Krikščionių persekiojimas 2003 m.

Krikščionių persekiojimas yra vienas iš labiausiai pasaulyje paplitusių žmogaus teisių pažeidimų, liečiantis milijonus Kristų išpažįstančių žmonių. Šiai negandai prisiminti kasmet lapkričio 9 vyksta pasaulinio Evangelikų aljanso inicijuota maldos už persekiojamus krikščionis diena. Šešios iš dešimties labiausiai krikščionis persekiojančių valstybių yra musulmoniškos: Saudo Arabija, Turkmėnija, netoli Indijos esantis Maldyvų salynas, Pakistanas, Afganistanas ir Somalis. Musulmonų savivalė ir brutalumas prieš krikščionis ypač išaugęs turistų rojuje Maldyvuose. Dabar pavojingumo skalėje salos užima šeštą vietą. Liūdnoji pirma vieta iš labiausiai krikščionis persekiojančių valstybių šiuo metu atitenka jau ne islamiškai Saudo Arabijai, o komunistinei valstybei – Šiaurės Korėjai. Išskyrus tris “parodomąsias” bendruomenes sostinėje Pchenjane, oficialiai joks krikščioniškas gyvenimas neegzistuoja. Krikščionys negailestingai persekiojami, kalinami ir be teismo žudomi. Į dešimtuką įeina dar dvi komunistinės valstybės Laosas ir Vietnamas. Kad ir budizmas, Vakaruose mielai vadinamas taikingaja religija, gali vykdyti prieš krikščionis žeminančią ir teises pažeidžiančią veiklą, liudija tarp Kinijos ir Indijos esanti šalis Butanas.

Dievo Bažnyčios planas

Dievas pagal savo paveikslą sukūrė kiekvieną žmogų kaip atskirą ir savaime vertingą būtybę (Pr 1, 26–27). Ir tai tiesa, tačiau tik viena jos dalis. Antra dalis kyla iš Dievo pastebėjimo, kad “negera žmogui būti vienam” (Pr 2, 18). Žmogui, visiems žmonėms reikia bendravimo, nes egzistuoti po vieną tiesiog neįmanoma. Bendravimo intensyvumas skiriasi priklausomai nuo to, kas su kuo bendrauja: vyro bendrystė su žmona stipresnė negu su vaikais; šeimos nariai tarpusavyje bendrauja giliau negu su svetimais. Taigi žmogus pagal savo prigimtį sukurtas bendravimui, kas visiškai paneigia utopinę Marxo viziją apie nepriklausomą individo gyvenimą. Beje, ir sumažina norą idealizuoti vienatvę, kaip tai darė Henry D. Thoreau, kuris teigė: “Dievas yra vienišas, bet tik ne velnias; jis draugų turi pakankamai; jis – legionas”. Na, jei Thoreau būtų Dievą pažinojęs bent kiek geriau, tai būtų pastebėjęs, kad ir Dievas vienatve niekada nesiskundė. Jis juk nuo amžių amžinųjų yra Trejybės Dievas! Taip, mes sukurti bendrauti, bet Pr 3 skaitome, kad bendravimą sugriovė nuodėmė. Šiandien mes išgyvename to padarinius: nutrūkusį santykį su Dievu (Adomas slepiasi nuo Dievo); sutuoktinių nesutarimus (Adomas ir Ieva kaltina vienas kitą); brolis kelia ranką prieš brolį, ir tai persiduoda visoms kitoms kartoms (Kainas nužudo Abelį, Pr 4). Nuodėmė suardo žmonių bendravimą ir atitolina juos nuo Dievo, vieną nuo kito ir nuo pačių savęs.

Bažnyčios atnaujinimo matmenys

Bažnyčios atnaujinimo matmenys

Dvidešimtojo amžiaus Bažnyčią charakterizuoja nemažai atsinaujinimo judėjimų, kurių kiekvienas susitelkęs į atskirą bažnytinio gyvenimo aspektą. Galima paminėti bent šešis. Pirma, amžiaus pradžioje per Pasaulio misionierių konferenciją (World Missionary Conference) Edinburge 1910 m. naują impulsą įgavo misionierių judėjimas. Nemažą naują stimulą jam suteikė Bažnyčios augimo judėjimas, įkurtas dr. Donaldo McGavrano, ir Lozanos judėjimas su savo pasaulio evangelizavimo kongresais (Lozana 1974 ir Manila 1989). Antra, biblinės teologijos judėjimas, kurio pirmtakas tarpukariu buvo Karlo Bartho ir Emilio Brunnerio Dievo ir jo Žodžio “kitoniškumo” pabrėžimas. Jis klestėjo 1945–1960-aisiais tarp tokių Biblijos tyrinėtojų kaip Gerhardas von Radas (Senasis Testamentas) ir Oscaras Cullmannas (Naujasis Testamentas), kurie pabrėžė vidinę Šventojo Rašto vienybę. Toliau, ekumeninis judėjimas, nors kilęs iš 1910-ųjų Edinburgo konferencijos, įgijo pavidalą 1948 m. Amsterdame susiformavus Pasaulio Bažnyčių Tarybai ir pabrėžė poreikį vienyti bažnyčias per jų liudijimą pasauliui. Ketvirta, pokarinis liturginis judėjimas, ypač (nors ne tik) Romos katalikų Bažnyčioje, kurio tikslas – modernizuoti eucharistinį garbinimą kongregacijose. Jį dar labiau paskatino II Vatikano Susirinkimas.

|

Krikščionybė

Krikščionybė – (iš gr. Christos – pateptasis, mesijas) – viena iš trijų pasaulinių religijų (greta budizmo ir islamo). Krikščionybė paveldėjo judaizme susiformavusią idėją apie vieną Dievą, kuriam būdingas absoliutus gėris, absoliutus žinojimas ir absoliuti galia, kuris yra paties savęs priežastis ir kurio atžvilgiu visos būtybės ir daiktai yra jo kūriniai: viskas Dievo sukurta iš nieko. Asmenybinė absoliuto samprata, būdinga biblinei tradicijai, išreikšta dviem pagrindinėmis dogmomis – Trejybės ir Dievo įsikūnijimo. Krikščionybės atmainos: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė. Katalikų yra apie 800 mln., protestantų – 350 mln., stačiatikių ir Rytų tikybų sekėjų – apie 120 mln.

| |

Katalikybė

Katalikybė (gr. katholikos – visuotinis) – labiausiai paplitusi krikščionybės kryptis. Pagrindinės Katalikybės tikėjimo tiesos: yra triasmenis Dievas; buvo pirmojo žmogaus nuopuolis ir Dievo malonės praradimas; antrasis Dievo asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį, kentėjo, mirė ir kėlėsi iš mirusiųjų, kad žmogui būtų grąžinta Dievo malonė, t.y. išganymas; Šv. Mergelė Marija – Dievo Motina – yra nekaltai pradėtoji ir į dangų priimtoji; Kristus įsteigė septynis sakramentus; išganymui reikalinga ne tik Dievo malonė, bet ir regimoji Bažnyčia; yra skaistykla ir amžinasis gyvenimas danguje arba pasmerkimas pragare; tikėjimas Romos popiežiaus primatu ir neklaidingumu; Šv.. Mišios – tikroji auka; šventieji ir jų paveikslai verti pagarbos; dešimt Dievo įsakymų – svarbiausia tikėjimo moralinė atrama.

|

Judaizmas

Judaizmas – monoteistinė religija, išpažįstama beveik vien žydų. Judaizmo doktrina remiasi Biblija ir Talmudu. Pagrindiniai judaizmo principai yra tikėjimas vieną ir vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją ir visų žmonių tėvą, pomirtinį atlyginimą už gerus darbus ir bausmę už blogus, žydų laikymas Dievo išrinktąja tauta. Judaizmo etikos pagrindas yra 613 priesakų ir draudimų, suformuluotų Senajame Testamente ir Talmude ir reikalaujančių griežtai laikytis žydų gyvensenos taisyklių, ypač apipjaustymo, šabo, maitinimosi apribojimų, švenčių, pasninko. Judaizmo išpažinėjų skaičius laikomas artimu bendram žydų skaičiui (apie 12 mln.).

Induizmas

Induizmas – sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose. Pirmasis induizmo raidos etapas siejamas su šventaisiais tekstais – Vedomis (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atarveda). Antrasis raidos etapas – brahmanizmas – prasideda I tūkstantmečio p.m.e. pirmojoje pusėje. Labiausiai garbinami trys dievai: pasaulio kūrėjas Brahma, žmogaus likimo viešpats Višnus ir pasaulio griovėjas Šyva. I tūkstantmečio p.m.e. viduryje galutinai susiformavo upanišados – religinio bei filosofinio turinio tekstų rinkinys. Jose plėtojama koncepcija, pagal kurią, gilindamasis į save, žmogus patiria, jog jo giliausia savastis (Atmanas) yra identiška aukščiausiai realybei, absoliutui (Brahmanui).

|

Budizmas

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios kilnios tiesos“: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas;

| | |

Baptistai

stai (gr. baptistes – krikštytojas) – viena labiausiai paplitusių protestantizmo atšakų. Atsirado Anglijoje tarp puritonų. Pirmąją baptistų bendruomenę 1612 įsteigė D. Smitas. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, krikštija tik suaugusius, t.y. galinčius suvokti krikšto reikšmę. Dvasininkijos nelaiko tarpininke tarp tikinčiųjų ir Dievo.

Pasaulio religijos

Adventistai – protestantų sektos, skelbiančios greitą antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo pagrindai – buvusio baptistų pamokslininko V.Miulerio (1782–1849, JAV) idėjos. V.Miuleris skelbė, kad Kristus ateisiąs 1844. Dabar gausiausia yra septintosios dienos adventistų sekta. Jos nariai vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, gerus darbus laiko išganymo išraiška, kovoja su alkoholizmu ir narkomanija. Anglikonybė – protestantizmo kryptis; susiformavo XVI a. Anglijoje.