Pažadai Dovydui

Dovydas, kaip ir Abraomas bei kiti Dievo pažadų gavėjai, gyveno nelengvai. Jis buvo jauniausias sūnus didelėje šeimoje. 1000 metų prieš Kristų Izraelyje tai reiškė, kad jis ganė avis ir buvo savo gana valdingų vyresniųjų brolių pasiuntinys (1 Sam 15-17). Per tą laiką jis įgavo tokį tikėjimą Dievu, kokį nuo tada pasiekė tik nedaugelis žmonių.

Atėjo diena, kuomet izraelitai turėjo galiausiai priimti iššūkį iš savo agresyvių kaimynų – pilistimų. Žydai privalėjo iširinkti iš savo tarpo tokį žmogų, kuris galėtų kautis su milžinu Galijotu, pilistimų geriausiu kovotoju. Pagal pateiktą sąlygą nugalėtojas imtų valdyti pralaimėjusius. Su Dievo pagalba Dovydas nugalėjo Galijotą naudodamas tik akmenų svaidyklę. Ši pergalė atnešė Dovydui populiarumą, didesnį net už jų karaliaus (Sauliaus) populiarumą. Bet “pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė” (Gg 8:6) – šiuos žodžius patvirtino tolesni Sauliaus poelgiai. Jis 20 metų nuolat persekiojo Dovydą, vaikydamasis jį tarsi žiurkę po pietų Izraelio dykumą.

Galu gale Dovydas tapo karaliumi ir norėdamas išreikšti savo dėkingumą Dievui už Jo meilę, kurią patyrė besislapstydamas nuo persekiojimų dykumoje, nusprendė pastatyti Dievui šventovę. Tačiau Dievas pasakė Dovydui, kad šventovę pastatys jo sūnus Saliamonas, o Dievas Pats pastatys namus Dovydui (2 Sam 7:4-13). Po to sekė smulkiai išdėstytas pažadas, kuriame buvo pateikta daug dalykų, jau pasakytų Abraomui, bei pridėta įvairių kitų detalių:

“Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę. Jis pastatys namus Mano vardui, o Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams. Aš būsiu jam Tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nusikals, bausiu jį žmonių rykštėmis ir žmonių vaikų smūgiais. Bet Savo gailestingumo Aš neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau prieš tave. Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinti tau amžiams; tavo sostas bus amžinas” (2 Sam 7:12-16).

Iš mūsų ankstesnių užsiėmimų žinome, kad “palikuonimi” turėtų būti Jėzus. Tą patvirtina jo vadinimas Dievo sūnumi (2 Sam 7:14), taip pat apie tai kalbama ir daugelyje kitų vietų Biblijoje:

– “Aš esu Dovydo šaknis ir palikuonis”, pasakė Jėzus (Apr 22:16).

– Evangelija “kalba apie Jo (Dievo) Sūnų (Jėzų), kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių” (Rom 1:3).

– “Iš jo (Dovydo) palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas iškėlė Gelbėtoją Jėzų” (Apd 13:23).

– Angelas pasakė mergelei Marijai apie jos sūnų Jėzų: “Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo (protėvio) Dovydo sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir jo karalystei nebus galo” (Lk 1:32,33). Šitaip pažadas apie Dovydo palikuonį (2 Sam 7:13) pritaikomas Jėzui.

Tvirtai apibrėžę, kad palikuonis buvo Jėzus, dabar atkreipsime dėmesį į eilę svarbių klausimų:

– “Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų… Aš būsiu jam Tėvas, o jis bus Man sūnus” (2 Sam 7:12,14). “Tavo palikuonį pasodinsiu į tavąjį sostą! (Ps 132:11). Jėzus, kaip palikuonis, kūnu turėjo tiesiogiai kilti iš Dovydo, ir tuo pat metu jo Tėvu turėjo būti Dievas. Tą galima buvo pasiekti tik gimimu iš mergelės, kaip tas aprašyta Naujajame Testamente; Jėzaus motina buvo Marija, Dovydo palikuonė (Lk1:32), bet jo tėvas buvo ne žmogus, o Dievas. Kad Marija pradėtų Jėzų, Dievas stebuklingai paveikė jos įsčias Šventąja Dvasia. Ir angelas apie tai kalbėjo: “Todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi” (Lk 1:35). “Gimimas iš mergelės” buvo vienintelis būdas tinkamai įvykdyti pažadą Dovydui.

– “Jis pastatys namus Mano vardui” (2 Sam 7:13). Šie žodžiai reiškia, kad Jėzus pastatys Dievui šventovę – tiek materialią, tiek ir dvasinę. Ez 41-48 skyriuose smulkiai aprašoma, kokia šventovė bus pastatyta Jeruzalėje atėjus Tūkstančio metų viešpatijai (per pirmuosius 1000 Dievo Karalystės egzistavimo metų, kuomet Kristus bus sugrįžęs į žemę). Dievo “namai” – tai namai, kuriuose gyvens Dievas. Iz 66:1,2 taip pat sakoma, jog Dievas apsigyvens nuolankių Jo žodžiui žmonių širdyse. Todėl iš tikrų tikinčiųjų Jėzus stato dvasinę šventovę, kurioje gyvens Dievas. Dabar galime teisingai suprasti Petro žodžius, kuriuose Jėzus vadinamas Dievo namų kertiniu akmeniu (1 Pt 2:4-8), o krikščionys apibūdinami kaip gyvieji akmenys, iš kurių bus pastayti dvasiniai namai (1 Pt 2:5).

– “Aš įtvirtinsiu jo (Kristaus) karalystės sostą amžiams… Tavo (Dovydo) namai ir tavo karalystė… tavo sostas bus amžinas” (2 Sam 7:13,16 plg. Iz 9:6,7). Taigi Kristaus karalystė bus įkurta Izraelyje, Dovydo karalystėje. Tai reiškia, kad būsimąja Dievo Karalyste bus atkurtoji Izraelio karalystė (smulkiau apie tai kalbama 5.3 poskyryje). Kad išsipildytų šis pažadas, Kristus turės karaliauti Dovydo soste, t.y. jo valdymo vietoje. Tas sostas iš tikrųjų buvo Jeruzalėje. Tai dar vienas įrodymas to, kad Karalystė turi būti įkurta čia, žemėje, nes kitaip šie pažadai liks neįvykdyti.

– Žodžiai “Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinta tau amžiams” (2 Sam 7:16) duoda pagrindą galvoti, kad Dovydas bus amžinosios Kristaus Karalystės įkūrimo liudininku. Todėl tai buvo netiesioginis pažadas, jog jis prisikels Jėzui sugrįžus, kad savo akimis galėtų pamatyti, kaip visame pasaulyje įkūriama Karalystė, kurią iš Jeruzalės valdys Kristus.

Nepaprastai svarbu yra suprasti Dovydui pažadėtus dalykus. Dovydas džiaugsmingai kalbėjo apie juos, kaip apie “amžiną sandorą”, kuri “yra visas mano išgelbėjimas ir visa valia (troškimai)” (2 Sam 23:5). Šie dalykai taip pat siejasi ir su mūsų išgelbėjimu. Todėl mes turėtumėme panašiai džiaugtis ir trokšti jų išsipildymo. Reikia dar kartą pabrėžti šių tikėjimo tiesų svarbą. Tragiška yra tai, kad krikščioniškame pasaulyje skelbiamos dogmos, kurios akivaizdžiai prieštarauja šioms nuotabioms tiesoms:

– Jeigu iki savo gimimo Jėzus jau būtų fiziškai egzistavęs kaip asmenybė, tada visi šie pažadai, kad Jėzus bus Dovydo palikuonimi, tampa tiesiog absurdu.

– Jeigu Dievo Karalystė bus danguje, tada Jėzus negali atkurti Dievo Karalystės Izraelyje, o taip pat jis negali karaliauti Dovydo soste, jo valdymo vietoje. Šie dalykai tikrai buvo žemėje, todėl jie turi būti atkurti toje pačioje vietoje.

Ar per Saliamoną išsipildė pažadai?
Tikrasis Dovydo sūnus, Saliamonas, išpildė dalį pažadų, Dievo duotų Dovydui. Jis pastatė Dievui šventovę (1 Kar 5-8) ir jo karalystė klestėjo. Kaimyninių tautų valdovai siuntė pas Saliamoną savo atstovus, kad paliudytų jam savo pagarbą (1 Kar 10), o lankantis šventovėje būdavo gaunamas didžiulis dvasinis palaiminimas. Taigi Saliamono karalystė pranašavo žymiai didesnį pažadų Dovydui išsipildymą, kuris bus matomas Kristaus karalystėje.

Kai kas tvirtina, kad pažadai Dovydui buvo pilnai išpildyti per Saliamoną, tačiau žemiau pateikiami faktai tą paneigia:

– Daugelis Naujojo Testamento liudijimų teigia, kad “palikuonis” buvo Kristus, o ne Saliamonas.

– “Palikuonio” karalystė turi būti amžina, o Saliamono karalystė tokia nebuvo.

– Dovydas pripažino, kad pažadai buvo susiję su amžinuoju gyvenimu, o ne su jo tiesiogine šeima: “Mano namai ne taip dideli pas Dievą, kad būtų turėjęs padaryti su manim amžiną sandorą” (2 Sam 23:5).

– Dovydo palikuonis yra Mesijas, Gelbėtojas iš nuodėmių (Iz 9:6,7; 22:22; Jer 33:5,6,15; Jn 7:42). Bet Saliamonas vėliau nusigręžė nuo Dievo (1 Kar 11:1-13; Neh 13:26) dėl daugelio savo svetimtaučių žmonų, kurios nežinojo Izraelio vilties.