Judaizmo kilmė
|

Judaizmo kilmė

Kas tai yra judaizmas? Tai lengvas klausimas, todėl, kad kiekvienas gali atsakyti, kad tai yra žydų religija, ir tuo pačiu sunkus, nes pirmasis mums ,,akivaizdus” atsakymas neduoda jokios papildomos informacijos, kurios negalima rasti žodyje judaizmas, ženklinančiame žmonių rasės, genties – pirmosios pasaulyje nacijos tikybą. Žydų nacija tiki, jog jų tautą sukūrė Dievas, kuris aktyviai dalyvauja žmonijos istorijoje. Žydai tiki, kad su Aukščiausiuoju Dievu jų tauta sudarė sandorą – berit, kuri liečia visos žmonijos ateitį. Dievas įsivaizduojamas dieviškuoju ,,Toros davėju”. „Tora” plačiausia prasme – hebrajų kalba rašyti religiniai raštai ir žodinės tradicijos (Mišna ir Talmudas), teologiniai teiginiai, istoriniai pasakojimai, etninės taisyklės, apeiginės ir ceremoninės priedermės, bei autoritetingų tekstų interpretacijos (Midrash).

| | |

Iš Romos katalikų katekizmo

Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir Žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos; kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

|

Pirmykštis monoteizmas

1898 m. knygoje „The Making of Religion” škotas Andrew Lang „atrado”, kad Aukščiausios Būtybės idėja vyravo pirmykščių tautų religiniuose tikėjimuose. Etnologijoje netrukus iškilo nauja teorija, laikanti monoteizmą pačia primityviausia – pirmine religijos forma. Žymiausias šios teorijos gynėjas buvo tėvas Wilhelm Schmidt. Raffaele Pettazzoni, kritikuodamas šios teorijos prielaidas pastebi, kad iš tiesų, primityviose religijose mes randame Aukščiausios Būtybės sampratą, bet ar to pakanka, kad rastume monoteizmą? Jis nurodo, jog tam, kad suprastume kas yra monoteizmas, turime studijuoti didžiąsias monoteistines religijas.

Lietuvos latvių liuteronų bendruomenė 1918-1940 m.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos latvių liuteronų evangelikų parapijų struktūrą, jų įtaką Lietuvos latvių tautinės savimonės formavimuisi, santykį su tuo metu veikusiomis latvių draugijomis ir mokyklomis. Iš esmės tai bandymas apžvelgti latvių bendruomenės struktūrą ir jos raiškos būdus bei išanalizuoti bažnyčios reikšmę vienos tautinės mažumos gyvenime. Tyrimo objektas – latvių liuteronų evangelikų parapijos, daugiausia įeinančios į lietuviškosios Žiemgalos teritoriją. Straipsnyje minimos ir kelios parapijos, išeinančios už šios teritorijos ribų. Tai labiau į vakarus esančios Skuodo ir Būtingės parapijos. Jas atmesti būtų netikslinga, nes visos Lietuvos latvių parapijos sudaro vieną bendriją. Duomenys apie Skuodo ir Būtingės parapijas bei draugijas padeda geriau iliustruoti visos Lietuvos latvių parapijų padėtį.

Religijos ir naujų religijų ateitis

Šiek tiek ironiška atrodo tai, jog konferencijoje apie religijos ateitį, pats šis pranešimas skirtas nuvalkiotai kategorijai, kuri jau pati savaime gali neturėti ateities. Jau XX a. pradžioje, nors keletas valstybių dar įnirtingai gynė valstybinės religijos monopolį, aiškiai matėsi, kad religingumo rinka vakaruose išsireguliuoja, atsiranda naujų didelę įtaką turinčių jos dalyvių. Kadangi tapo nebeįmanoma nuo erezijos apsisaugoti įstatymiškai, tradicinių konfesijų krikščionys (angl.: „mainline Christians“; vert. past.) vietoj senojo įvardijimo „erezija“, įvedė naujas sąvokas – „kultas“ ar „sekta“ (netrukus, kitose kalbose, – ne anglų, – šios sąvokos įgijo ryškų menkinantį atspalvį), tuo siekta parodyti, jog naujesnės religijos yra žalingos visuomenei.

|

Tarptautinė Krišnos sąmonės sąjunga (krišnaistai)

Tarptautinė Krišnos sąmonės sąjunga – viena šiuolaikinių netradicinių religijų, įkurta septintajame dešimtmetyje JAV. Indijoje jos išpažinėjai vadinami vaišnavais. Krišnaistų tikėjimo objektas – personifikuotas dievas Krišna, mokymas remiasi Prabhupados parengta Bagavadgitos interpretacija. Išpažinėjų tikslas – priartėti prie aukštosios sąmonės, kurios absoliutas – dievas Krišna. Krišnos sąmonės požiūriu, materialusis pasaulis, t.p. žmogaus kūnas yra tik iliuzija. Krišnos sąmonė pasiekiama laikantis keturių pagrindinių asketinių principų.

“Smegenų plovimo” varžybos

“Smegenų plovimo” varžybos

Spaudoje laikas nuo laiko pasirodo rašiniai apie vad. naujuosius religinius judėjimus, apie jų “pavojų visuomenei”, apie “smegenų plovimą”, “išnaudojimą”, “zombinimą” ir pan. Rašo ir “sektų aukų” motinos ir kiti antisektantiniai aktyvistai. Mane šie rašiniai dažnai tiesiog pritrenkia savo netolerancija, įtūžiu, atviru vulgariu materializmu, o dažnai – net elementariu dalyko neišmanymu. Susidaro įspūdis kad dažnai žaidžiama į vienus vartus, todėl manau kad šis straipsnelis, kurį parengiau pagal vieno žymaus mokslininko, tyrinėjančio šias problemas straipsnį, leis pažiūrėti į reikalą ir iš kitos pusės ir įvertinti situaciją objektyviau. Nesirengiu čia būti kurio nors judėjimo advokatas, tačiau manau kad reikėtų peržiūrėti daugelį primityvių stereotipų, kuriuos plačioji visuomenė turi susidariusi apie sektas, deje, ir ne be žiniasklaidos pagalbos.

| | |

Stačiatikybė, pravoslavybė

Stačiatikybė, pravoslavybė – viena iš trijų pagrindinių (dar yra katalikybė ir protestantizmas) krikščionybės krypčių. Apreiškimo šaltiniais pripažįsta Bibliją ir Tradiciją, skiria Dievo esmę (ji nepažini) ir Dievo būtį (ją žmogus pažįstąs per Dievo veiklą). Švč. Trejybės dogma Švč. Dvasios šaltiniu pripažįsta tik Dievą Tėvą, kuris apsireiškia žmonėms kaip Jėzus Kristus. Stačiatikybė nepripažįsta skaistyklos, atlaidų, liepia melstis už šventuosius; celibato reikalauja tik iš vienuolių, šventikai privalo vesti, bet tik vieną kartą. Dvasininkija traktuojama kaip tarpininkė tarp Dievo ir tikinčiųjų, ji skirstoma į juodąją (vienuolius) ir baltąją (diakonus, šventikus ir vyskupus).

| | |

Bendrasis įvadas į Bibliją

Daugelis religijų turi savo šventuosius tekstus arba knygas, kuriose išsaugotu mokymu grindžiamos jų tikėjimo tiesos, kultas, moralės principai. Senosiose kultūrose religinis mokymas pirmiausia buvo žodinis, iš kartos į kartą perduodamas būtent gyvu žodžiu. Žmonijos dvasinei raidai pasiekus kultūrinio paveldo įraštinimą, rašytu žodžiu pamažu virto ir religinio mokymo žodinis kraitis. Su laiku jis išaugo į knygas, įgavusias kanoninių, t. y. nustatančių tikėjimo ir gyvenimo normas, tekstų autoritetą įvairiose religijose (žr. Biblijos kanonas). Deja, ne visi religiniai tekstai, kaip ir ne visos religijos, „išgyveno“ iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, senovės Artimuosiuose Rytuose ar Mažojoje Azijoje daug jų tiesiog „mirė“ nykstant kai kurioms tautoms, asimiliuojantis silpnesnėms kultūroms su pažangesnėmis ir galiausiai nykstant kadaise čia klestėjusioms didžiosioms civilizacijoms.

| | |

Protestantizmas

Protestantizmas – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Protestantizmo pavadinimas istoriškai susijęs su iškilmingu protestu, kurį 1529 m. Špėjėrio miesto seime pareiškė liuteronybės šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau protestantizmo termino reikšmė praplėsta. Protestantizmas nuo katalikybės skiriasi šiais principais: 1) vieninteliu Apreiškimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, 2) laikosi nuteisinimo tikėjimu principo, 3) akcentuoja rel. individualizmo ir subjektyvios rel. sąmonės reikšmę