Kerėjimas

Šis papildymas pirmiausia yra skirtas gyvenantiems Afrikoje ir kitose pasaulio dalyse, kur kerėjimas – plačiai paplitęs kasdieninio gyvenimo reiškinys. Visi, kas rimtai studijuoja Bibliją, pripažįsta, kad besilaikantiems tiesos nedera kreiptis į kerėtojus, burtininkus, šamanus ir kitus panašius asmenis. Bet aš tikrai suprantu jų patrauklumo priežastis: kerėtojų ir burtininkų paslaugos pigesnės ir prieinamesnės už tikrų gydytojų, be to jų siūlomas gydymas lyg ir duoda neblogus rezultatus. Mes turime panagrinėti šią problemą logiškai, remdamiesi Biblija. Tai vienintelis būdas įgauti jėgos, kuri leistų pasipriešinti pagundai kreiptis pagalbos į šiuos žmones.

Kerėtojų pretenzijos
Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar kerėtojai tikrai pasiekia tokių gerų rezultatų, kaip jie patys teigia. Galime būti tikri, kad pasakojimai apie jų pasiektus rezultatus gerokai perdėti. Jie niekada negydo atvirai, visiems matant. Jeigu jų gydymas iš tikrųjų būtų sėkmingas, tai greičiausiai jie dirbtų ligoninėse ir būtų sutinkami visame pasaulyje. Tikra tariamai pagydytųjų būklė taip pat lieka nežinoma; neaišku, ar tikrai jiems tampa geriau.

Tie, kas susigundo tokių žmonių paslaugomis, turėtų paklausti savęs, ar yra koks nors konkretus jų galios įrodymas – pvz. ar kas nors matė (o ne vien tik girdėjo apie tai) žmogų su lentpjūvėje nupjauta ranka, kuris apsilankė pas kerėtoją ir grįžo su nauja, gerai funkcionuojančia ranka? Mums reikia būtent tokių įrodimų, jei norime pripažinti panašių dalykų patikimumą. Įst 13:1-3 reikalavimas dar griežtesnis: izraelitai buvo mokomi, kad net jeigu kas nors parodytų nuostabų ženklą ar stebuklą, vis tiek tokiu asmenim negalima tikėti, jei jo žodžiai neatitinka tikrojo Dievo žodžio mokymo. Aišku, kad šamanai ir kerėtojai netiki Biblijoje apreikštomis tiesomis, todėl mes neturėtume susigundyti jų paslaugomis ir pripažinti juos turint realią galią, kadangi visos galios yra iš Dievo (Rom 13:1; 1 Kor 8:4-6).

Dar svarbu atkreipti dėmesį į tai, su kokiais nusiskundimais jie turi reikalą. Yra pripažinta, kad mes panaudojame tik apie 1% savo smegenų pajėgumo. Likusios dalies mes, atrodo, negalime sąmoningai valdyti (be abejonės, mes galėsime tą daryti Karalystėje). Mums net nesuvokiant mūsų protas gali stipriai paveikti mūsų kūną. Todėl psichologai (t.y. žmonės, tyrinėjantis protą) kartais pagydo žmones, sergančius kraujo ligomis, liepdami tokiems ligoniams aiškiai įsivaizduoti savo kraują esant normalios sudėties ir gerai funkcionuojantį. Gydytojai pripažįsta, jog kartais įmanomi tokie pagyjimai be tradicinės medicinos pagalbos. Panašiai didelė protinė įtampa gali sukelti skrandžio opą ar galvos skausmus. Proto atpalaidavimas ar treniravimas tam tikru būdu gali pašalinti šiuos dalykus. Bet, pavyzdžiui, jei mūsų ranka nupjauta lentpjūvėje, tada jokie protiniai pratimai negali jos sugrąžinti. Kerėtojai berods sugeba paveikti tik negalavimus, valdomus mūsų proto. Kadangi mes pilnai nesuprantame savo proto veikimo, tai gali pasirodyti, jog kerėtojai turi kažkokią galią. Bet yra ne taip; jie paveikia žmonių protus ir būtent todėl gauna kažkokį rezultatą.

Galių šaltinis
Kaip ten bebūtų, visos galios yra Dievo. Tiek gerus dalykus, tiek ir blogus, tokius kaip ligos, sukelia Jis, o ne kerėtojai. Tai plačiai aiškinama raštuose: Iz 45:5-7; Mch 1:12; Am 3:6; Iš 4:11; Įst 32:39; Job 5:18. Tikrai verta įdėmiai perskaityti visas šias ištraukas. Taigi, jei mes sergame, tada turime maldoje kreiptis į Jį, kartu bandydmi išspresti problemą tradicinės medicinos pagalba, kiek tai žmogui įmanoma. Jei kreipiamės į šamanus ir kerėtojus, reiškia, mes kreipiamės į žmones, kurie teigia, jog jie valdo “tamsybių jėgas” ir todėl gali mus pagydyti. Bet mes žinome, kad jėgos, kuriomis jie tiki, neegzistuoja. Dievas yra visų galių šaltinis. Kreipdamiesi į kerėtojus, parodome savo netikėjimą Dievo visagalybe ir pripažįstame, kad mūsų ligas sukelia ne Dievas, bet kitos jėgos, kurias gali valdyti kerėtojai, kaip jie patys teigia.

Tokie samprotavimai labai nepatinka Dievui, kuris žino, kad tai Jis sukėlė ligą, nes Jis yra visagalis. Izraelis pasirinko tikėjimą Dievu, bet kartu tikėjo, kad jų gyvenime veikia ir kitos jėgos, su kuriomis galima turėti reikalų garbinant stabus, atitinkančius tas jėgas. Tai labai užrūstino Dievą ir Jis atmetė juos kaip Savo tautą. Dievo vertinimu, jei mes netikime Juo pilnai, tai mes tikrai neturime iš viso jokio tikėjimo. Jei mes teigiame tikį tikruoju Izraelio Dievu, bet kartu pripažįstame nepriklausomų nuo Dievo galių egzistavimą ir padedami kerėtojų bei šamanų bandome atsikratyti tų galių poveikio, tada mes elgiamės lygiai kaip Izraelis praeityje. Ilga ir liūdna Izraelio stabmeldystės istorija užrašyta mums pamokyti. Mes turėtume iš viso nebendrauti su tais, kurie tiki tokiomis galiomis. “Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaip gi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su metikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais? Juk mes esame gyvojo Dievo šventovė… Todėl: Išeikite iš jų ir atsiskirkite,- sako Viešpats… Tuomet aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys” (2 Kor 6:14-17). Jei mes tikrai stengiamės, aukojamės ir atsiskiriame nuo tų dalykų, tada gauname didingą garantiją, jog mes iš tikrųjų esame Pačio Dievo vaikai. Prigimtiniai tėvai tiesiog instinktyviai rūpinasi savo vaiku kai šis serga. Nejaugi iš tikrųjų taip sunku sukaupti pakankamai tikėjimo ir patikėti, kad mūsų Dangiškasis Tėvas padarys daug daugiau?

Viena aišku – kerėtojai gali paveikti tik tuos, kurie jais tiki. Panašiai kas nors praradęs mylimą asmenį gali ateiti pas mediumą ar kerėtoją ir paprašyti, kad tas pabandytų pamatyti mirusijį. Mediumas liepia klausiančiajam užsimerkti ir aiškiai įsivaizduoti to asmens veidą. Klientas gali sutelkti savo protą ir įsivaizduoti ieškomo asmens nuotrauką, kurią jis gerai prisimena. Tada mediumas gali tiesiog perskaityti klausiančiojo protą ir visai neperdėdamas gana tiksliai papasakoti apie ieškomą asmenį. Tuo būdu klientas įtikinamas, kad mediumas matė mirusįjį gyvą. Atkreipkite dėmesį, jog niekada neduodamas joks patikimas įrodymas atsakymui patvirtinti. Bet jei klientas netiki mediumu ar atsisako jam paklusti, tada iš viso negaunama jokio rezultato.

“Žyniai”, kurie paprastai aiškindavo sapnus faraonui ir Nebuchadnezarui, neužimtų savo atsakingų postų, jei jų išaiškinimai nebūtų pakankamai sėkmingi. Be abejo, jie plačiai naudojo panašius būdus, leidžiančius perskaityti kito asmens protą. Bet jei Dievas įsikišdavo į to asmens, su kuriuo jie turėdavo reikalą, gyvenimą, tada žyniai prarasdavo savo galią, kaip tai atsitiko faraono ir Nebuchadnezaro atvejais. Panašiai ir Balakas pasitikėjo Balaamo galia prakeikti žmones bei siūlė šiam didelį atlyginimą už jo paslaugas sakydamas iš ankstesnės patirties žinąs “tą būsiant… prakeikta, ant ko tu mesi prakeikimą” (Sk 22:6). Bet Balaamas, kuris tam tikra prasme buvo šamano atitikmuo, pajuto, jog jo įprasti sugebėjimai apleidžia jį, jei jis bando paveikti Izraelio tautą. Aišku, kad turėdami reikalų su tais, kurie yra susiję su tikruoju Dievu, tokie žmonės iš viso negali parodyti jokios galios, nors jie gali būti įžymus dėl savo sugebėjimo paveikti kitus žmones.

Kerėjimas Biblijoje
Praktiškai tai reiškia, kad susigundę kreiptis pagalbos į šamaną ar kerėtoją, mes turime juo tikėti pilnai. Neverta kreiptis į kerėtoją, jei mes tik tikimės šiokio tokio pagerėjimo; taip tikriausiai paaiškins ir jis pats. Pilnai tikėdami tokiais žmonėmis ir jų tariamai valdomomis jėgomis, mes parodome visišką netikėjimą tikrojo Dievo visagalybe. Jei tikrai tikime tuo, kas parašyta apie faraoną, Balaką ir Nebuchadnezarą, kuriuos jau minėjome, tada mes negalėsime kreiptis į kerėtoją tikėdami, jog jis gali kažkaip paveikti mus. Išnagrinėti pavyzdžiai rodo, jog kerėtojai neturi galios Dievo žmonėms, kuriais, kaip žinome, mes esame dėl savo pašaukimo ir krikšto.

Kerėjimą (burtininkavimą) Paulius aiškiai pavadina “kūno darbais”, ir prilygina tokiems dalykams, kaip “ištvirkavimas… gašlavimas… susiskaldymai (klaidingas mokymas)” (Gal 5:19-21). Jis komentuoja: “Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs (t.y. tai buvo svarbi Pauliaus mokymo dalis), jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės”. Mozės Įstatyme taip pat buvo panašus nurodymas, kuriuo liepiama nedelsiant nužudyti visus burtininkus, žavėtojus (dar vienas kerėtojų pavadinimas) ir tuos, kurie veda savo vaikus per ugnį (Įst 18:10,11; Iš 22:18). Vedantis savo vaikus per ugnį nebuvo tikri burtininkai, bet burtininkai ir stabų garbintojų žyniai mokė, jog norint apsisaugoti nuo blogio jėgų, vaikai turi būti pašventinami vedant per ugnį. Taigi matome, kad ir burtininkai, ir tie, kurie klausė jų, turėjo būti užmušti; o naujojoje sandoroje už tuos pačius dalykus baudžiama neįleidžiant į Dievo Karalystę.

Dievas nenori, kad mes naudotumę kerėjimą kaip priemonę siekti sau pagerėjmo. Jei gyvendami Kristuje turime priimti vienokį ar kitokį sprendimą, kiekvieną karta turime rimtai paklausti: “Ar tikrai Dievas nori, kad aš tą daryčiau? Ar aš tą daryčiau, jei šalia menęs stovėtų Jėzus?”. Dievas aiškiai pasmerkia kerėjimą, ir, turėdamas tai omenyje, aš manau, jog atsakymas turėtų būti akivaizdus – ne, Dievas nenori, kad mes naudotume tuos dalykus. Samuelis, apibūdindamas kerėjimą, (žyniavimą) sieja jį su buvimu “atkakliam” (hebrajiškas žodis dar gali reikšti “erzinimą”) ir nenoru paklusti Dievo Žodžiui (1 Sam 15:23). Erzinti Visagalį, kaip tai darė Izraelis tikėdamas stabais ir žyniavimu (Įst 32:16-19), tikrai yra lengvabūdiška. Dievas aiškina, kad Jis liepė Izraeliui išvaryti kanaanitus dėl jų tikėjimo kerėjimu ir burtininkavimu nes dalykai pasibjaurėtini Dievui, bet vietoj to izraelitai patys pradėjo taip daryti (Įst 18:9-14). Taigi būdami naujuoju krikštytų tikinčiųjų Izraeliu, mes neturėtume daryti blogų dalykų, paplitusių aplinkinime pasaulyje, nes tada negalėsime amžiams paveldėti mūsų pažadėtosios žemės – Dievo Karalystės. Nesvarbu, kad kerėjimu užsiima šamanas, o ne mes. Jei tikimės iš to kažkokio poveikio sau, tada mes taip pat tuo užsiimame.

Tepalaimina mus Dievas šiomis besibaigiančiomis dienomis mūsų kelionėje šiuo tamsiu pagonišku pasauliu į Jo Karalystę, kur viešpatauja šviesa ir tiesa ir šlovė.

“Už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išganymui… Dievas jiems siunčia galingą suvedžiotoją, ir jie tiki melu… Mes jaučiame pareigą visuomet dėkoti Dievui už jus, Viešpaties numylėti broliai… Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško. O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, pamilęs mus ir maloningai suteikęs mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui” (2 Tes 2:10-17).