Laukaitytė, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje

Laukaitytė, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje, Vilnius: LII leidykla, 2003, 315, [1] p.: iliustr., lent.
Bibliogr.: p. 257–262. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 263–278. – Santr. angl., rus.: p. 279–315. – Tiražas 1000 egz.  ISBN 9986-780-52-7

Knygoje tiriama Stačiatikių Bažnyčios raida Lietuvoje XX a., ją lėmę politiniai, socialiniai veiksniai. Analizuojama šios Bažnyčios įtaka rusų mažumos pilietinei savimonei, integravimuisi į Lietuvos gyvenimą, santykiai su lietuvių visuomene bei Katalikų Bažnyčia. Tiriama nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918–1940), okupacinės vokiečių (1941–1944) bei sovietų valdžios (1944–1990) konfesinė politika, stačiatikių vyskupijos pavaldumo Maskvos patriarchijai kolizijos, ekumeniniai Bažnyčių ryšiai ir kt. Lentelėje trumpai apžvelgiama visų Lietuvos stačiatikių cerkvių istorija.

Įvadas

Politiniai XX amžiaus kataklizmai (pasauliniai karai, okupaciniai režimai) neatpažįstamai pakeitė Lietuvos konfesinį žemėlapį. Vienos religijos sunyko, kitos buvo priverstos išgyventi neįtikėtino masto „eksperimentus“. Visas jas palietė globalūs sekuliarėjimo procesai. Kita vertus, konfesines permainas lėmė ir pačios Bažnyčios, naudodamosi palankia politine situacija. Prerogatyva čia, žinoma, priklausė valstybinėms religijoms, kurių XX a. Lietuvoje būta dviejų, – katalikybei ir stačiatikybei.

Ilgaamžė permaininga jų kova XX a. galutinai išblėso, palikdama gilų pėdsaką abiejų religijų istorijoje ir tautų sąmonėje. Būdama ne tik agresyvių imperijų, skirtingų politinių sistemų, bet ir didžiausio pasaulyje stačiatikybės regiono pakraštyje, lietuvių visuomenė religiniam identitetui linkusi skirti ypatingą reikšmę. Tapatinimasis su katalikybe, „Vakarais“ padėjo jai išsaugoti tautinį bei konfesinį vienalytiškumą, katalizavo laisvinimosi iš svetimų kultūrų sąjūdžius.

Kaip tokioje kultūriniu ir konfesiniu požiūriu užsiangažavusioje visuomenėje jaučiasi kitos tautos ir religijos?

Negausios Lietuvos mažumos lietuviams mažai pažįstamos. Tik dabar imta gilintis į netradicines socialinės, mažumų istorijos temas. Vis daugiau istorikų, sociologų, etnologų domisi nevyraujančiomis tautomis ir religijomis, kasmet daugėja akademinių jų praeities tyrimų. Ryškėja rusų bendruomenės kultūrinis paveldas: Lietuvos sentikių istorija bei papročiai, cerkvių architektūra, rusų literatūros, mokyklų istorija, domimasi inteligentijos integracijos tendencijomis, žymių asmenybių likimais ir t. t.1

Stačiatikybė, pirmoji mūsų kraštus pasiekusi krikščionių religija2, iki šiol nesulaukė didesnio lietuvių istoriografijos dėmesio. Istorijoje ir knygose apie ją stačiatikybę nustelbė katalikybė. Antai dviejose knygose, skirtose krikšto jubiliejiniams metams3, rašyta tik „lietuviškų“ konfesijų istorija. Tai tikriausiai nulėmė tradicinis lietuvių istoriografijos etnocentrizmas – negausių kitataučių ir kitatikių problemas kolektyviniuose leidiniuose ar monografijose dažniausiai analizuoja jie patys. Nedidelė stačiatikių bendruomenė, atrodo, dar stokoja pajėgų akademiniams savo praeities tyrimams. Tiesa, pastaruoju metu Lietuvos periodikoje skelbiama nemažai populiarių straipsnių iš stačiatikių istorijos (šia tema daug rašo stačiatikių Šv. Dvasios draugijos pirmininkė Irina Arefjeva, rajonų kraštotyrininkai, muziejininkai). Keletas cerkvių (Kauno, Klaipėdos, Palangos, Vilniaus Šv. Eufrosinijos, Visagino), taip pat Šv. Dvasios draugija atidarė internete svetaines, kuriose galima sužinoti jų gyvenimo naujienas, nemažai dėmesio skiriama istorijos populiarinimui.

Nesant tyrimų, informacija apie Stačiatikių Bažnyčią tarpukariu imama iš vieno šaltinio: rytų apeigų vyskupo Petro Būčio MIC straipsnio „Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje“4. Jame paskelbtais statistiniais duomenimis, kai kurių cerkvių istorijos, šventikų biografijų medžiaga ir kita informacija iki šiol remiasi istorikai, jos santrauką randame enciklopedijose bei kituose informaciniuose leidiniuose5.

Susiklostė labai apmaudi situacija, nes vyskupas P. Būčys nebuvo nuodugniau susipažinęs su Stačiatikių Bažnyčios institucijomis, parapijų gyvenimu. Vėlesni autoriai patikliai kartoja jo klaidas, ignoruodami sąžiningą pripažinimą, kad minėtame straipsnyje paskelbtos medžiagos mokslinė vertė nėra didelė6. Ją surinko katalikų parapijų klebonai bei filialistai. Dar 1933 m. rudenį per kurijas jiems buvo išsiuntinėti „Tikybinės statistikos lapai“ – anketos. Atsakymai į jas turėjo parodyti, kiek ir kur Lietuvoje yra stačiatikių bei sentikių, jų šventovių, dvasininkų, konvertitų ir kt. Atsakymų laukta dvejus metus vis paraginant kunigus atsakyti. Jie neturėjo tikslesnių statistinių duomenų – dažnas nurodė stačiatikių bei sentikių šeimų skaičių, absoliuti dauguma atsakė vos į keletą anketos klausimų7.

Pats P. Būčys abejojo kunigų informacijos apie jų parapijose gyvenusius stačiatikius patikimumu („Čia yra paprastas statistikos rašymas iš atminties“, – apibendrino jam pateiktų „demografinių stebuklų“ priežastį, mat duomenys apie katalikus buvo daug mažesni už realius: „jei tie skaičiai būtų teisingi, tai jie reikštų katastrofą“, masinį atsimetimą nuo katalikybės arba marą8, – rašė P. Būčys), tad manė tik parodąs, kur gyvuoja didesni ar mažesni stačiatikių židiniai9.

Tik specialių tyrinėjimų stoka galima paaiškinti ir vyskupo P. Būčio suformuluotų vertinimų, pvz., apie nepriklausomos Lietuvos vyriausybės palankumą šalies stačiatikiams, nekritišką kartojimą istoriniuose leidiniuose.

Stokodama faktografinio tikslumo, vyskupo P. Būčio studija (bei kiti jo straipsniai, interviu šia tema) vis dėlto nepraranda reikšmės istoriografijai: yra įdomus ir patikimas to meto Katalikų Bažnyčios, lietuvių visuomenės požiūrio į stačiatikius bei sentikius šaltinis.

Tolesnės stačiatikių vyskupijos gyvavimo vokiečių bei sovietų okupacijos metais aplinkybės, kokie nors statistiniai duomenys istoriografijoje bei enciklopedinėje literatūroje apskritai nežinomi. Tačiau mūsų tyrimas bei išvados patenka į darbų apie Rusų Stačiatikių Bažnyčios likimą Sovietų Sąjungoje kontekstą.

Šio darbo tikslas: Stačiatikių Bažnyčios Lietuvoje XX a. istorijos – struktūros raidos, ją lėmusių politinių, socialinių veiksnių – analizė. Kartu tai yra dviejų tautų ir religijų tarpusavio sugyvenimo istorija, žvilgsnis tarsi į alternatyvų, šalia lietuvių visuomenės vykusį gyvenimą.

Chronologinės ribos – 1918–1990 m. – kiek sąlygiškos, nes šiam laikotarpiui būdingų procesų šaknys glūdi imperijos religinėje politikoje. Dėl šios stačiatikybės specifikos – valstybinės religijos paveldo – tyrimo išvados negali nieko paaiškinti apie kitų religinių mažumų padėtį Lietuvoje. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio gana siauras negausios mažumos tyrimas atveria galimybes ieškoti atsakymo į aktualius, socialinės raidos tendencijas paaiškinančius klausimus, – apie religinės netolerancijos priežastis, kitatikių integracijos ribas, vyraujančių konfesijų vaidmenį asimiliacijos procesuose, totalitarinių režimų „bažnytinių“ užsakymų efektyvumą ir t. t.

Pagrindiniai tyrimo šaltiniai yra archyviniai dokumentai, taip pat tarpukario stačiatikių, rusų bei lietuvių spauda. Religinių mažumų reikalai tarpukariu priklausė Vidaus reikalų (1919–1928) ir Švietimo (iki 1940 m.) ministerijų kompetencijai, tad jų fonduose Lietuvos centriniame valstybės archyve išliko daug dokumentų apie stačiatikių vyskupijos, atskirų parapijų rūpesčius bei problemas.

Bažnyčios gyvenimą 1944–1966 m. išsamiai atspindi Rusų stačiatikių bažnyčios reikalų tarybos prie SSSR Ministrų Tarybos įgaliotinio Lietuvos SSR, o šią įstaigą panaikinus (1967–1990), – Religijų reikalų tarybos prie SSSR Ministrų Tarybos įgaliotinio fondai, taip pat esantys Lietuvos centriniame valstybės archyve. Šiuos šaltinius papildo įgaliotinių susirašinėjimo su Lietuvos komunistų partijos, Ministrų Tarybos pareigūnais ir pan. medžiaga Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų saugojimo skyriuje. Sovietinio laikotarpio tyrimui taip pat aktualūs pastarųjų metų užsienio istorikų darbai apie Stačiatikių Bažnyčią Sovietų Sąjungoje, paskelbti šaltiniai, net jei Lietuva juose tiesiogiai neminima.

Šis Stačiatikių Bažnyčios XX a. istorijos tyrimas yra pirmasis Lietuvos istoriografijoje, todėl nevengiame pateikti kuo daugiau faktų, enciklopedinių duomenų, palyginti situaciją su kaimyninėmis šalimis, susijusiomis su Lietuva bendrais istorijos tarpsniais vakariniame imperinės ir sovietinės Rusijos pakraštyje. Mums buvo įdomus ir atskirų cerkvių likimas, geriausiai atspindintis lietuvių santykius su rusais stačiatikiais, demografinę situaciją (trumpą jų istorijos apžvalgą žr. lentelėje „Stačiatikių cerkvės Lietuvoje 1918–1990 m.“). Prieduose taip pat pateikiame svarbiausius Bažnyčios teisinį statusą ir ekstremalią savijautą atspindinčius dokumentus. Enciklopediniuose leidiniuose nesant informacijos apie Lietuvos stačiatikių vyskupijos vadovus, tekste duodamos trumpos jų biografijos, asmenvardžių rodyklėje – kiek daugiau žinių apie vyskupijos šventikus.

Atskirai aptartini kai kurie knygoje vartojami terminai. Lietuvių istorinėje literatūroje jie nėra nusistovėję. Stačiatikiai dar vadinami pravoslavais (neverčiant iš rusų) arba ortodoksais (neverčiant iš anglų kalbos). Čia vartojamas prieškariu prigijęs žodis „stačiatikiai“, jų dvasininkai vadinami „šventikais“, šventovės – „cerkvėmis“, vengiant painiavos su katalikų kunigais ir bažnyčiomis. Visi stačiatikių cerkvių, vienuolynų titulai verčiami į lietuvių kalbą, kaip ir katalikybei analogiški bažnytiniai terminai (vyskupija, klebonas, parapija, dekanas, dekanatas ir t. t.). Rašoma ne „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“, o „Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje“. Mat tyrimo objektas yra vienos Rusų Stačiatikių Bažnyčios vyskupijos, oficialiai vadinamos Lietuvos ir Vilniaus vyskupija, istorija.

Iki 1940 m. Lietuvos rusų spaudoje vartotas ikirevoliucinis raidynas (su ζ, Ξ žodžių gale, ±) bei gramatika, pvz., „Литовскiя Епархiальныя В±домости“. Knygoje rusiškų nuorodų rašyba sumoderninta.

Knyga parašyta 1999–2003 m. Jos rengimą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Kritinėmis pastabomis padėjo kolegos iš Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus. Ieškant šaltinių, naujausios literatūros, vertinga buvo Lietuvos stačiatikių draugijos pirmininkės Irinos Arefjevos, šventiko Vasilijaus Karikovo, Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno bibliotekos darbuotojo Jurijaus Grigorjevo, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos retų spaudinių ir rankraščių skyriaus vedėjos Jolitos Steponaitienės, Mažeikių muziejaus darbuotojo Algimanto Muturo pagalba. Archyvų, muziejų bei bibliotekų retų spaudinių skyrių darbuotojų dėka galėjau pasinaudoti unikaliais šaltiniais bei leidiniais, paskelbti retus atvirukus bei nuotraukas. Visiems nuoširdžiai dėkoju.

*****

1 G. Potašenko, Sentikių Bažnyčia Lietuvoje XX a., Lietuvos istorijos studijos, 1997, Nr. 5, p. 107–127, ir kiti šio autoriaus darbai; A. Jankevičienė, Cerkvės – netyrinėtas Lietuvos istorizmo architektūros tipas, Kultūros barai, 1994, Nr. 4, p. 67–71; Русские в Литве (1918–1940): Определение проблемы, Каунас, 2001 (konferencijos medžiaga); B. Šetkus, Tautinių mažumų mokykla Lietuvoje 1918–1940 m., daktaro disertacijos santrauka, Vilnius, 2000; Русские Прибалтики. Механизм культурной интеграции (до 1940 г.), Вильнюс, 1997, ir t. t.
2 Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus teigimu, seniausias lietuvių religinės terminijos sluoksnis (žodžiai bažnyčia, gavėnia, krikštas, kūčios, Kalėdos, Velykos ir kt.) perimtas „be jokio abejojimo iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie X–XII a.“ (žr.: Z. Zinkevičius, Lietuvių poteriai, Vilnius, 2000, p. 12).
3 Krikščionybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis, Kaunas, 1938; Krikščionybė Lietuvoje, Chicago, 1997.
4 P. Būčys, Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje, Athenaeum, 1936, t. VII, sąs. 1, p. 65–136. Straipsnis tais pačiais metais buvo išspausdintas atskira knygele, 1973 m. dar kartą – Lietuvių katalikų makslo akademijos suvažiavimų darbuose.
5 Lietuvių enciklopedija, t. XXVIII, Boston, 1963, p. 402–403; Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. IV, Vilnius, 1988, p. 85; Religinės bendruomenės Lietuvoje, Vilnius, 1996, p. 12. Vyskupo P. Būčio pateiktus skaičius paprastai nusirašo ir dabar gausiai leidžiamų miestelių, parapijų istorijų autoriai.
6 P. Būčys, min. veik., p. 66. Vyskupo skaičiavimais, 1935 m. Lietuvoje buvę tik 12 952 stačiatikiai, t. y. beveik perpus mažiau, negu 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis (23 tūkst.). Kaip pamatysime toliau, nepatikima ir kita šio autoriaus informacija – apie dvasinius kursus, cerkves, dvasininkus.
7 Žr.: Telšių vyskupijos kurijos byla „Statistinės žinios apie vyskupijoje gyvenančius rusus“, LVIA, f. 669, ap. 48, b. 410.
8 P. Būčys, min. veik., p. 66.
9 Ten pat, p. 67.