Pakitęs požiūris į Aikido istoriją
Tarptautinio Aikido informacijos leidinyje 1994 metų gruodžio mėn. buvo atsakymai gerai žinomo 8 dan`o Shihan`o į klausimus užduotus pastarojo Danijos vasaros stovyklos dalyvių, kuriai jis vadovavo. Vienas iš klausimų buvo toks : “Kodėl aikido užsiėmimuose nėra treniruočių su ginklais? “. Į šį klausimą Shihan`as atsakė:
“Kad suprasti kodėl nėra ginklų treniruočių aikido praktikoje, reikia pažvelgti į istorinę perspektyvą. Praeityje “samurajų laikotarpyje”, kovos menai buvo vadinami “Kobudo”. Kardas buvo samurajų ginklas. Iš kardo technikos išsivystė “džiu džitsu” (dziu dziutsu arba ju jutsu). Viena iš garsių mokyklų tarp šių menų buvo “Daito ryu”. Tik pastaraisiais laikais išsivystė “minkštesni” kovos menai. “Dziudo” yra geras to pavyzdys. Jis buvo sukurtas Jigoro Kano, kuris ieškojo meno aukštesnio, nei priešininko nužudymas. Tada, kai jis išvystė Dziudo, jis nebegalėjo lankytis kitose mokyklose studijuoti kitų kovos menų. Kad galėtų studijuoti kitas kryptis jis siųsdavo savo mokinius į skirtingas mokyklas. Šio proceso metu Mochizuki Minoru Sensei aplankė Morihei Ueshiba. Kai šis grįžo ir išdėstė jo mokymą savo meistrui, yra manoma jog Kano pasakęs, kad šios (Ueshiba) technikos yra “tikrasis” Dziudo.
Taigi Aikido gali būti laikoma sekančios kovos menų vystymosi pakopa, sekdamas kardo keliu kuris daugiau nebelaikomas priemone atimti gyvybę. Todėl ginklai yra dalis vystymosi, kuris atėjo iš praeities. Studijuoti ginklus reiškia susikoncentruoti į praeitį. Studijuoti aikido reiškia studijuoti naujausią vystymąsi. Daug nesusipratimų kilo iš Saito Sensei knygų. Jis buvo O`Sensei mokinys. Savo knygose jis stengiasi ne tiek suderinti aikido ir ginklus kiek išsaugoti žinias, kurias talpina savyje ginklų technika”.
Aš šiek tiek koregavau jo atsakymą, kad pataisyti jo grubią anglų kalbą, bet aukščiau išdėstyta versija yra atitinkanti originalų tekstą, kurį tikriausiai perskaitė keli tūkstančiai Europos aikidoka, pridedant tuos, kurie išgirdo šį Shihan`o komentarą asmeniškai. Man teko keletą kartų perskaityti tekstą kol supratau pakankamai subtilią Shihan`o atsakymo logiką. Jo požiūrį aš suprantu šitaip : Kardas, samurajaus ginklas, buvo žudymo instrumentas feodalinėje Japonijoje. Ju – jutsu – “minkštesnės” kovos menų šakos – tokios kaip Daito ryu išsivystė iš kardo meno ir moraline prasme yra aukštesnės, nes jų tikslas nėra žudyti. Dziudo yra nesenas pavyzdys šios “minkštos” kovinės tradicijos ir sakoma, kad jo Kūrėjas Jigoro Kano žavėjosi Morihei Ueshiba technika. Todėl aikido atstovauja “naujajai pakopai” kovos menų vystymesi ir yra aukštesnė už kardo meną todėl, kad jo pagrindinis tikslas nėra žudymas. Mokydamasis valdyti kardą yra žingsnis atgal ir aikido treniruotėse jam nėra vietos. Aš manau, kad ši parafrazė apsprendžia Shihan`o požiūrį. Tada aš privalau visai atvirai prisipažinti, kad jo komentaras kelia nerimą dėl kelių priežasčių. Palikime nuošalyje jo argumento neaiškumą istorinėje plotmėje, kaip I tokių svarbių terminų kaip “kardo menas” ir “ju jutsu” apibrėžimo trukumą, kuris gali būti paaiškintas vertimo netikslumu ir tuo faktu, kad jo komentarai buvo skirti publikai (žmonėms) neypatingai susipažinusia su Japonijos istorija. Nežinau ar Shihan`as skelbė savo asmeninį požiūrį ar oficialią savo organizacijos poziciją. Iš esmės, tai netgi neturi reikšmės.
Visų pirma stengiantis suprasti svarbią treniruočių su ginklais rolę aikido praktikoje, mūsų išeities tašku turėtu būti Kūrėjo, Morihei Ueshiba, požiūris. Šis siūlymas nėra be pagrindo Kūrėjas suvokė aikido kaip integruotą kovinę sistemą, paremtą kardo meno principais. Modernus aikido intensyvių Kūrėjo treniruočių ir meditacijų Iwamos prieglobstyje Antrojo pasaulinio karo metais produktas. Visa tai aš esu smulkiai aprašęs “ Aikido istorijos apžvalgoje “, kuri yra pirmame “ Takemusu Aikido “ leidinyje, tiems kurie norėtu susipažinti smulkiau. Aikido užsiėmimai susidaro iš
Iš šimtų neginkluotų technikų ( taijutsu ) ir daugybės aiki ken ir aiki jo technikų. Šios technikos yra visiškai persipynusios ir neatskiriamos nei teorijoje ir praktikoje. Kardas – samurajaus siela – aikido buvo transformuotas į Katsujinken arba “ gyvybę teikianti kardą “ ir plačiai buvo naudojamas Kūrėjo kasdieninėje praktikoje ir demonstracijose. Be to Kūrėjas dažnai pateikdavo kardą kaip metaforą, atstovaujančia meilės ir užuojautos įranki ir laikė jį Kami “ didžiojo sumanymo “ dalimi ( kami no shikumi ). Trumpai tariant, kardas buvo būtinas O`sensei pagrindinėje aikido koncepcijoje ir negali būti atskirtas nuo jo neatmetant pagrindinių jo tikėjimų.
Sakydamas tai, aš noriu kai ką apibrėžti, kas lengvai gali būti neteisingai suprasta. Aš neprieštarauju, jei bet kuris – ar tai būtų shihan`as, ar bet kuris aikido mokytojas – nuspręstų nenaudoti ginklų jų aikido praktikoje ar mokyme. Tačiau aš stipriai prieštarauju bet kam, kuris stengiasi diskredituoti Kūrėjo aikido koncepciją, teigdamas, kad kardas nėra meno dalis. Tai yra klaidinga ir tiesa gali būti lengvai suvokta studijuojant Kūrėjo raštus, filmus, nuotraukas, kalbas ir gausybę verbalinių pasakojimų kurie išliko.
Shihan`o teiginys dėl Saito Sensei tai pat nusipelno komentaro. Saito Sensei savo knygose aiškiai rašo, kad taijutsu ir aiki ken ir aiki jo technikos yra kaip viena ir remiasi kardo principais. Taigi todėl, kad tai ką sako shihan`as yra priešinga tam, kas parašyta knygose, nenuostabu, kad tai sukėlė “ daug nesusipratimų “. Ką turi galvoti tie, kurie yra Saito Sensei knygų savininkai bei po visą pasauli esantis jo mokiniai, apie tokius aukšto lygio shihan`o viešus pareiškimus.
Bėgant metams Aikido žurnalą įvairūs žmonės kritikavo dėl pernelyg didelio domėjimosi istoriniais reikalais. Kitais žodžiais tariant, didelis dėmesio sutelkimas į praeitį nėra gerai, todėl, kad tai ką mes turime dabar yra vėlyvesnis, patobulintas vystymosi proceso lygis.Ką gi, jeigu tuo norima pasakyti, kad bet kuris iš šiandieninių shihan`ų pranoko Morihei Ueshiba savo galimybėmis, tuomet šis dalykas turėtų būti apsvarstytas( tuomet tai būtų labai diskutuotina). Kartais aš pažymiu savo kolegoms, kad kilmės bei ankstyvųjų meno metų tyrinėjimą aš laikau daug labiau užvaldantį negu dabartinis periodas, dėl neįtikėtinų sugebėjimų ir epinių gyvenimų tokių asmenybių kaip Morihei Ueshiba, Sokaku Takeda ar Yoichiro Inoue.
Galbūt mažiau akivaizdu yra tai, kad istorijos žinojimas gali padėti įvertini žmogaus charakterio ypatybes. Pavyzdžiui, galima daug sužinoti apie asmenybės sąžiningumą ir ketinimus stebint kaip jie atpasakoja praeities įvykius ir pateikia juos taip kaip jiems patogu. Dezinformacija apie istorinius faktus gali sklisti neribotą laiką ir būti priimta už faktą, ten kur žmonės yra prastai informuoti Aikido srityje. Aikido žurnalas visada siekė sieks ištaisyti šią situaciją siūlydamas skaitytojams gausybę gerai ištirtų medžiagų apie šį reikalą, taip suteikdamas pakankamai informacijos patiems prieiti savo išvadų.
Baigiant, neužmirškime Kūrėjo suteiktų pamokų ir jo viso gyvenimo tikslo. Mes visi turime teisę iš aikido imti tai, kas mums reikalinga, laisvai leisti vystytis savo kūrybingumui. Bet laikas nuo laiko turėtume sustoti ir apmastyti pradinę meno poziciją ir visada gerbti pagrindinius jo principus.