Kas šeimoje turi auklėti vaikus?

Jūs, vyrai, mylėkite žmonas (Ef 5, 25)

Pasirinkusi eilutę iš Laiško efeziečiams, atrodo, lyg kviesčiau į vyrų pusryčius. Tačiau nė vienos ji teneklaidina, nes tiesiog norėjau pasiūlyti pasvarstyti ne apie mus pačias, ne apie moteris (kaip dažniausiai įprasta moterų renginiuose), o apie mūsų vyrus. Dauguma iš čia esančių tikriausiai ištekėjusios. Tad pažiūrėkime, ką Biblija kalba apie pačius artimiausius mums žmones – mūsų sutuoktinius. Šiek tiek apžiūrėkime jų pozicijas, kad geriau pažintume ir įtvirtintume savąsias.

Kadangi Biblija apie vyrus kalba labai daug, tai noriu išskirti vieną aspektą – vyro kaip tėvo ir pakalbėti, kaip realizuojama vyro meilė savo žmonai auklėjant jiems abiems pačius artimiausius ir Dievo patikėtus asmenis – vaikus.

Šeima yra, po Dievo, pačių artimiausių asmenų ratas. Pačių svarbiausių, pačių reikšmingiausių, įtakingiausių, brangiausių, mylimiausių, iš Dievo malonės patikėtų vienas kitam, suvestų į draugę rūpintis ir per savo santykius atspindėti Kūrėją.

Vyras ištekėjusiai moteriai yra pats artimiausias žmogus, po Dievo antras, tarp žmonių pirmas. Tas žmogus, su kuriuo ji yra vienas kūnas (Ef 5 ,31). Žmogus, kuris svarbesnis už vaikus. Todėl neteisinga sakyti „gyvenu dėl vaikų”, mat pirmiausiai turėtume gyventi dėl savo vyrų. Kaip tą padaryti – jau kita tema, beje, gana smulkiai aprašyta Ef 5, 22-33.

Mūsų tema – apie vyrus. Pavadinimu pasirinkau eilutę iš Laiško efeziečiams, 5 skyriaus, kuriame labai aiškiai pavaizduota svarbos ir priklausomybės piramidė bei apibūdinti pagrindiniai santykių principai. Paskaitykime Ef 5, 22-33:

„Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią, kadangi esame jo Kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Tai didis slėpinys,­ aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.”

Apie vyrus panorau pakalbėti dėl to, kad būtent ten, kur ir pagal Laišką jie turėtų/privalėtų būti stipriausi – konkrečiai santykiuose su savo žmona – pasirodo silpni, nepasitikintys savimi, neišmanėliai, neišmintingi, pasyvūs, o su vaikais – jų vengiantys ir paprasčiausiai nenorintys pabūti kartu. Jei dažnam su Dievu viskas lyg ir neblogai, tai su žmona ir vaikais tiktai nekas. Kodėl dažno tėčio meilė savo šeimai suvokiama vien per tiesioginę proporciją uždirbamai pinigų sumai?

Kaip atsitinka, kad verslo lyderiai, puikūs gamybos planuotojai, aktyvūs politikai, gabūs mokslininkai šeimose pasirodo nedaug ką išmanantys, smarkiai priklausomi nuo žmonų, kartais net visiškai pasyvūs statistai, sunkiai nutuokiantys, ko reikia jų žmonoms, o dar mažiau – jų vaikams? Niekada nemazgoję grindų, nedžiaustę skalbinių, nekeitę sauskelnių, niekada neišplovę buteliuko ir negaminę košelės, nesuprantantys vaiko pirmųjų žodžių, niekada vieni visai dienai nepasilikę su savo vaikais, nemokę jų nei skaityti, nei rašyti, nes galvojantys, kad tai mokyklų arba bent jau mamų darbas? Kodėl vyrų gyvenime taip dažnai ir taip labai skiriasi tie du pasauliai – darbo ir šeimos? Kodėl vyrai (deja, dažnai ir jų žmonos) galvoja, kad vaikus turi auginti, auklėti mamos, o jie – išlaikyti šeimas?

Štai citata iš „Atgimimo”, D. Donauskaitės straipsnio „Šeima ir politika prasilenkia”:

„Pernai [2006] Socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei pusė mūsų šalies vyrų ir beveik pusė 20-64 metų moterų manė, kad vyro pareiga uždirbti pinigus, o moters – rūpintis namais ir šeima. ‘Mes iškrentame iš kitų šalių konteksto. Nė vienoje iš tyrime dalyvavusių 14 Europos šalių nėra taip – daugiausia už namus ir šeimą atsakingais įvardijami abu partneriai. Gerokai skiriamės net nuo estų. Mūsų visuomenė dar nesuprato, kad ne tik moters, bet ir vyro pareiga yra įsitraukti į šeimą”.

Kaip tai atsitiko? XIX a. Europoje vykstant sparčiai industrializacijai, ėmė skirstytis darbo sferos. Atskilo „vyriškoji”, sunkiųjų darbų sritis, formavosi darbovietės produkcijai gaminti ir pinigams uždirbti ir liko „moteriškoji” – namų ūkio ir reprodukcijos dalis. R. Siederis rašo:
„[XIX a.] moteriai buvo priskirtos tokios būdo savybės, kurios ją pasmerkė vien šeimai ir namams. Tuo pačiu metu vystėsi ir vyro – bebaimio ir visa galinčio darbininko – samprata. Nuo tada gimė tvirtas įsitikinimas, kad pagaliau visiškai aišku, kas yra tipiškai vyriška ir tipiškai moteriška” (Sozialgeschichte der Familie).

Vyrui buvo priskirtas aktyvumas, racionalumas, o moteriai pasyvumas ir emocionalumas. Ši nuostata įsitvirtino taip giliai, kad puikiausiai veši ir mūsų dienomis. O didelė dalis visuomenės tam net nesipriešina.

Išties abi lytys yra skirtingos. Vyrai ir moterys skirtingai jaučia, suvokia, kitaip komunikuoja ir dirba. Bet tie skirtingumai jokiu būdu nėra tokie esminiai, greičiau tik tam tikros tendencijos, akcentai. Jokio pagrindo nėra tokioms kategoriškoms lyčių atskirtims.

Vokiečių teologas W. Neueris savo knygoje „Mann und Frau aus christlicher Sicht” (Apie vyrą ir moterį iš krikščioniškos perspektyvos) mano, kad matematika ir gamtos mokslai nelabai tinkami moterims, nes visi reikšmingiausi pasaulio matematikai yra vyrai. Ką norima tuo pasakyti? Kad moteris nemoka skaičiuoti? Bet juk taip nėra! Šimtmečius moterims buvo draudžiama mokytis, studijuoti, todėl ir neišryškėjo talentingų matematikių. Tą patį galima atsakyti ir į jo teiginį, kad esą „tarp 82 garsiausių dabarties šachmatininkų nėra nė vienos moters”. Na, bent jau Lietuvos pati geriausia šachmatininkė yra būtent moteris (V. Čmilytė).

Neueris taip pat įsitikinęs, „kad vyro intelektas labiau produktyvus (kūrybinis), o moters daugiau priimantis ir reproduktyvus (atkuriantis)”. Be to, kad „vyras labiau susijęs su daiktų pasauliu, o moteris su asmenų”. Išties tam tikri skirtumai egzistuoja ir Neuerio teiginiai nėra visiškai nepagrįsti. Bet kategoriškų išvadų čia reikėtų pasisaugoti, nes jos niekaip nepagrindžiamos bibliškai. Neueris to ir nebando daryti.

Tik problema ta, kad šitokie teiginiai panaudojami pastiprinimui visiškai nepagrįstų tvirtinimų, esą moters užduotis saugoti, puoselėti, rūpintis ir auklėti. Mat tai labiau atitinka jos prigimtį. Bet tai prieštarauja Biblijai. Moters vaidmuo vaikų gyvenime išskirtinai reikšmingas yra tik pirmaisiais jų gyvenimo metais (dėl nėštumo ir žindymo laikotarpio). Tuo laiku būna ir ypatingi jų santykiai. Vėliau vaikai nuo motinų emancipuojasi ir geba vienodai gerai bendrauti su abiem tėvais.

Nelabai teisinga ir lytims „priseginėti” tam tikrus būdo bruožus bei gyvenimo sferas. Juk rūpintis namais argi nėra labai dalykiškas užsiėmimas, susijęs su racionalumu, produktyvumu ir kūrybiškumu? O profesinės veiklos argi nebūna neproduktyvios, argi joje kartais nereikia komunikabilumo ir jausmų?

Tad krikščionims vertėtų ne aklai periminėti kultūrinius ir istorinės tradicijos suformuotus modelius, o pasižiūrėti, ką sako Biblija. (Čia būtų galima iš dalies sutikti su „gender” teoretikais, kad mūsų supratimas apie lyčių vaidmenis yra socialinis konstruktas, sustabarėjusių tradicijų paveldas. Bet tik iš dalies; žr. straipsnį „Belytė ateitis?”, http://www.lksb.lt/)

Kita problemos pusė – mūsų sūnų, berniukų, būsimų vyrų ir tėčių auklėjimas ir gyvenimas. Kaip mamai išauklėti tikrą vyrą, kai sūnus beveik nemato vyriško pavyzdžio? Tėtis pareina iš darbo vėlai, parėjęs ilsisi (namai jam juk ramybės ir poilsio oazė!), o sūnui liepia pažaisti kompiuteriu. Savaitgalį taiso mašiną arba su draugais važiuoja žvejoti. Kaip berniukui išmokti būti geru vyru, kai visą dieną matomos tik moterys – nuo pat vaikų darželio iki mokyklos? Sunku norėti gerų vyrų savo dukroms, jei tokiomis sąlygomis auga berniukai. Ar ne todėl tokios dažnos vyrų savižudybės, kad jie nesijaučia vyriški, nesijaučia išmokę vyriškumo, kurio iš jų laukia ir tikisi aplinka?

Kita vertus, Biblija niekur nesako, kad moteris išties visur kur lygi vyrui, net Naujajame Testamente visiškos lygiavos nėra. Moterys (tik jos) gimdo vaikus ir šia prasme labai atsakingos už šeimos būklę bei namų ūkį. 1 Tim 5, 14 Timotiejus norėtų, „kad jaunesnės ištekėtų, turėtų vaikų, šeimininkautų”; Tit 2, 4-5 Paulius ragina vyresniąsias moteris skatinti „jaunesniąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, skaisčias, rūpestingas šeimininkes”. Bet tai nereiškia, kad rūpestingas šeimininkavimas turi būti vien triūsimas namuose (žr. Pat 31, 10s, kur rašoma, kad moteris uždirba pinigus, eil. 16,18). Sąvoka „šeimininkauti” (oikodespotein) 1 Tim 5,14 vartojama kalbant apie moterį. Bet ta pati sąvoka tik daiktavardžio forma (oikodespotes) dažniau vartojama kalbant apie vyrus (pvz., Jėzaus palyginimuose). Tad galima daryti išvadą, kad už namus atsakingi abu, vyras ir moteris. Jei yra galimybių ir niekas nuo to nekenčia, moteris gali ieškotis darbo ir ne namuose.

1 Tim 3, 4 Timotiejus sako, kad vyras turi būti „geras savo namų šeimininkas”. Bet geras šeimininkas nėra vien tas, kuris „išlaiko savo šeimą”, t. y. dirba vien ne namuose (ir uždirba pinigų). Šeimininkas yra vadovas. O vadovas yra tas, kuris savo aplinkoje viską žino ir išmano bei aktyviai dalyvauja visuose procesuose.

Biblija niekur specialiai nepabrėžia tėvo ar motinos reikšmingumo šeimoje. Jei kalbama tik apie kurį nors vieną, tai nereiškia, kad kitas nebuvo svarbus. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento šeimose abu tėvai buvo vienodai reikšmingi. Todėl iš vaikų reikalaujama paklusnumo ir vienodos pagarbos abiems tėvams:

Iš 20, 12: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei Žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.”
Ef 6, 1-3: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.”
Kol 3, 20: „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui.”

Kai kuriose musulmonų kultūrose smarkiai pabrėžiamas tėvo vaidmuo ir vaikų paklusnumas tėvui (mirus tėvui, šeimos galva tampa vyriausias sūnus ir įgauna teisę įsakinėti ir nurodinėti savo motinai).

Taip pat ir Patarlių knygoje raginimai vaikams dažniausiai pateikiami vienodai abiejų tėvų atžvilgiu (pvz., paklusnumo):
1, 8: „Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo”;
20, 20: „Kas keikia savo tėvą ir motiną, to žibintas užges visiškoje tamsoje”;
23, 25: „Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina”.

Biblijoje nerastume nė vienos vietos, kad auklėti vaikus būtų liepiama tik motinai; užtat priešingo raginimo – kad auklėtų tėvas – rastume. Apskritai, kadangi pagal biblinį modelį šeimos galva yra vyras, tai vaikų auklėjimo atsakomybė bendrąja prasme gula ant jo pečių. Eilutės, kur dėl vaikų auklėjimo kreipiamasi tiesiogiai į tėvą arba taip pat ir į jį:

Įst 8, 5: „Tad žinok savo širdyje, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus baudžia savo sūnų.”
Ef 6, 4: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.”

Šiose eilutėse dėmesys labiau kreipiamas į auklėjimą, kitose – į žinių perdavimą, mokymą. Ps 78, 4-7:
„Neslėpsime jų [įstatymų] nuo savo vaikų, bet pasakosime būsimajai kartai apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus bei padarytus stebuklus. Jis davė įstatus Izraeliui, Įstatymą – Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus, kad jį pažintų būsimoji karta, jų vaikai, kurie dar gims, kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams, idant ir jie remtų savo viltį Dievu, neužmirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų…”

Tėvai, kurie atsakinėja į vaikų klausimus, padeda formuotis jų tapatybei ir kartu supažindina su svarbiais dalykais. Įst 6, 20-25:
„Kai tavo vaikai ateityje klaus, tardami: ‘Ką reiškia tos taisyklės, tie įsakai ir įstatai, kuriuos VIEŠPATS, mūsų Dievas, jums įsakė?’ – savo vaikams atsakysi: ‘Mes buvome faraono vergai Egipte, bet VIEŠPATS galinga ranka išvedė iš Egipto. Mūsų akyse VIEŠPATS padarė ženklų ir nuostabių bei baisių darbų prieš faraoną ir jo dvarą Egipte. Iš ten mus išvedė, idant įvestų ir duotų mums kraštą, priesaika pažadėtą mūsų protėviams. Tada VIEŠPATS mums įsakė vykdyti visus šiuos įstatus, bijoti VIEŠPATIES amžinam mūsų labui, idant išliktumėme gyvi, kaip šiandien ir yra. Jei stengsimės ištikimai vykdyti visą šį įsakymą VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, kaip jis mums yra įsakęs, būsime teisūs’.”

Pastaroji citata rodo, kad tėvai buvo atsakingi už religinį vaikų auklėjimą. Apie netinkamą auklėjimą (matyt, ir religinį) įdomiai rašoma Senojo Testamento pasakojime apie pranašą Elį, kuris apleido savo atsakomybę, ir jo sūnūs patraukė klystkeliais. 1 Sam 3, 13: „Paskelbiau jam, kad jo namus pasmerksiu visam laikui už šią kaltę: jis žinojo, kad jo sūnūs elgėsi šventvagiškai, bet jų nesudraudė.”

Tėvai dažnai galvoja, kad ne visas vaikų auklėjimas priklauso jiems. Todėl noriai atiduoda vaikus į darželius (didmiesčiuose smarkiai populiarėja savaitiniai vaikų darželiai) ir galvoja, kad šie turi išauklėti jų vaikus. Tvirtai įsitikinę, kad darželiai geriau paruošia mokyklai, geriau išmoko dainuoti, piešti, vaidinti ir net dantis išsivalyti. Tikintys tėvai mano, kad tikėjimo dalykų temoko sekmadieninių mokyklėlių mokytojai, nes jie tam paskirti, geriau tą daro ir išmano. O ypač galvoja, kad visų kitų gyvenimo mokslų temoko mokyklos ir universitetai – čia tėvams tikrai nėra ką veikti. Bet Biblija sako, kad visas vaikų auklėjimas, ne tik religinis, bet ir švietimas yra visų pirma tėvų atsakomybė. O darželiai, mokyklos – tik pagalbininkai vykdant šią sudėtingą ir sunkią užduotį.

Nes auklėjimo tikslas – vaiko savarankiškumas ir išmintis. Kad, kaip Timotiejus sako (2 Tim 3,17), žmogus būtų „pasirengęs kiekvienam geram darbui”. Toks žmogus pirmiausia yra tikintis (tik toks tikrai išmintingas), žino Dievo įsakymus ir išmano, kaip juos konkrečiai taikyti savo gyvenime. Tai daug daugiau nei vien eiti į bažnyčią ir būti religingam. Pat 4, 1-13 sako:

„Vaikai, klausykitės tėvo pamokymo, būkite atidūs, kad suprastumėte, nes duodu jums gerą patarimą: neužmeskite mano mokymo. Kadaise buvau geras tėvo sūnus, gležnas, motinos numylėtinis. Tėvas mane mokė ir sakė: „Tebrangina tavo širdis, ką aš sakau; laikykis mano įsakymų, ir gyvensi. Įgyk išminties, įgyk supratimo! Neužmiršk ir nenukrypk nuo mano žodžių. Nepalik jos, ir ji tave palaikys, mylėk ją, ir ji tave saugos. Štai išminties pradžia: įgyk išminties, įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi. Brangink ją, ir ji tave išaukštins; ji tave pagerbs, jei tu ją apkabinsi. Tau ant galvos ji uždės grakštų vainiką, apvainikuos garbinga karūna.” Mano vaike, klausykis ir imk į širdį mano žodžius, kad ilgai gyventum. Mokau tave išminties kelio, vedu tave dorais takais, kur nereikės tau žingsnių lėtinti, ir, net jei bėgtum, nesuklupsi. Laikykis mano pamokymo, neužmiršk jo, brangink jį, nes tai tavo gyvybė.”

Kad vaikas suaugęs tikrai mokėtų taikyti Dievo mokymą visame savo gyvenime, jam neužtenka vien gero įdomiausių biblinių istorijų žinojimo. Vaikams reikia pavyzdžio. Jei vaikas nebus matęs, kaip Dievo žodis funkcionuoja jo šeimoje tarp tėvų, tai gyvenime jam bus sunkiau, nes reikės pačiam viską atrasti. Biblinio mokymo principas – mokymasis iš pavyzdžių. Tai ir yra Įst 6, 7 pagrindinė mintis: „Įdiek [Izraeli (t. y., Izraelio tėvai ir motinos)] juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.” Dievo įstatymas yra dalis kasdienybės, todėl vaikas, kuris auga šeimoje su savo tėvais, gali ir turi matyti, ką tas įstatymas reiškia ir kaip įgyvendinamas jo tėvų. Bet kaip vaikai mokysis iš savo tėvų, jei jie su vaikais nebūna? Vaikams reikia laiko ir jokių ypatingų pedagogikų – tiesiog būti su jais, gyventi, o vaikai žiūrėdami ir dėdamiesi į galvas, kursis savo gyvenimo pamatą.

Juk pavyzdžiu (ne vien žodžiu) mokė ir Jėzus. Jis išsirinko mažą mokinių grupę (Lk 6,13), kad su jais galėtų gyventi, intensyviai bendrauti bei rodyti tam tikrus elgesio modelius (Mk 3,14). To tikslas, kad mokiniai būtų tokie kaip mokytojas (Lk 6, 40; Mt 10, 25). Jėzus buvo tobulas pavyzdys, mes, žemiškieji tėvai, tokie niekada nebūsime. Bet jei nebūsime nė jokie pavyzdžiai, juk bus tik dar blogiau.

Šiuolaikinę visuomenę jau drąsiai galima pavadinti betėve. Valstybė susigriebė – gimus vaikui, jau leidžia tėčius mokamų tėvystės atostogų. Tik kad dar labai mažai tėčių jas renkasi. O sulaukti, kada viešuosiuose vyrų tualetuose bus įrengti kūdikių pervystymo stalai (kaip tai yra, pavyzdžiui, Vakarų šalyse švedų tinklo IKEA prekybos centruose), išvis beveik nerealu. Per LTV galima matyti valstybės remiamą reklamą, kurioje darbdaviai skatinami atkreipti dėmesį į šeimą ir sudaryti geresnes sąlygas dirbantiems tėvams. Bet apskritai apie tėčius kalbama mažai. Prieš motinos dieną LTV rodo daugiavaikes šeimas ir liepia išrinkti mamų mamą. Tik nė vieno žodžio nepasako apie tėtį. Juk argi be tėčio būtų tos mamos tokios geros, argi be tėčio taptų tos šeimos tokios gražios, pasiturinčios ir laimingos? Abejoju, ar per tėvo dieną irgi lieps rinkti tėčių tėtį?..

Kas laukia betėvės visuomenės? Ogi vis didėjantis atitolimas nuo Dievo. Didžiulis netikėjimas. Juk jei nebus tėvo pavyzdžio šeimoje, tai kaip vaikai ims pavyzdį iš Tėvo danguje? Kaip jie mylės Tėvą, kurio nemato, jei neišmoks mylėti šalia esančio savo tėčio?

Ir dar betėvės visuomenės laukia labai bloga demografinė padėtis. Jei moterys jausis paliktos vienos, vienos atsakingos už namus ir vaikus, jos nenorės gimdyti. Nenorės turėti ne tik daugiau vaikų, bet apskritai nenorės nė vieno. Jau ir dabar taip yra. Todėl dėl blogos demografinės situacijos iš dalies galima apkaltinti vyrus!

Grįžkime prie vyro meilės žmonai. Manau, daug komentarų nereikia. Galvoti, kad tik mama atsakinga už vaikų auklėjimą, yra nebibliška, taigi neatitinka Dievo mokymo. Tokiame galvojime negali būti ir daug meilės. Bendrystės trūkumo tikrai negali atpirkti net po atlyginimų mokėjimo į šeimos sąskaitą nusėdusi solidi suma „perkamosios galios”.