niekas niekam nemokamų konsultacijų nedalina. O mūsiškiai vis bėgiojo tai pas Mikėną, tai pas Vistaneckį, kurie nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro būdavo šachmatų klube ir kurie niekam niekada negailėdavo patarimų…

Vienokiu ar kitokiu būdu, lietuvaičiai sugebėjo laimėti komandinį Europos čempionatą 1971 m. Be to, žaidęs prie pirmosios lentos šiaulietis Anicetas Uogelė užėmė pirmąją vietą. Po dešimties metų, asmeninėje įskaitoje jis tapo žemyno čempionu. Dabar pagal tarptautinės korespondencinių šachmatų federacijos klasifikaciją, skiltyje “Lietuva” galime rasti 3 tarptautinius didmeistrius (Donatas Lapienis, Borisas Rumiancevas, Robertas Sutkus) ir 8 tarptautinius meistrus: Aleksandras Agejevas, Vladas Gefėnas, Julėnas Krimeris, Viktoras Milvydas, Valentinas Normantas, Gediminas Rastenis, Anicetas Uogelė ir Ričardas Žukus.

Grįžkime vis dėlto prie “normalių” šachmatų. Pirmaisiais pokario metais V. Mikėnas be įpatingo vargo susigrąžino lyderio vardą ir išlaikė jį iki pat 1949 m., kol į Lietuvą iš Baltarusijos nepersikėlė gyventi meistras Ratmiras Holmovas. Nuo šio momento įsigalėjo stipriausiųjų triumviratas: Holmovas, Mikėnas ir Vistaneckis. “Vietiniams” teko susispausti: R. Holmovas beveik be perstojo užimdavo pirmąsias vietas ir tik dukart – 1954 m. ir 1956 m. – užleido ją I. Vistaneckiui. Reikia pabrėžti, kad pirmuosiuose pokario Lietuvos čempionatuose be jokios atrankos dalyvavo tokie “garbės svečiai” kaip Aleksandras Tolušas (tarp kitko, lietuvis pagal kilmę), Deividas Bronšteinas, Andrė Lilientalis, Vladimiras Simaginas, Tirganas Petrosianas, Eugenijus Zagarianskis, Vladimiras Saiginas. Tačiau nė vienam iš jų nepavyko užimti pirmosios vietos.

Naudodamasis proga, norėčiau paminėti, kad dabartinio seimo narys Vytautas Landsbergis dukart – 1951 m. ir 1952 m. – dalyvavo Lietuvos čempionatuose ir pirmajame užėmė 7-ąją vietą, o antrajame – dalinosi antra – ketvirta vietomis su V. Mikėnu ir E. Čiukajevu.

Per visus 50-uosius R. Holmovo viršenybė buvo neginčijama ir dėl to mes atskirai sustosime prie šio šachmatininko. Formaliai jis tebuvo meistras, tačiau jau tada žaidė kaip didmeistris (galbūt reikėtų paaiškinti, kad anuomet didmeistrio vardą suteikdavo gerokai rečiau ir reiškė jis gerokai daugiau negu kad dabar). Priešdėlio “did” jam ilgai nesuteikė dėl aplinkybių, kurias vadino “sportinio režimo pažeidimu”.

Jis buvo labai stiprus praktikas – šaltakraujis, pragmatiškas ir atsargus. Jis nesistengė išvengti rizikos, (be jos šachmatuose nieko nepasieksi) tačiau visada aiškiai jausdavo ribą, už kurios prasideda azartas ir jos niekada neperžengdavo. Dideliuose turnyruose laurų nepasiekdavo (aukščiausias pasiekimas – dalinosi pirmas tris vietas su Borisu Spaskiu ir Leonidu Šteinu TSRS pirmenybėse 1963 m. ir pirmas vietas tarptautėse varžybose Bukarešte ir Kečkemete 1962 m.), tačiau ir žemiau 5-6-os vietos niekada nenusileisdavo.

R. Holmovas žaidė ganėtinai neįprastai, jo žaidimas kiek priminė ankstyvąjį V.Korčnojaus žaidimą. Pradinėje ir pereinamojoje partijos stadijoje, jis nebuvo linkęs perimti inciatyvos ir nemėgo veltis į principinius ginčus. Ši ištęsta, užliūliuojanti žaidimo maniera kartu su sakalo akylumu, paversdavo jį neparankiu priešininku kai tik reikalas pakrypdavo į taktinį susirėmimą (kaip kad kairiarankis boksininkas ringe). Jo geriausiais metais visi, net ir didieji banginiai, žinojo, kad su juo juokauti pavojinga: greitai neaploši, o štai pralaimėti greitai įmanoma. Pats Robertas Fišeris 1965 m. turnyre Havanoje jo neįvertino (gali būti, kad Holmovo pavardė jam buvo negirdėta) ir už tai skaudžiai sumokėjo.

Esminė pozicija 19-am ėjime:

Juodųjų pėstininkai sudvejinti, bet kontroliuoja svarbius laukus centre, o baltųjų bokštai atskirti. R. Holmovas suduoda žaibišką smūgį.

19. .. Žd4

Žirgo auka yra visiškai korektiška (jeigu Holmovas ką nors aukodavo, tai skaičiavimų teisingumo buvo galima netikrinti: jis nepripažino neaiškaus žaidimo).

20. cd4 ed4 21. a3

Baltieji jau pasirengę gražinti “grobį”. Į 21. e5 sektų tas pats atsakymas, kaip ir partijoje, ir jei 22. ef6 – 22. .. R:f6.

21. .. d3 22. R:d3 B:d3

Juodųjų pranašumas neginčijamas, ir 46-am ėjime jie pasiekė pergalę.

Belieka pridurti, kad šiame turnyre būsimasis pasaulio čempionas žaidė iš Niujorko telefonu, nes valdžia atsisakė ižduoti jam vizą į “Laisvės salą”.

1959 m. visi šachmatų laikraščiai rašė apie partiją, kurią lietuvių meistras sužaidė su P. Keresu (per 26-ąsias TSRS pirmenybes) ir ją laimėjo. Peržiūrėkime ją ir mes.

R. Holmovas – P. Keresas

1. e4 c5 2. Žf3 Žc6 3. Rb5

Retai kada naudojamas ėjimas, tačiau, kaip jau anksčiau buvo minėta, Holmovas dažniausiai vengdavo pradinių ginčų ir pagrindinę kovą numatydavo žaidimo viduriui.

3… Žf6

P. Keresas, paklusdamas savo stiliui, renkasi labiau agresyvų kovos tęsinį, vietoj patikimesnio ėjimo 3… g6.

4. e5 Žg4 5. R:c6 dc 6. 0-0 g6 7. Be1 Rg7 8. h3 Žh6

Šis laukas žirgui ne pati geriausia vieta, o viskas yra “guvaus” šuolio į g4 pasekmė.

9. Žc3 b6

Tai jau žaidimas su ugnimi. Juodieji jau ir be to žymiai atsiliko ir dabar dar delsia su rokiruote. Baltieji priima logišką sprendimą – atidaryti centrą. Tačiau iškylantys sunkumai reikalauja tikslaus ir toli į priekį numatančio apskaičiavimo.

10. d4 cd 11. Ž:d4 c5 12. Žc6

Štai ko juodieji greičiausiai nepastebėjo. Ir nenuostabu: žirgas tarsi pats lenda į pasalą. Kombinacijos idėja sena kaip ir patys šachmatai – neleisti karaliui pabėgti iš centro. Tačiau šiuo konkrečiu atveju apskaičiavimą apsunkina tai, kad, stengiantis tai padaryti, gali tekti sumokėti daugiau negu bus naudos: juodieji bet kuriuo momentu gali iškeisti valdoves. Dabar jiems tai nepavyksta dėl 12… V:d1 13. B:d1 Rb7 14. Žb5, ir paaiškėja, kad po ėjimo 14… R:c6 15. Žc7+ Kf8 16. Ž:a8 žirgas tampa nebepasiekiamas.

12… Vd7 13. Ž:e7

O dabar į 13… V:d1? Pasirodo, kad yra dar kai kas “paslėpta”. 14. B:d1 K:e7 15. Rg5+ Ke6 16. Bd6+ Kf5 (16… K:e5 17. Bd5+) 17. f4 grasinant kirsti į h6. Be to į 17… Re6 paruošta 18. Že2 с lemiama ataka. Geriausia apsauga, kaip manė pats R. Holmovas, būtų buvęs kirtimas į e7 su valdove, tačiau juodieji nenorėjo išleisti iš rankų vienintelio kozirio – valdovių iškeitimo pasitaikius patogesnei progai.

13… K:e7 14. R:h6 R:h6 15.Vf3

Štai ir šio kozirio neteko. Kol kas gresia šachas ant f6. Kirtimas ant a8 negresia dėl atsakomojo ėjimo … Rb7.

15… Rg7 16. Žd5+ Kd8 17. Bad1 Rb7

Nuvesti valdovę ant b7 nepavyko dėl energingo smūgio – 18. e6. Kad ir kaip beeitų, juodieji vis tiek pralaimi.

18. Vb3 Rc6 19. Ž:b6 ab 20. V:f7 R:e5 21. B:d7+ R:d7 22. B:e5 Kc7 23. Be7

Taip, nedažnai Keresui teko patirti tokį triuškinantį pralaimėjimą! Dažniausiai panašioje situacijoje laimėdavo jis pats. Norėdami atstatyti pusiausvyrą, peržiūrėkime dar vieną partiją. Ji buvo sužaista labiau įprastu Holmovui stiliumi ir baigta ypatingai elegantiška Kapablankos stiliaus kombinacija.

Bagirovas – Holmovas (29-osios TSRS pirmenybės, 1961 m.)

1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. Rb5 f5

Aštrus gambitas, sugalvotas dar praeito amžiaus pradžioje rusų teoretiko Karlo Janišo.

4. Žc3 Žf6 5. Ve2 Rc5 6. ef Ve7 7. Že4 Ž:e4 8. Ve4 0-0

Juodųjų vystymasis iš esmės jau baigėsi – liko tik išleisti į laisvę rikį, esantį ant baltojo langelio.

9. 0-0 d6 10. R:c6 bc 11. d4

Nėra tikslo vaikytis paskui pėstiniką c6: 11. V:c6 R:f5 12. d3 Bab8 13. b3 Rg4 – ir kirtimo į f3 grėsmė ganėtinai nemaloni.

11… R:f5 12. Ve2 Rb6 13. de5 d5

Ir vėl sušmėžuoja grėsmės nuojauta … Rg4.

14. h3 Re4

Apeinama iš kitos pusės ir tuo pačiu atkertamas pėstininkas e5.

15. Žg5 Bf5

Iniciatyvą galutinai perima juodieji. Jie visiškai sumobilizuoti, o baltųjų bokštai ir rikis neturi aiškių perspektyvų.

16. Ž:e4 B:e5 17. Va6

Baltieji ima plaukti pasroviui. Didesnį atkaklumą būtų parodęs ėjimas 17. Vd3

17… B:e4 18. Re3

Planuotas 18. Vb7 dar labiau nenusisekęs dėl 18… Ve8, kadangi sukeliama grėsmė … a5

18… Be8

Užimta centrinė linija “e”. Paprastas ir aiškus žaidimas nukreiptas į pozicijų sustiprinimą! Gresia rikių iškeitimas su po jo sekančiu valdovės pervedimu į c5.

19. R:b6 cb 20. Vd3 Vf6 21. b3 h5 22. Bad1

Juodųjų persvara nekelia abejonių. Bet jos realizavimas gali užimti daug laiko. Norėdamas pagreitinti atomazgą, R. Holmovas sumąsto gudrią pasalą ir iš pradžių provokuoja priešininką, siekdamas perimti pagrindinę vertikalę “e”. Juokinga, tačiau tam jiems neužteks lygiai vieno tempo.

22… B8e5 23. Vc3 c5 24. Bfe1

Kaip ir visiškai logiška, tačiau pralaimima dėl neapsaugotos valdovės.

24… B:e1 25. B:e1 Be2

Juodieji užpuolė iškart ir valdovę ir punktą f2. Po 26. V:f6, aišku, seks tarpinis kirtimas į e1. Labai “švarus darbas”.

1960 metų pradžioje, po R. Holmovo išvykimo (jis persikraustė gyventi į Sočį) V. Mikėnas kuriam laikui atstatė neginčijamą hegemoniją. Jis nugalėjo 1961 m., 1964 m. ir 1965 m. čempionatuose, ir vėliau retkarčiais užimdavo pirmas vietas (1968-aisiais ir 1977-aisiais metais), tačiau amžius jau darė savo ir vis dažniau pirmose pozicijose ėmė rodytis nauji vardai – L. Maslovas, A.Česnauskas, M.Ostrauskas, V.Baršauskas, E.Čukaevas. L. Maslovas nugalėjo 1962-aisiais, 1963-aisiais ir 1966-aisiais metais. Lietuvos šachmatų patriarchui tekdavo tenkintis trečia-ketvirta, o kartais ir dar žemesne vieta.

Baigiantis 1960m. įvyko dar viena kartų kaita. Lyderius ėmė spausti Algimantas Butnorius ir Gintautas Piešina. Per 70-uosius – 80-uosius metus jie parodė stebėtiną pasiekiamų rezultatų stabilumą. A.Butnorius tapo respublikos čempionu 1967 m., 1970 m., 1973 m., 1975 m., 1976 m., 1980 m., o antras vietas užėmė 1968 m., 1969 m., 1972 m. (tiesa, paskutinį kartą pirmąją vietą jis užėmė 1993 m.), G. Piešina buvo pirmas 1972 m., 1974 m., 1978 m., 1984 m., 1988 m., o kitais atvejais laikydavosi antroje-ketvirtoje vietose.

Naujieji laikai

80-dešimtaisiais situacija vėl ėmė keistis. Į sceną įžengė Eduardas Rozentalis, Vidmantas Mališauskas, Šarūnas Šulskis, Aloyzas Kveinys, Vitalijus Majorovas. Savo indėlį įnešė ir atvykėliai – Viktoras Gavrikovas ir Aleksandras Ivanovas.

Ypač įspūdingas buvo E. Rozentalio progresas. Jis iš eilės laimėjo dviejuose visasąjunginiuose jaunųjų meistrų turnyruose (vienas iš jų buvo surengtas Vilniuje ir susilaukė milžiniško susidomėjimo). 1981 m. tapęs Lietuvos čempionu, E. Rozentalis kiek atitolo nuo vietinės reikšmės varžybų, teikdamas pirmenybę tarptautiniams turnyrams, kas, iš esmės, yra visiškai natūralu ir suprantama. V. Mališauskas tapo čempionu 1987 m., 1989 m. ir 1990 m., Š. Šulskis – 1991 m. ir 1994 m.

Tai, kad šachmatai atsilaikė visuotinės krizės metais liudija tai, kad šachmatų arenoje pasirodydavo vis nauji veidai (A.Zapolskis, V. Grabliauskas, D.Zagorskis, D. Ruželė) ir reguliariai vykdavo įvairūs turnyrai.

Dabar Lietuvos šachmatų lyderiu pelnytai vadinamas tarptautinis didmeistris Eduardas Rozentalis. Jo sugebėjimus liudija ir tai, kad jis dalyvavo FIDE organizuotame pasaulio šachmatų čempionate (net jei tai buvo ir ne visai sėkmingas pasirodymas). Norėdami iliustruoti jo dinamišką ir tuo pačiu subalansuoto žaidimo stilių, pateikiame šią, santykinai seniai sužaistą (1986 m.) partiją, kurią jis žaidė su J. Dohojanu per visasąjunginį jaunųjų meistrų turnyrą.

Rozentalis – Dohojanas

1. e4 c5 2. Žf3 d6 3. Rb5+ Žd7 4. d4 Žf6 5. Žc3 a6 6. R:d7+ Ž:d7 7. Re3 e6 8. a4

Nukreipta prieš juodųjų pėstininkų susitelkimą … b5.

8… a6 9. 0-0 Re7 10. d5

Atsakingas sprendimas, tarsi ir sumažinantis įtampą centre. Kol kas, grasindami kirsti į e6, baltieji neduoda juodiesiems laiko rokiruotei. Jei juodieji užtvertų centrą priešpriešiniu pėstininko “e” ėjimu, baltieji gali remtis dar A. Nimcovičiaus išrastu tipišku manevru žirgu nuo f3 per d2 į c4, o kirtimo į d5 nei vienas “raštingas” šachmatininkas net nesiims svarstyti.

10… Žf6 11. de R:e6 12. Vd3

Ruošiamasi galingam spaudimui linija “d”. Kaip atsakas į šią rokiruotę seks 13. Bad1.

12… d5

Netinkamas metas drąsiai perkirsti Gordijaus mazgą.

13. ed Ž:d5 14. Bad1 Žf6

Kirtimas į c3 arba į e3 – tik laiko praradimas.

15. Ve2

Perspektyvoje ryškėja spaudimas ir kita, dar pavojingesne, centrine vertikale.

15… Vc7 16. Žg5

Spaudimas kyla tarsi garų katile ir juodieji nebeišlaiko. Dabar reikėtų susitaikyti su punkto e6 susilpnėjimu ir pasirinkti mažesniąją iš dviejų blogybių – nedelsiant rokiruoti. Vietoj to, besiginančioji pusė patraukia nuo smūgio rikį ir smarkiai susilpnina teritoriją aplink karalių.

16… Rg4 17. f3 Rf5 18. Žd5 Ž:d5 19. B:d5 Re6

Jeigu juodieji manė, kad išvengė blogiausio (tiesa, 19… Rg6 būtų iškart sekęs bokštų sudvejinimas – 20. Bfd1), tai jie labai klydo.

20. Ž:e6 fe

Atakuojančios baltųjų figūros viena po kitos dingsta nuo lentos, tačiau tų, kurios pasilieka, visiškai užtenka pergalingam puolimui.

21. Rf4

Netikėtas ir stulbinantis smūgis, užtikrinantis lemiamą linijos priešais karalių atidarymą. Kirsti rikį, aišku negalima dėl 22. V:e6+

21… Vc6

Na, ką? Viskas tvarkoje? Gerai būtų…

22. Bd6

Įspūdingas pasinaudojimas užtvara : jeigu 22… R:d6, tai 23. V:e6+ Kd8 24. Bd1 – ir viskas aišku. Tačiau pats įdomumas dar tik prasideda.

22… V:a4

Aišku, kad jei ataka nenusiseks, baltieji praloš. Tačiau viskas apskaičiuota milimetro tikslumu.

23. V:e6 V:f4 24. Bd5

Iš pirmo žvilgsnio tarsi visai nesuprantamas atsitraukimas pačiame puolimo įkarštyje. Reikia neduoti juodiesiems laiko sutelkti jėgas ėjimu… Vf7 ir išsaugoti viešpatavimą.

24… Vh6

Žinoma, kad ne 24… Vf7 25. Vd7+ ir 26. Bf5. Juodieji dar galėjo paeiti 24… Bd8. Tokiu atveju, po 25. B:d8+ K:d8, nežiūrint į tai, kad liko ganėtinai silpnos pajėgos, po to sekanti ataka vystytųsi tarsi savaime: 26. Bd1+ Ke8 27. Vc8+. Bandymas pridengti f5 ėjimu 24… g6 taip pat sugriaunamas: 25. Be1 Vc7 (25… Vf7 26. Vd7+ Kf8 27. Vb7 napalieka jokios vilties) 26. Bed1 taikosi į d6, ir kaip atsakas į vienintelį galimą ėjimą 26… Ba7 – 27. Bd6. Ėjimas 24 … Vc7 yra taip pat beviltiškas dėl 25. Bfd1, o 24…Vf7 – dėl 25. Vc6+. Nieko nepasakysi, tiksliai apskaičiuota…

25. Vd7+ Kf8

Aišku, buvo galima atsitraukti į f7, tačiau tai būtų ne ne ką ne geriau: 26. Bf5+ Kg6 27. V:e7 K:f5 28. g4+ Kf4 29. Va4+ ir taip toliau.

26. Bf5+ Rf6

Netgi dabar gali atrodyti, kad puolimas pateko į aklavietę, nors karalius ir “nuogas”. Ką gi čia dar įmanoma padaryti, jei ne paskelbti matą?

27. Be1

“Tylių” ėjimų gausa, turint tokį žymų figūrų trūkumą, iš tiesų daro įspūdį.

27… Bb8 28. Vd6+ Kf7 29. Be7+ Kg6 30. Vg3+

Paskutinė auka, vedanti prie ilgai planuoto mato. Kirsti bokštą, aišku, negalima dėl iškart po to seksiančio 31. Vg4x

30… Rg5 31. Be6+ K:f5 32. Vg4x

Labai gražiai sužaista, o svarbiausia – tiksliai ir drąsiai apskaičiuota.

Dabar, remiantis FIDE klasifikacija, Lietuvoje (tiksliau sakant, Lietuvos šachmatų federacijos gretose) yra 7 šachmatų didmeistriai: Eduardas Rozentalis, Viktoras Gavrikovas, Aloyzas Kveinys, Vidmantas Mališauskas, Darius Ruželė, Šarūnas Šulskis ir Viktorija Čmilytė, o taip pat 12 tarptautinių šachmatų meistrų. Iš vienos pusės, skaičiai neatrodo įspūdingi, tačiau, iš kitos pusės, reikia neužmiršti, kad daugumoje Europos valstybių panašaus sąrašo pirmąsias vietas užima buvę TSRS didmeistriai, o Lietuva visu šimtu procentų gali didžiuotis savo išaugintais meistrais.

Vis dėlto yra ko gailėtis iš nesugrįžtamos praeities. Buvo laikai, kai Vilniuje vyko aukščiausio lygio šachmatų čempionatai, įskaitant ir TSRS čempionatus (o jie tais laikais buvo ne ką ne prastesni negu šių dienų didžiausi tarptautiniai turnyrai) ir net baigiamąjį pretendentų ciklo mačą. Šachmatų klube, įsikūrusiame netoli Lukiškių aikštės, kur dabar yra šachmatų mokykla, gyvenimas virte virė: turnyrai, draugiškos partijos, bendros partijų analizės. Vasarą Jaunimo sode (dabartiniame Sereikiškių parke) susirinkdavo minios šachmatų mėgėjų, žaidžiančių „žaibo“ partijas. Lietuvos sostinė iš tiesų buvo šachmatininkų Klondaikas.

Žinoma, viso šito jau nebesugrąžinsi. Mažai tikėtina, kad šachmatai vėl taps visuotinai kultivuojama sporto šaka. Tačiau šachmatų judėjimo pagrindai ir esmė yra išsaugoti. O beto, atsivėrė naujos galimybės, susijusios su visuomenės kompiuterizacija, Internetu ir jo teikiamomis galimybėmis. Dabar jau galima žaisti šachmatais neišeinant iš namų. Kol kas sunku net numatyti, kur šios naujos galimybės nuves šachmatų mėgėjus. Viena, ką užtikrintai galima pasakyti, yra tai, kad šachmatais žaisti lietuviai vis dar moka ir tikėsimės, kad ir ateityje mokės.